„Aš tuo metu žiūrėjau pro langą. Dangus tapo labai ryškus, raudonas. Pasidarė labai baisu, langai ėmė drebėti. Apėmė šokas, purčiausi gal kokią dešimtį minučių. Po to atidarėme langą – gretimas namas degė. Buvo labai baisu. Danguje skraidė pelenai, buvo labai baisu“, – pasakojo mergaitė.
Tai įvyko apie 9.30 val. Buvo paskelbtas oro pavojus, visa Julios šeima išbėgo iš kambarių ir sugulė ant grindų koridoriuje. Po kiek laiko oro pavojus buvo atšauktas, Julia grįžo į kambarį, atsigulė ant lovos ir staiga netikėtai, pasak jos, „babach“.
Raketos išsprogdintą didžiulę duobę žmonės greitai užkasė, kad būtų galima praeiti ir pravažiuoti. Tačiau aplink esantys namai suniokoti: sugriauti, sudegę. Laimei, labiausiai suniokotų namų žmonės tuo metu jau buvo užsienyje, todėl išvengta aukų, kurios ten būtų buvę. Tačiau moteriai, kuriai, pasak Julios, sprogimas nuplėšė koją, nuo to nelengviau.
Julia turi palinkėjimų rusų kareiviams ir Putinui. „Kaip tam rusų laivui – tegu eina jie iš čia. Jie galvoja, kad čia kažkokie nacistai, fašistai, bet juk čia paprasti žmonės. Jie atėjo čia žudyti taikių žmonių. Mes to neatleisime niekada, nei mes, nei mūsų vaikai. Jie mums priešai iki mūsų gyvenimo pabaigos. O Putinas tegu nudvesia kuo greičiau. Ir žmonės, kurie jį remia“, – sakė rusų niokojamame mieste gyvenanti ukrainietė Julia.
Bila Cerkva merija dėl saugumo sumetimų vis kraustosi į kitus pastatus. Merija tuščia, nes rusai raketomis apšaudo valdžios įstaigas. Tuo metu, kai kalbėjomės su meru Genadij Dikij, miesto valdžia buvo įsikūrusi mokykloje.
Meras buvo užėmęs mokyklos direktoriaus kabinetą, ant stalo – automatinis šautuvas, meras neketina sprukti, jis eis kovoti už savo miestą.
Dėl rusų apšaudymų buvo nutrauktas dalies mikrorajonų apšildymas, vandentiekis, dujotiekis, elektra, tačiau miesto komunalinės tarnybos greitai tai atstatė. Atkurtas ir visuomeninio transporto judėjimas. Didelė dalis moksleivių jau išvežta į draugiškas šalis – Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir kt. Likusiems nuo pirmadienio pradedamas nuotolinis mokymas.
„Išvažiuoja tik moterys ir vaikai. Visi vyrai, galintys kautis, gins Tėvynę visais įmanomais būdais“, – sakė meras. Jo manymu, jei 1939 m. pasaulis būtų sustabdęs Hitlerį po Austrijos anšliūzo, nebūtų žuvę dešimtys milijonų žmonių.
„Tokie režimai nesustoja. Šiandien Ukraina, rytoj bus kitos šalys. Mes labai dėkingi už paramą. Neprašome maisto – mums jo užtenka. Jo trūksta tik apsuptuose miestuose. Mes prašome šiuolaikinių ginklų, šalmų, neperšaunamų liemenių, racijų, kad galėtume ginti savo šalį, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos valstybes. Mes turime sustabdyti tironą, kuris išprotėjo“, – kalbėjo meras.
Gatvėje Rična, kur susprogdinti namai, nebuvo pirmasis rusų apšaudymas raketomis. Meras pasakojo apie apšaudymą raketomis, kai buvo susprogdintas kariniame dalinyje esantis bendrabutis, kuriame buvo ir kariai, ir civiliai. Trys žmonės žuvo, dvylika sužeistų.
Visi pokalbiai su ukrainiečiais baigiasi tuo pačiu: „Slava Ukrainie!“,„Gerojam slava!“ (Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!).