Į trijų dienų seminarą susirinko keliasdešimt mokytojų iš Gruzijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos, Baltarusijos lituanistinių mokyklų: klausėsi paskaitų apie kalbos mokymą, akimirkom patys tapę mokinukais, darbavosi praktinėse – kūrybinėse laboratorijose, su lektoriais ir seminaro viešnia Laima Apanavičiene, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininke, aistringai diskutavo, ar mokykloms, lietuvių kalbos mokančioms ne anglakalbius, reikėtų atskirų vadovėlių. Ir ne tik – pačią pirmąją dieną įveikė Liudiškių piliakalnį, mokėsi vašku marginti ir raižyti kiaušinius Arklio muziejaus etnografinėje sodyboje.
Atkaklūs Sibiro lietuviai
„Sniego pas mus dar va iki kiek“, – plaštaką ties pasmakre prideda Regina Zakarevičiūtė, Barnaulo miesto lietuvių sekmadieninės mokyklos „Altajus“ vienintelė mokytoja.
Tremtiniai – jos seneliai, Lietuvos mokytojai, iš Alytaus išvežti prie Laptevų jūros. Tėvas, baigęs tenykštį Veterinarijos institutą, buvo sugrįžęs ne kartą. „Daug kartų sugrįždavo ir daug kartų parvažiuodavo atgal. Sveikata neleido. Jis pripratęs prie Sibiro klimato, o čia – drėgmė, per daug intensyvūs metų laikai“, – pasakoja p. Regina. Tėvų šeimoje lietuviškai nebekalbėjo, – tėvas, Veterinarijos klinikos direktoriaus pavaduotojas, buvo labai užsiėmęs, o Reginos motina – rusė. Bet Regina ryžosi atvažiuoti į Lietuvą – lankė kursus, išmoko lietuviškai, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo rusų kalbos mokytojos specialybę. Bet, baigus studijas, darbo neatsirado, sušlubavo sveikata ir tėvas parsikvietė atgal.
„Barnaule dirbu socialine darbuotoja. Kartą pas mane užėjo žmogus ir paprašė pamokyti lietuvių kalbos. O paskui per Lietuvių kultūrinę bendriją paskelbėm, kad atsilieptų, kas daugiau nori mokytis. Pasirodė 10 žmonių, – apie mokyklėlės pradžią pasakoja p. Regina. – Pradėjom tik nuo pernai, 3 valandom savaitgalį gaunam nemokamas patalpas miesto bibliotekoje“. Mokiniai – skirtingo amžiaus, nuo 18 iki 50. Smalsu, dėl ko lietuvių kalbos nori išmokti penkiasdešimtmetė barnaulietė? „Todėl, kad jos vyras lietuvis, – atsako R. Zakarevičiūtė. – Ateina kartu su dviem vaikais, nori, kad ir jie išmoktų lietuviškai. Jie gimę Rusijoj, bet nori aplankyti tėvo gimtinę. Kiti rengiasi studijuoti Lietuvoje, pvz., viena mergina Barnaule jau yra baigusi institutą, – taip, taip, tai didelis pramoninis miestas, daug aukštųjų mokyklų, – o dabar nori atvažiuoti studijuoti į Lietuvą. Mes su ja dirbame papildomai, bet nežinau, ar jai pasiseks išpildyti svajonę...“
Mokytoja pasakoja, kad daugelis jos mokinių (daugiausia tai trečioji karta, tremtinių anūkai, proanūkiai), kurių gimtoji kalba jau yra rusų, kimba į nelengvą lietuvių kalbą, nes žino turį lietuviškų šaknų. „Jiems labai patinka skaityti, versti tekstus, o gramatikos nemėgsta – sunki... Mėgsta žaisti, įvairias improvizacijas, kaip kavinėse, gatvėse susišnekėti“, – apie mokymąsi pasakoja p. Regina.
Mokytoja Regina dar prasitaria, kad metus gyvuojančiai lituanistinei mokyklėlei „Altajus“ labai trūksta žodynų, o vadovėlių kaskart iš Lietuvos visada parsivežanti pilną lagaminą.
