Savanorė pasakoja, kokia sunki tapo Ukrainos kasdienybė. „Stipriai išaugo komunalinių paslaugų tarifai, ypač dujų kaina – ji padidėjo 7 kartus. Vidutinė pensija Ukrainoje – 1100-1200 grivinų (37-42
eurai), o už dviejų kambarių butą tenka mokėti 1500-2000 grivinų (62-82 eurus), - pasakojo ji.
Nepasitenkinimo banga didėja, neduok Dieve, kas nors gali įvykti, “ - sako J. Tolmačiova.
Bet, nepaisant sunkumų, po tiek aukų trauktis, jos teigimu, jokiu būdu negalima.
Ukrainiečių savanorė automobiliu iš Kijevo atvyko į Vilnių kartu su lietuvių aktyvistu režisieriumi Jonu Ohmanu, Lietuvoje atstovaujančiu „Blue-Yellow“ iniciatyvą ir renkančiu humanitarinę Ukrainai skirtą pagalbą.
– Kokių Jums kyla minčių, kai atvykstate į ramų Vilnių iš vietovių, į kurias gabenate humanitarinę pagalbą? Kaip čia jaučiatės, lyginant su Kijevu?
– Kiekvieną savaitę važiuoju į blokavimo postus, kalbant tiksliau – į priešakinę liniją. Lankausi ir taikiuose miestuose, tačiau artėjant prie Kijevo jaučiamas didžiulis kontrastas: prabangūs užsienietiškų markių automobiliai, vakarėliai, restoranai, muzika. Kai pradedi lyginti su tuo, kas vyksta priešakinėje linijoje, ištinka šokas.
Atvykus čia, į Lietuvą, taip pat jaučiamas didžiulis kontrastas.
Mūsų žmones išvargino karas. Ją vadina ATO (Antiteroristine operacija – DELFI), tačiau tai nėra ATO. ATO trunka ne daugiau dviejų savaičių, o pas mus vyksta jau antrus metus. Vyksta tikras karas, matau visa tai. Jūsų žmonės ramūs, stabilūs. Suprantu, kad visi turi problemų, tačiau jūs esate laisvi. Mūsų žmonės – pavargę, jie nuolat galvoja, kas, kur, kaip. Šalį apėmusi krizė, infliacija, JAV dolerio ir euro kurso šuoliai, žmonės prislėgti, valdžios išvarginti.
– Kodėl nusprendėte asmeniškai vykti į priešakinę liniją ir gabenti humanitarinę pagalbą?
– Penkerius metus dirbu humanitarinės pagalbos fonde, tiekiančiame pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Mane labai papiktino Krymo aneksavimas, todėl mes nusprendėme kartu su bičiule surengti labdaros akciją – vaikų piešinių parodą – taip rinkome lėšas mūsų kariams.
Iš surinktų pinigų nupirkome produktų – buvo balandžio 4-oji – kai mūsų vaikinai buvo Čongare. Nuvežėme pirmąją pagalbą. Vėliau pasklido kalbos, kad vyksta negeri dalykai, kad pagalba išgrobstoma, nepasiekia karių. Tai – mūsų realijos. Taigi nusprendžiau pati nuvažiuoti ir pažiūrėti. Nuvažiavau į Luhansko sritį, kur buvo 30-oji brigada, iškroviau jiems skirtą pagalbą, atvežiau jiems neperšaunamas liemenes, šalmus, radijo stoteles, taikiklius.
– Visa tai reikia iš kažkur gauti, tai kainuoja...
– Ieškojau rėmėjų ir mes visa tai pirkome.
– Turbūt esant tokiai ekonominei situacijai labai sudėtinga rasti žmonių, kurie būtų pasirengę aukoti pinigus, nes nežino, kas jų laukia rytoj?
– Labai sudėtinga surinkti. Juk žinote, kad šiuo metu pagal Minsko susitarimus paskelbtos paliaubos, tačiau to nebuvo. Buvau balandžio 18 d. greitkelyje į Debalcevę, rinkome vaikinus. Mačiau šoką ir siaubą.
– Kariuomenės būklė vis dar apverktina?
– Taip. Matau savo akimis, kad po atsitraukimo iš Debalcevės vaikinų uniformos sudegė, jų drabužiai žieminiai, juos reikia perauti, reikia vasarinių uniformų. Jiems reikia elementarių dalykų: apatinių, kojinių, taikiklių, termovizorių. Situacija liūdna. Mums labai padeda labdaros fondas „Blue-Yellow“.
– Kur patenka pagalba iš Lietuvos?
– Tiesiai pas mane, pas mūsų savanorių komandą Kijeve, o tada gabename visa tai į priešakinę liniją. Kartais kartu važiuoja Žanna Gončar – „Blue-Yellow“ atstovė, Jonas Ohmanas. Tiesa, vasario mėn. patekome į rimtą apšaudymą. Jie labai padėjo.
