Taip teigia Lvovo politechnikos universiteto studentas Tarasas Ruščiakas, kuris turi ne vieną draugą, besikaunantį už Ukrainos vientisumą.
Vaikinas pasakoja suprantantis nelengvą pabėgėlių iš rytinių Ukrainos regionų dalią, tačiau jam nesuvokiama, kodėl šalį turi ginti fašistais ar banderovcais vadinami vakariečiai, kai stiprūs vyrai iš Rytų ieško saugios užuovėjos Vakaruose.
„Vakarinėje ir centrinėje Ukrainos dalyje turime labai daug pabėgėlių iš rytinių regionų. Daugumos jų namai ir butai sunaikinti, todėl jie neturi, kur dėtis. Jie bando gelbėti savo gyvybes, todėl bėga į Vakarus. Tačiau yra vienas esminis bet: žmonės iš Vakarų vyksta į Rytus ir kaunasi už Rytų ukrainiečių namus, žemę, šalį, tačiau tuo pat metu stiprūs vyrai iš Rytų bėga į Vakarus ir nori ramaus gyvenimo – namų, darbo, finansinės paramos. Bet tai nėra pats geriausias būdas, kaip reikia elgtis kare, sakyčiau", - interviu DELFI teigė T. Ruščiakas.
- Rusijai demonstruojant agresiją prieš Ukrainą vos ne kas antras ukrainietis turi pažįstamų ar giminių, kurie kaunasi už savo šalies teritorinį vientisumą. Ar jūs turite draugų, kurie šiuo metu kovoja fronte? Jei taip, kokios jų nuotaikos?
- Iš tiesų kai kurie mano draugai kaunasi reguliariosios kariuomenės daliniuose, jie yra profesionalūs kariai. Tačiau keletas draugų išėjo į karą savanoriškai. Jie tiesiog nuvyko į savanorių pajėgų teritorinį poskyrį ir pasitreniravę apie mėnesį tapo kariais savanoriais bei buvo dislokuoti Rytuose.
Jie pasakoja, kad iš pradžių buvo labai sunku, nes trūko amunicijos ir aprūpinimo. Jie net neturėjo neperšaunamų liemenių. Jų teigimu, Ukrainos kariuomenės logistika neveikė ir neveikia tinkamai.
Tačiau vienas mano draugų pasakojo, kad dar būnant treniruočių centre karininkas paklausė visų savanorių, ar jie tikrai pasiruošę vykti į frontą mažiausiai dviem mėnesiams. Ir nors jie galėjo rinktis, visas būrys žengė žingsnį į priekį taip parodydamas, kad yra pasiryžęs rizikuoti gyvybe. Pasak mano draugo, tai buvo tikrai dramatiška ir labai graži akimirka.
- Ar tenka susidurti su gyventojais iš rytinių karo apimtų Ukrainos regionų?
- Taip, vakarinėje ir centrinėje Ukrainos dalyje turime labai daug pabėgėlių iš rytinių regionų. Daugumos jų namai ir butai sunaikinti, todėl jie neturi, kur dėtis. Jie bando gelbėti savo gyvybes, todėl bėga į Vakarus. Tačiau yra vienas esminis bet: žmonės iš Vakarų vyksta į Rytus ir kaunasi už Rytų ukrainiečių namus, žemę, šalį, tačiau tuo pat metu stiprūs vyrai iš Rytų bėga į Vakarus ir nori ramaus gyvenimo – namų, darbo, finansinės paramos. Bet tai nėra pats geriausias būdas, kaip reikia elgtis kare, sakyčiau.
- Ar jie bent dėkingi už paramą, kurią gauna iš Kijevo?
Iš pat pradžių, kai tik buvo pradėta Antiteroristinė operacija, vietiniai gyventojai labai priešiškai žvelgė į mūsų karius, tačiau dabar nuo teroristų išvaduotuose miestuose žmonės jau viską mato kitaip: jie gauna iš Kijevo humanitarinę pagalbą ir pagaliau praregėjo, kad Ukrainos kariuomenė nėra priešai, fašistai ar naciai. Dabar jie keičia savo nuomonę.
Bet konflikto pradžioje jie laikė mus kažkokiais baisiais priešais, banderovcais, tarsi vienintelis mūsų tikslas būtų juos žudyti. Jie tikriausiai manė, kad mes juos versime kalbėti tik ukrainietiškai, bet tai netiesa. Ukrainoje gali kalbėti kokia tik nori kalba, mes tikrai tolerantiški žmonės. Tačiau dėl Rusijos propagandos buvo ir yra labai sunku rasti bendrą kalbą.
- Kaip jūs pats reaguojate, jeigu Ukrainos pilietis kažko teiraujasi rusiškai? Ar tai neerzina? Juk logiškai svarstant normalu tikėtis, kad Ukrainoje žmonės gebėtų kalbėti ukrainietiškai?
- Priešingai, aš kaip tik stengiuosi viską paaiškinti ir padėti kad ir rusiškai, nes žmogus gali nemokėti ukrainietiškai. Tikrai nesu susikoncentravęs į ukrainiečių kalbą.
- Ar yra tekę patirti neigiamą Rytų Ukrainos gyventojų požiūrį į save? Kaip suprantu, egzistuoja ryškūs mentaliteto skirtumai tarp gyventojų rytinėje ir vakarinėje Ukrainos dalyje, o kai kurie žmonės iš rytinės dalies tiki Rusijos propaganda ir vakariečius apšaukia fašistais ar nacionalistais.