Bene žinomiausias Sibiro lietuvis tremtinys – profesorius, habilituotas geologijos mokslų daktaras Saulius Sidaras, Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas, seminare atstovauja Krasnojarsko sekmadieninei mokyklai „Saulutė“. „Mokyklėlei daugiau nei 15 metų, iš pradžių mokytojai iš Lietuvos važinėjo, bet be didelio noro – nieks gi nenori į Sibirą... Mokiniams iš pradžių apie Lietuvą pasakoju, rodau filmukus, paskui aiškinamės, kokių garsų, raidžių nėra rusų kalboje, o yra lietuvių, ir pan. Sakoma, jei kvailys 60 kartų pakartos 1 žodį, atsimins visam gyvenimui, normalus žmogus – 20 kartų, o vaikui pakanka 1–2 pakartojimų, – juokais dėsto mokymo metodus S. Sidaras. – Bet jeigu bent du tris jaunuolius pavyksta išsiųsti mokytis Lietuvon, tai aš laimingas...“.
Profesorius – kelių knygų autorius, į seminarą atsivežė beveik baigtą naują knygą „Vis tolstantis horizontas“. Nors knygai dar reikalingas paskutinis redaktoriaus prisėdimas, skaitytojų laukia maloni staigmena! Tai atsiminimų, ar veikiau kelionių įspūdžių knyga, autorius lakoniškai, su subtiliu humoru pasakoja nutikimus, istorijas, daugiausia patirtas geologinėse ekspedicijose. Mes, lietuviai, juk nedaug teturime tokio masto geologų, ir dar rašančių. Knyga, autoriaus iliustruota unikalių Sibiro vietų, į kurias patekti tegali mažai išrinktųjų, nuotraukomis, turėtų pasirodyti vasarą.
Ūsionyse lietuviškai nebekalba
Ūsionys, nors skamba lietuviškai, bet toks kaimas yra Baltarusijoje, netoli sienos. Ūsionių lituanistinės mokyklos mokytoja Aldona Misiūnienė su savo mokiniais, kurie mokėsi lietuvių kalbos, darė projektą – rinko toponimus. „Vietiniai sako: Adomėniškė, Žvirbli, Birutės kalnas, Voverėlas kalnas, bet nei vaikai, nei suaugusieji jau nebežinojo, kas tai yra, – pasakoja mokytoja. – Kartą su vaikais mokėmės, kaip užsisakyti patiekalus. Vaikus buvo atlydėjusios kelios mamos.
Per pertraukėlę juokais klausiu: o ko jūs norėtumėte užsisakyti? – „Gal gėrimo... – pajuokauja. – Tak nam po siemto gramu“. – Klausiu, ką reiškia? – „Malo“. – Ne, sakau, ne „malo“, o „po šimtą gramų“. – Labai nustebo. Štai tokia pamirštos kalbos prasmė...“. Pasitaiko net nemalonių kuriozų. Štai viena mergytė turi lietuvišką pavardę su galūne –ienė. Kiek aiškino mokytoja Aldona, kad ne tokia turi būti vaiko pavardė, – niekas nesuprato, juk pagal motinos pavardę!
Aldona Misiūnienė dirba Didžiasalyje pradinių klasių mokytoja. 11 metų kiekvieną sekmadienį keliauja, ir gana sudėtingai, į Ūsionis, kur į vėjo perpučiamą, malkom kūrenamą sekmadieninę lituanistinę mokyklėlę susirenka vaikai, norintys išmokti lietuviškai. „Juk kaimas. Bet vaikai nori susibėgti, pabendrauti, pramogų jokių nėra. Štai čia šneka, – internetas spartus, nespartus, o jie juk neturi išvis jokio. Parsivešiu iš seminaro daug vertingų diskų, bet jiems negalėsiu pateikti“, – apgailestauja mokytoja. Tačiau mokytojos Aldonos slapti norai netikėtai išsipildo – seminaro pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis mokyklėlei padovanoja nešiojamąjį kompiuterį.
Gruzinai mokosi lietuvių kalbos
„Dabartiniai Tbilisio lituanistinės sekmadieninės mokyklos mokiniai – skirtingo amžiaus suaugusieji, vyriausiajam metų beveik tiek pat, kiek ir man, bet jis vis teik įnirtingai stumiasi. Dauguma studentai, iš 8 tik 2 lietuviai, o visi kiti – grynakraujai gruzinai, – pasakoja mokytoja Lidija Giorgobiani. – Gruzijoje labai šiltai atsiliepia apie Lietuvą. Buvo atėjusi pas mane mergina, Tbilisio universitete baigusi ar tik ne ispanų kalbą, kažkada keliavusi, susipažinusi su lietuviais, tad nutarė išmokti lietuvių kalbos.
