Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas pastebėjo, kad šalyje apskritai trūksta teigiamo požiūrio į ūkininkus – neįvertinamas jų darbas, prisidėjimas prie gerovės.
V. Buivydas atkreipė dėmesį, kad esant panašioms ekstremalioms situacijoms, kai šalys užsidaro ir nėra įmanomas nei eksportas, nei importas – neišvengiamas maisto nepritekliaus klausimas.
„Ūkininkai dirba dėl to, kad visi turėtume maisto. Labiau galvojantys susimąsto apie tai. Reikia visuomenę šviesti“, – neabejoja V. Buivydas.
Mato liūdną viziją
Žemdirbiškoji bendruomenė, anot pašnekovo, gyvena sunkiai: „Per pastarąjį dešimtmetį netekome apie 50 proc. ūkininkų. Kiekvieną dieną – apie 50, tai baisi statistika.“
Kalbėdamas apie karantiną ir ekstremalias situacijas, pašnekovas pabrėžė, kad itin svarbu žemdirbius įtraukti į pagrindinių darbuotojų sąrašą – tai maisto gamintojai. „Reikia vertinti juos lygiai taip pat, kaip medikus, gaisrininkus, policininkus, kurie aukojasi ir gelbėja žmonių gyvybes. Ūkininkų veikla irgi gyvybiškai svarbi“, – įsitikinęs jis.
V. Buivydas pabrėžė, kad kalbant apie karantino režimą būtina rimta diskusija su žemdirbiais, kaip maisto gamintojais. „Maisto rezervo kiekiai – be galo svarbūs, bet šiek tiek primiršti. Taip, duomenys pakankamai slapti. Niekas negali atsakingai atsakyti į klausimą, ką teks daryti, kad būtume apsirūpinę maistu, jei panašiomis aplinkybėmis būtų sustabdytas importas“, – kalbėjo jis.
Tai, kad užsienyje ūkininkai priskirti prie pagrindinių darbuotojų parodo, kad senas valstybės istorijos tradicijas turinčios šalys jau suprato kokia ši profesija yra svarbi.
Prasidėjus karantinui lietuviai patyrė bado nuojautą – nerimaudami dėl susidariusios situacijos iššlavė didžiųjų prekybcentrių lentynas. Ar dėl to reikėtų susirūpinti?
„Pabandykime įsivaizduoti, jei užsidarymas tęstųsi ilgesnį laikotarpį. Iki šios dienos ūkininkų vis mažėja – remiami tik stambūs ūkiai. Ištisą dešimtmetį ėjome ūkių stambėjimo link. Įmonė didelė, šimtai darbuotojų – jei virusas išplinta, turi užsidaryt, net ir esant vienam atvejui. Vidutiniai ūkiai tokių rizikų gali išvengti, pasekmės būtų mažesnės“, – pažymėjo V. Buivydas.
Dabar jaudinamasi dėl antros koronaviruso bangos, aplink daug nežinomybės. „Todėl turime apie tai diskutuoti. Vizija, kurią matau – liūdna, vystosi daugelį metų. Reikia suprasti, kaip yra svarbu išlaikyti kaimą kuo gyvybingesnį. O stambiomis įmonių grupėmis – jį tuštiname. Netekę ūkininkų netenkame ir gyventojų“, – įspėjo apie grėsmes pašnekovas.
Įstrigo „key workers“ sąvoka
Londone jau penkiolika metų pedagogu dirbantis Marijus Kaniauskas pasakojo, kad prasidėjus COVID-19 epidemijai, pirmąsias dvi savaites buvo daug chaoso. Toje mokykloje kur dirba Marijus mokosi 220 moksleivių. Įvedus karantiną mokyklą lankė tik 12 vaikų – vadinamųjų pagrindinių darbuotojų (gydytojų, slaugytojų, policininkų, gaisrininkų ir mokytojų) atžalos.
Vėliau „key workers“ sąvoka buvo praplėsta. „Tarp užtikrinančių bendrą gyvenimo tempą, atliekančių svarbiausias funkcijas buvo pridėti ūkininkai, maisto perdirbėjai, maisto produktų išvežiotojai, vilkikų vairuotojai, siekiant sustiprinti visą maisto pristatymo grandinę. Kad parduotuvių lentynose netrūktų maisto – maisto parduotuvių darbuotojai. Šie darbuotojai pandemijos metu atsidūrė priekinėse linijose“, – pasakojo M. Kaniauskas.
Anglijoje dirbančiam pedagogui per karantiną ypač įstrigo „key workers“ sąvoka, ir tai, kad pagrindinių penkių profesijų sąrašas ilgainiui labai išsiplėtė. Sudarytos galimybės ir sąlygos, kad vaikus auginantys tėvai galėtų atlikti savo pareigas.
Buvo suprasta, kad nesustotų gyvenimas, daug kas prie to turi prisijungti.
Kažkas turi pristatyti maistą į parduotuves, kažkas jį išdėlioti į lentynas, kažkas – kuro atvežti į degalines, jį parduoti.
„Sąrašas labai išsiplėtė. Visi prisidėjo prie vieno bendro tikslo – kiek įmanoma normalizuoti gyvenimą. Jautėsi tautos nusiteikimas – visi už vieną. Žiūrėsime, kaip viskas bus toliau“, – kalbėjo Marijus.