- Prieš keletą savaičių kaip tik važiavau traukiniu ir sutikau pabėgėlių iš Kramatorsko. Pasikalbėjome ir tikrai nepasakyčiau, kad jie nekęstų vakariečių. Man rodos, kad mes visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis, ar tai būtų Rytai, ar Vakarai.
Rusijos propaganda tikrai bando plauti Rytų Ukrainos gyventojų smegenis, bet aš pats nepatyriau jokių konfliktų su rytiečiais. Nors tiesą sakant, esu girdėjęs daug istorijų, kai pabėgėliai karo apimtų zonų apšaukia mus banderovcais, bet pats to nepatyriau.
- Ar labai paprastam piliečiui jaučiamos ekonominės karo pasekmės? Kitaip tariant, ar brangsta produktai parduotuvėje?
- Kad ekonomikos kreivė važiuoja žemyn, tikrai jaučiasi: euras ir doleris tapo kur kas brangesni grivinos atžvilgiu ir visa tai tęsis, kol sulauksime taikos Rytų Ukrainoje.
- Kiek jaučiamas taip vadinamas karo mokestis?
- Toks mokestis tikrai yra, kiek pamenu, jis siekia 1,5 proc. nuo pajamų. Bet aš žiūriu į tai iš kitos pusės. Juk mano pažįstami kaunasi už Ukrainą fronte, jiems tikrai nelengva, todėl mano pareiga yra mokėti didesnius mokesčius ir taip bent truputį prisidėti.
Šiaip, jeigu prireiks, aš ir pats eisiu į frontą. Aš dvejus metus mokiausi karo akademijoje, šiuo metu esu rezervo leitenantas. Nors nemanau, kad mano karinis pasirengimas yra pakankamas, tačiau tai vis tiek geriau negu nieko. Jei mane pašauks, tikrai eisiu.
O kol kas Lvovo politechnikos universitete studijuoju tarptautinius santykius ir rašau baigiamąjį darbą apie tautines mažumas Ukrainoje.
- Ukrainoje labai daug žmonių į frontą išėjo savanoriais, tačiau kas bus, kai jie grįš? Ar turės darbą?
- Tiesą sakant, kai kurių mano draugų vadovai netgi pažadėjo jiems išlaikyti darbo vietas. Bet netgi jeigu jie ir nenorėtų laikytis pažado, Aukščiausioji Rada yra priėmusi nutarimą, kuris įpareigoja darbdavius sugrąžinti į darbą iš karo grįžusius karius. Toks sutarimas buvo pasiektas aukščiausiu lygiu.
- Kaip manote, dėl kokių priežasčių Ukrainai nepavyko pasiekti tautos vienybės per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų? Visi puikiai supranta, kad Rusija rytiniuose regionuose vykdo aštrią antiukrainietišką propagandą, tačiau bet kuri propaganda įleidžia šaknis ten, kur yra tinkama dirva. Todėl kyla natūralus klausimas – kodėl Ukrainos Rytai per visus tuos metus išliko tinkama dirva Rusijos poveikiui?
- Konkretaus atsakymo neturiu, bet, pavyzdžiui, per visus nepriklausomybės metus daugybė ukrainiečių iš Vakarų itin daug keliavo po Europą, matė, kaip gyvena žmonės Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje – šalyse, kurios prie Europos Sąjungos prisijungė gana neseniai. Šie ukrainiečiai yra artimi europiečiams savo vertybėmis ir suvokia, kad Ukrainos ateitis turi būti susieta su Europos Sąjunga. Tuo tarpu žmonės iš Rytų neturėjo tiek galimybių.
- Kodėl? Juk jie nėra mažiau turtingi už vakariečius Ukrainoje?
- Nežinau, bet jei pažiūrėtume į statistiką, tai žmonės iš vakarinės ir centrinės Ukrainos dalies kelionėms dažniau rinkdavosi Europos šalis nei gyventojai iš Rytų. Be to, rytinės Ukrainos dalies ekonomika yra labai smarkiai susijusi su Rusijos ekonomika.
Kita vertus, Gruzijos ekonomika irgi labai susijusi su Rusija, bet ši šalis padarė neįtikėtiną pažangą atsiplėšdama nuo Rusijos. Taip, Gruzija nėra Europos Sąjungos ar NATO narė, bet yra kur kas labiau už mus integravusis į Europos ekonominę sistemą. Beje, jei pamenate, su Gruzija buvo toks pats scenarijus: iš pradžių buvo imtasi ekonominių priemonių, po to pereita prie karinių veiksmų. Tik tiek, kad Ukraina kur kas didesnė už Gruziją. Esu tikras, kad mes lengvai nepasiduosim.
- Kokia tavo nuomonė apie P. Porošenką? Ar jis pajėgus stabilizuoti situaciją, baigti karą ir atstatyti šalies ekonomiką? Ar netrukdo, kad jis irgi oligarchas kaip ir daigelis Ukrainos politikų?
- P. Porošenka tikrai stiprus politikas. O dėl buvimo oligarchu, galima žvelgti iš kitos pusės: jeigu jis sugebėjo tapti oligarchu, tai reiškia, kad jis geba uždirbti pinigus ir vadovauti. Jeigu visus savo gebėjimus jis panaudos savo šaliai, galbūt Ukraina ateityje atsities ir taps klestinčia valstybe. Kelias, kuriuo jis eis, priklauso tik nuo jo.