Kaip ji užtraukdavo „Saulelė raudona“! Mums visiems ašaros byrėdavo“. Mokiniai, nors jų ir nedaug, pagal žinojimo lygį suskirstyti į dvi grupes. L. Giorgobiani, Tbilisyje gyvenanti 29 metus, yra pedagogė, pagal specialybę rusų kalbos mokytoja, nuo pat pirmos atvykimo dienos dirbanti mokykloje. Lietuvių bendrija buvo įregistruota 1996 metais, mokykla veikia 19 metų. Ar kalbos labai skiriasi? „Labai, – net atlošia galvą mokytoja Lidija. – Gruzinų kalba pagrįsta fonetiniu principu, jie ką mato, tą ir sako, ką sako, tą ir rašo... Neturi nieko bendro su lietuvių“. Tad gruzinui išmokti lietuviškai yra labai sudėtinga. „Bet jeigu turi kalbos intuiciją, įmanoma. Labai padeda vadovėlis „Nė dienos be lietuvių kalbos“, kuriame prie veiksmažodžio iš karto pateikiamas linksnio klausimas. Knyga ir man labai patinka, ir mokiniams“.
Sekmadieninės mokyklos bendruomenėlė daug bendrauja su Lietuvių kalbos ir kultūros centru, Tbilisyje Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva įkurtu prieš keletą metų. Kodėl norintieji išmokti lietuvių kalbos nepereina į profesionalesnį centrą? „Ten vyksta rimtos paskaitos, praktiniai darbai, o pas mane ateina dirbantys, neturintys tiek daug laiko“, – sako mokytoja Lidija.
Ukrainiečiai išvyksta į Lietuvą
Marina Trocenko, M. K. Čiurlionio lituanistinės mokyklos mokytoja, atvyko iš Lvovo. Vilniaus universitete baigusi Chemijos fakultetą, nutekėjusi į Ukrainą, dirbo chemijos mokytoja už... 2 dolerius. Vyras, medicinos universiteto docentas, gaudavo 3 dolerius. „Kažkaip reikėjo maitinti vaikus, tad padaviau skelbimą į laikraštį, kad mezgu ir galiu mokyti lietuvių kalbos. Perskaitė iš Lietuvių draugijos ir pasiūlė ateiti. Taip ir pradėjau nuo 1994 metų. Atidarėme mokyklą, pradėjom rinkti vaikus ir suaugusius, rašyti projektus, – pasakoja mokytoja Marina. – Vyko daug projektų kartu su Lietuva, pvz., kartu su Šiaulių universiteto studentais ir dėstytojais buvo rengiamos stovyklos Karpatuose, pastatytas spektaklis „Eglė – žalčių karalienė“, lietuviškų vestuvių improvizacija, literatūrinė muzikinė kompozicija su žymiu vargonininku Vitalijumi Pivnovu, vaikai ir tėvai stovyklavo prie Baltijos jūros. Tačiau dabar, žinoma, viskas sustojo. Kai prasidėjo karas, 5 šeimos iškart išvažiavo į Lietuvą. Ką padarysi, žmogus turi teisę bijot.“
Dabar į lituanistinę mokyklą ateina apie 30 mokinių – nuo 2 metukų iki 70 metų. Su kiekvienu, atsižvelgiant į jo amžių, temperamentą, motyvaciją, tenka dirbti individualiai. Jaunimas stengiasi išsiveržti studijuoti į Lietuvą ar kitur. Mokytoja Marina pasidžiaugia, kad jos mokiniai toliau tęsia mokslus vidurinėje mokykloje „Lietuvių namai“, įstoja į aukštąsias. Štai viena buvusi mokinė, iš pradžių visiškai nemokėjusi lietuviškai, dabar studijuoja Vilniaus universitete filologiją, studijoms Lietuvoje ruošiasi ir jos sesuo Mariana.