– Padedate tik kariams ar taip pat ir taikiems gyventojams?
– Padedame ir taikiems gyventojams. Mano komanda padeda senelių namams Stanyčno Luhanskėje. Tiekiame pagalbą neevakuotiems vaikų namams. Bendradarbiaujame su savanorių batalionais „DUK“, „Pravyj sektor“. Taip pat bendradarbiaujame su ginkluotųjų pajėgų daliniais: 30-ąja mechanizuota brigada, daugeliu kitų dalinių, padedame 17-ajai tankų brigadai, medikams ir t.t.
– Kalbant apie nusiteikimą, mane stebina jų patriotiškumas. Jie kariauja už savo šalį, už Ukrainą. Koks gali būti nusiteikimas valdžios atžvilgiu? Neigiamas, nes viską, net ir maisto produktus atgabena savanoriai. Nors ir kalbama, kad jie aprūpina kariuomenę ir jiems nereikia savanorių, – tai netiesa.
– Savanoriai juk atsiduria dideliame pavojuje. Būna nemažai atvejų, kai jie patenka separatistų nelaisvėn?
– Buvome patekę į apšaudymus ir t.t., tačiau tikruosius karo siaubus pamačiau rugpjūčio 10 d., kai mūsų automobilis buvo apšaudytas iš minosvaidžio. Iškrovėme krovinį ir važiavome atgal. Mūsų automobilį pašovė minosvaidis. Iššokome su vairuotoju, pradėjo sproginėti kiti automobiliai, viskas užsidegė. Pradėjome bėgti, įbėgome į namą. Važiavo ir kiti daliniai, kelias labai siauras.
Neturėjome ryšio priemonių, todėl negalėjo pranešti apie situaciją. 24-ąją brigadą susprogdino, visi šarvuočiai sudegė, o už jų judėjo 80-oji brigada. Buvo žuvusiųjų, daug sužeistųjų, mes juos vilkome, darėme perrišimus. 3,5 val. pragaro, buvome apšaudomi iš „Grad“ sistemų ir minosvaidžių. Vadas man paskambino ir pasakė, kad jie manė, kad daugiau nebeatvažiuosiu. „Kodėl manai, kad daugiau nebeatvažiuosiu?“ – klausiau jo. Po dviejų dienų paskambinau vadams ir paklausiau, ko jiems reikia, - atvešiu.
– Į separatistų kontroliuojamą Donecko ir Luhansko sričių dalį vyksta humanitarinės pagalbos konvojai iš Rusijos. Ar Ukraina savo ruožtu tiekia šioms sritims humanitarinę pagalbą, skirtą vietos gyventojams?
– Savanorių ten neįleidžia. Mes, jų nuomone, esame blogiečiai. Bendravau su Debalcevės komendantu.
– Taigi šokių tokių kontaktų vis dėlto yra?
– Žinoma, juk visi mes – žmonės. Taigi pirma, ką iš jo išgirdau, kad dirbu Amerikai, vežu amerikiečių ginklus. Visas tas beprotiškas absurdas. Taigi savanoriai ten neįleidžiami arba įleidžiami gavus Gynybos ministerijos leidimą, arba jei vykstama dėl apsikeitimo belaisviais. Tada įvežami kroviniai. Nežinau, kaip kroviniai įvežami, tik žinau, kad jie yra įvežami. Kalbant apie humanitarinius krovinius iš Rusijos, puikiai suprantame, kad gabenami degalai, ginklai. Internete galima peržiūrėti, kaip iškraunami „Grad“ ir t.t. Į Ukrainos teritoriją jau atvyko 24 konvojai po 80-120 transporto priemonių. Koks krovinių kiekis? Donbaso gyventojai turėtų jau vaikščioti persivalgiusiais veidais.
– Kol kas to nematyti...
– Ėmiau interviu iš Debalcevės gyventojos likus vos trim dienoms iki kariuomenės išvedimo. Ji sakė, kad jie ten gyvena be šviesos, vandens, badauja. Paklausiau, kur dingsta kroviniai iš Rusijos. Ji išsisuko nuo atsakymo, pradėjo kalbėti, kad žmonės mato pravažiuojančius ukrainiečių tankus, kurie apšaudo taikius gyventojus, nors ukrainiečių tankų ten nebuvo.
– Paskelbtos paliaubos, tačiau tvirtinama, kad jų nesilaikoma. Bent jau jų nesilaikoma nustatytomis sąlygomis. Koks šiuo metu įtampos lygmuo priešakinėje linijoje?
– Įtampa šiek tiek atslūgusi. Vis dėlto suprantate, kad kai tik atvyksta humanitarinis krovinys, prasideda apšaudymas. Luhansko srityje viskas kukliau, ten nėra šaudoma iš sunkiųjų ginklų. Donecko sritis kur kas agresyvesnė. Nežinau kodėl, bet jie apšaudo kapitaliai.
