Ugniagesys pratrūko: banke, pamatę mano pajamas, pradėjo juoktis

Šeštokų komandos ugniagesys Rolandas Čėpla kraunasi lagaminą ir išvyksta į Švediją dirbti statybose. Vyras neslepia, kad apsispręsti jam teko, kai prireikė nedidelės paskolos namo stogui suremontuoti, o banko darbuotojos, sužinojusios, kiek uždirba pavojingą ir svarbų darbą dirbantis ugniagesys, pradėjo juoktis.

„Kaip tik sukanka metai, kai pradėjau dirbti Lazdijų rajono savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu. Važiavau į Telšius, baigiau ugniagesių kursus, o, pagal fizinio pasirengimo normatyvus, atitikau aštuoniolikmečių kategoriją. Šnekėjo, kad atlyginimai kils, o nuo liepos jie kaip tik sumažėjo. Už viršvalandžius niekas nemoka“, – pasakojo R. Čėpla.

Didžiausias gaisras, kurį jam teko gesinti, – prie Simno miestelio, Alytaus rajone, liepsnoję ežero meldai. Tuomet 4 ugniagesių mašinos dirbo 4 valandas.

Ugniagesys sakė, kad paskutinė jo alga, atskaičius mokesčius, buvo 395 eurai. Šeštokuose iš viso dirba 9 ugniagesiai – 4 pamainos po 2 ir skyrininkas. Jei kas išeina atostogų arba suserga, pasak R. Čėplos, tenka budėti po vieną, o, norint įsivaizduoti, kaip galėtų gesinti gaisrą vienui vienas ugniagesys, atvykęs tarnybiniu KAMAZ‘u į gaisrą, reikia ypatingos fantazijos. Juk miestelių ugniagesiai, būdami arčiausiai, į gaisrus atvyksta pirmieji ir tik vėliau, jei situacija rimta, siunčiama pagalba iš rajono centro.

„Vienas Šeštokų komandos narys išeina į pensiją, aš palieku darbą, tai vietoje mūsų dviejų priims į darbą tik vieną žmogų. O jau gaisrinės pastatas... Kito ūkininko tvartas geresnis“, – kalbėjo ugniagesys.

Ugniagesiai patys priskaldo malkų ir kūrena krosnį. Pasak R. Čėplos, kol ji dega, bent būna šilta. Šeštokų gaisrinės pastate nėra nei tualeto, nei dušo, o vienintelis civilizacijos požymis – šaltas vanduo, kuriuo vyrai, grįžę iš gaisro, gali virš dubens veidą nusiplauti, kad bent akys matytųsi. Bet dažniausiai tiesiog nusivalo drėgnomis servetėlėmis.

„Drabužiai seni, avalynė sena. Koviniai batai buvo kiauri, tai trejus metus pirko. Šalmą baisu užsidėti, gal kokių 50 metų senumo, specialių pirštinių nėra, kokias nusipirkom, tokias ir naudojam. Apranga tiek dešimtmečių skalbta, kad jos visos savybės pasibaigusios. Jos komplektas tik vienas, jei išskalbsi, džius 3 paras. Kai rodo reportažą iš Alytaus padangų gaisro ir matau atvažiavusius vilniečius su naujomis uniformomis, net gražu žiūrėt. O parodė lazdijokus – apdriskę, apiplyšę, šalmai kelių dešimtmečių senumo“, – neslėpė apmaudo vyras.

Tačiau ugniagesio darbą R. Čėpla palieka ne dėl darbo sąlygų, kurias, jo teigimu, budint kas trečią parą, dar įmanoma iškęsti. Už 400 eurų nesiekiančią algą net ir provincijoje pragyventi neįmanoma, o Švedijoje per valandą jis uždirbs 11 eurų. Darbas legalus, darbdavys – Marijampolės įmonė. Grįš namo tik savo ūkio laukus apsėti, nes atsisakyti ūkininkavimo neketina.

„Nuėjau į banką, nes prireikė namo stogą remontuoti. Pažiūrėjo į mano pajamas ir pradėjo juoktis. Sako, tu nepyk, kad mes iš tavęs juokiamės, tokios pajamos ir dar padidintos rizikos ugniagesio darbas. Net papildomo sveikatos draudimo nėra, dantis išsibelsi – pats kaltas“, – pasakojo ugniagesys.

Pasak R. Čėplos, dauguma miestelių ugniagesių yra priešpensinio amžiaus, nes jaunesni už tokias algas dirbti nenori.

Vieną iš paskutinių savo darbo dienų Šeštokų gaisrinėje parodęs, kokiomis sąlygomis budi miestelio ugniagesiai, vyras neslepia, kad net ir labai taupydamas, maistą, kaip ir daugelis lazdijiečių, pirkdamas Lenkijoje, pragyventi už algą per metus taip ir neišmoko, o rekordinis visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais šildo tik morališkai, bet stogo užlopyti nepadės.