Kad neišsiduotum „labusas“ esąs
Kaimynystėje, Kaliningrado srities regione, gyvenantys tautiečiai sako jaučiantys, kad ryšiai su Lietuva ėmė trūkinėti. Nepailstantis lietuvybės puoselėtojas Aleksas Bartnikas, elegantiškasis Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas, abejoja, ar šiemet pavyks kartu su mokiniais iš Lietuvos suorganizuoti tradicinę kūrybinę stovyklą, šiemet ji būtų skirta M. K. Čiurlioniui.
Lietuviams šiame krašte nebuvo lengva niekada. Paniekinamai pravardžiuojami „labusais“, netgi atėję mokytis lietuvių kalbos, kai kurie bijo išsiduoti lietuviai esantys.
Ona Druseikaitė-Ruževičiūtė, diplomuota rusų ir lietuvių kalbų dėstytoja, lietuvių kalbos moko Černiachovsko 4-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos fakultatyve ir Vaikų ir jaunimo kūrybos centre, be to, dar dėsto Černiachovsko pedagoginiame institute. „Savaitgaliais grįžtu į Šiaulius pailsėti nuo politikos, įkvėpti gimtinės oro...“, – sako mokytoja Ona. Būta minčių plačiau mokyti lietuvių kalbos, bet dabartinėj situacijoj vargu ar tai būtų įgyvendinta.
Dėl ko kaliningradiečiai mokosi lietuvių kalbos? „Turbūt tradicija, istorija, kultūrinis kontekstas, juk tai nadruvių žemės, – svarsto mokytoja. – Vaikų ir jaunimo kūrybos centre – daugiau etnokultūrinė veikla, rengiame daug išvykų, konkursų, bet be kalbos mokymo irgi neišsiversi. Patys motyvuočiausi būna tie mokiniai, kurių tėčiai lietuviai. Tai Kaliningrado krašto fenomenas. Jeigu motina rusė, o tėvas – lietuvis, vaikai kalbės lietuviškai, jeigu priešingai – ne... Čia būtent tėčiai siekia išlaikyti lietuvybę. Visi, bent kuriuos man yra tekę sutikti, atvažiavę darbo reikalais, statybininkai, geležinkeliečiai, lieka čia, šeimas sukuria“.
Iš kitos pasaulio pusės
Seminare dalyvavo ir savo patirtimi pasidalijo Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininkė, Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Laima Apanavičienė.
Jos vadovaujamoje Čikagos lituanistinėje mokykloje dabar mokosi 320 mokinių – „kiškučiai“ nuo 3 metukų iki 16 metų (10 klasė). „11–12 klasių nebedarėme. Nes tie jaunuoliai, kurie gerai mokosi, o lietuviukai tikrai gerai mokosi, angliškose mokyklose tuo metu jau lanko kolegijos kursus, laiko egzaminus, tad labai užsiėmę, – pasakoja p. Laima. – Visi mokytojai, išskyrus tautinių šokių, yra iš Lietuvos.
Dalis mokinių – iš mišrių šeimų. Pvz., tamsiaodė Gabrielė puikiausiai kalba lietuviškai, yra ir žydų, ir arabiukų, bet visi gražiai sugyvenam“. Atkreipus dėmesį, kad daugelis vaikų vardų lietuviški, p. Laima patvirtina: dauguma stengiasi duoti lietuviškus vardus, visiškai neseniai prieš jai išvykstant į Lietuvą vienoje šeimoje gimusi mergytė buvo pavadinta Ona, o jos pačios anūkė yra amerikiečiams sunkiai ištariamu vardu Vilnė.
Čikagos lituanistinę mokyklą lanko daugiausia trečiosios emigracijos bangos lietuvių šeimų vaikai, bet nemažai yra ir vadinamųjų „dipukų“ proanūkių. „Prieš 10 metų, kai į JAV plūstelėjo emigrantų banga iš Lietuvos, rinkom statistiką, kiek turim mokinių, gimusių JAV, kiek iš Lietuvos, tai diduma buvo gimusių Lietuvoje. Šiemet paprašiau tėvų komiteto vėl tokios pačios statistikos – tai tik 3 proc. buvo gimę Lietuvoje, visi kiti – jau Amerikoje“, – sako L. Apanavičienė.