– Kas sutinka aukoti humanitarinei pagalbai?
– Paprasti žmonės.
– Jie juk negali daug duoti. Kokia žmonių situacija su pinigais?
– Labai mažai. Verslininkai, verslo struktūros duoda labai mažai. Nežinau, kodėl. Turbūt reikia sulaukti, kai virš Aukščiausiosios Rados bus iškelta DNR vėliava, tada jie ką nors supras.
– Dažnai kalbama, kad galima tikėtis dar vieno Maidano. Ar tai, jūsų manymu, realu?
– Manau, kad taip, bent jau dėl to, kad stipriai išaugo komunalinių paslaugų tarifai, ypač dujų kaina – ji padidėjo 7 kartus. Vidutinė pensija Ukrainoje – 1100-1200 grivinų (37-42 eurai), o už dviejų kambarių butą tenka mokėti 1500-2000 grivinų (62-82 eurus).
Jaceniukas savo ruožtu sako, kad to reikalauja Tarptautinis valiutos fondas (TVF), kad Ukrainai būtų suteiktas dar vienas pagalbos paketas. Vis dėlto aiškėja, kad tai – ne TVF reikalavimas, o mūsų vyriausybės sprendimas.
Taigi jei situacija nesikeis, įvyks socialinis sprogimas. Sprogimą įvykdys kariai, nes daugelis atostogų vykstančių ar rotaciją vykdančių vaikinų negauna pinigų. Negauna jie ir pažadėtų žemės sklypų, jiems tenka dėl jų kovoti, teistis su valdžia. Taigi nepasitenkinimo banga didėja, neduok Dieve, kas nors gali įvykti. Juk tai pareikalaus papildomų aukų.
– Kur ir ką pastarąjį kartą vežėte?
– Prieš savaitę vykau į Peskus, Nižniaja Lozovaja gyvenvietę, į priešakinę liniją – 5 km nuo Debalcevės.
– Mobilizacija duoda apčiuopiamų rezultatų?
– Taip, žinoma. Vaikinai yra poligonuose, juos apmoko. Mobilizacijos reikia. Jei Putinas puls, mūsų pajėgų tikrai nepakaks, kad nugalėtume Rusijos kariuomenę. Rusija nuolat investavo į savo kariuomenę, o mes valdant Janukovyčiui iš viso norėjome jos atsisakyti.
– Kaip vertinate artimosios ateities perspektyvas? Priešakinėje laukiama karo ar visgi yra vilties, kad pavyks susitarti?
– Mano manymu, Krymas ir dalis Luhansko bei Donecko sričių mums jau nebepriklausys. Šiame etape tai jau nėra mūsų teritorija. Žmonės nusiteikę labai agresyviai, tačiau nemanau, kad derėtų pamiršti apie šias žemes. Neturėtume su jais tartis, juk tiek aukų. Tartis reikėjo anksčiau, kai buvo užimamos sričių administracijos, tada Turčynovui reikėjo tartis. Kai pasirodė pirmi „žalieji žmogeliukai“ reikėjo spręsti šį klausimą. Jei pas jus į Lietuvą įžengtų tokie žmogeliukai, ką jūs darytumėte? Taip pat elgtis turėjome ir mes.
Kryme buvę vaikinai buvo pasiruošę ginti dalinius ir miestus, bet buvo įsakyta atsitraukti. Kodėl reikėjo trauktis, atiduoti techniką, laivus? Kodėl mūsų valdžia su Turčynovu priešakyje nieko nedarė, nesustabdė kraujo praliejimo, kuris šiuo metu tebevyksta?
Dabar aukų skaičius toks pat, tik niekas nesako, kiek žuvo Ilovaiske, nekalbama apie atakas Zelenopolėje, Stepanovkoje. Juk mes nežinome, kiek vaikinų žuvo. Kita konflikto pusė pateikia vienokius skaičius, mūsų – kitokius. Pagal dingusiųjų sąrašus skaičiai dideli. Taigi po tiek aukų trauktis negalima.
– Norite pasakyti, kad negalima trauktis iš dabartinių pozicijų?
– Taip, dėl ko tada žuvo šie vaikinai? Dėl ko žuvo „Dangiškoji šimtinė“? Dalies šių sričių netekome, tačiau dabartines pozicijas būtina išsaugoti, negalima jų atiduoti. Tai, kas vyko Debalcevėje, o vadinama tai buvo planiniu išėjimu, – tikras siaubas. Neturiu žodžių tam apibūdinti. Ieškojau ten mūsų žuvusiųjų, tada dar penkias paras jie vyko atgal per didžiulius šalčius be drabužių, avalynės. Žinote, kai sprogimo banga tave nusviedžia...