Neurolingvistinio programavimo (NLP) specialistai Connirae Andreas ir Steve'o Andreas pateikia savo lieknėjimo strategiją. Jie siūlo keletą paprastų proto mankštos pratimų, kurie mūsų sąmonę perprogramuoja teisingai rinktis maistą ir tuo pačiu nesusigadinti valgymo malonumo.
Ar įmanoma sulieknėti nesilaikant dietos?
Užuot nuolat „kariavus“ su maistu, daug lengviau yra išmokti mąstyti ir reaguoti taip, kaip tai natūraliai daro liekni žmonės, teigia leidyklos „forSmart“ naujausios knygos „Protas turi širdį“, ištrauką iš kurios toliau pateikiame, autoriai. Mat dauguma besilaikančiųjų įvairių dietų visą gyvenimą kovoja su antsvoriu, o kiti žmonės, rodos, išlieka liekni be jokių pastangų. Problemų dėl svorio gali kilti dėl įvairių priežasčių. Būdų, kaip su tuo kovoti, – daug, tačiau apie vieną iš jų, ko gera, dar nesate girdėję. Tai natūraliai liekninančios mitybos strategija.
Žmonės dažnai persivalgo, kai yra nelaimingi ar apimti nerimo, nes tai yra paprastas būdas patirti mažą, bet patikimą gyvenimo malonumą. Tačiau tapsmas laimingesniais ar įtampos sumažinimas kitais būdais dažnai pašalina persivalgymo poreikį. Kiti žmonės valgo saikingai, bet nepakankamai sportuoja, kad išlaikytų esamą svorį. Atradimas mėgstamo užsiėmimo, tinkančio konkrečiam gyvenimo būdui, dažnai yra ypač svarbus veiksnys.
„Mokantis vidurinėje mokykloje ir koledže, buvo paplitęs manymas, jog „lieknumas“ ar „antsvorio turėjimas“ yra genetinė lemtis, kurios negalima kontroliuoti. Panašiai mąstėme ir mes, iki pat 1979-ųjų, laikotarpio, kai seminaruose aktyviai mokėme neurolingvistinio programavimo strategijų. Beveik atsitiktinai atradome strategiją, arba „minčių seką“, kuri daugeliui žmonių suteikia galimybę tapti natūraliai liekniems.
Sutikome moterį, kuri norėjo atrasti strategiją, kada ir ką valgyti. Klara turėjo kiek didesnį nei 45 kilogramų antsvorį ir norėjo bent kiek jį sumažinti. Jos minčių seka buvo labai trumpa ir paprasta, ir buvo visiškai aišku, kodėl ji turėjo antsvorio: „Matai maistą – valgyk“. Suabejojome, ar tikrai žmogus, pamatęs maistą, visada puola valgyti, todėl nusprendėme ją išbandyti. Seminarų kambaryje buvo maisto, ir iš tiesų, jį išvydusi, Klara pajuto norą valgyti. Ji negalvojo apie tai, ar yra alkana, ar maistas skanus, ir kaip jausis pavalgiusi. Pradėjome modeliuoti alternatyvią strategiją, galinčią padėti moteriai geriau nuspręsti, kada ir ką valgyti. Mūsų tikslas buvo atrasti būdą, kaip jai tapti natūraliai liekna.
Atlikta daug tyrimų, kuriuose analizuojami žmonės, patiriantys sunkumų metant svorį, ir įvairios jų propaguojamos dietos ar terapijos. Daugelis neurolingvistinio programavimo modelių buvo sukurti remiantis žmonių, lengvai pasiekusių norimą svorį, patirtimi. Tyrinėdami natūraliai lieknus žmones ir suvokdami, kaip jie to pasiekia, galime jų sugebėjimų išmokyti kitus žmones. Natūraliai liekni žmonės nesijaučia verčiami būti liekni. Jie nesigaili „nepaskanavę gero maisto“ ir neriboja savo mitybos. O besilaikantys dietų tai daro nuolatos. Užuot nuolat „kariavus“ su maistu, daug lengviau yra išmokti mąstyti ir reaguoti taip, kaip tai natūraliai daro liekni žmonės“, - pasakoja autoriai.
Natūraliai liekninančios mitybos strategijos taisyklės
NLP specialistai aprašo paprastą pratimą, leisiantį suprasti, koks maistas mums tinkamiausias. Pirmiausiai kažkas mus priverčia pagalvoti apie maistą. Tai gali būti suvokimas, kad atėjo pietų pertraukos metas, dėmesys kažkam, mininčiam pietus, alkio pajautimas ar maisto pamatymas. Pagalvoję apie maistą, įvertiname, kaip dabar jaučiasi mūsų skrandis. Savęs paklausiame: „Kas būtų geriausia mano skrandžiui?“ Vizualizuojame galimą maisto porcijos variantą: sumuštinį, lėkštę sriubos, dubenį salotų ir pan. Įsivaizduojame, kad valgome šį maistą. Pagalvojame apie jo skonį, apie tai, kaip jis patenka į skrandį. Stengiamės įsivaizduoti, kaip šis maisto kiekis jaustųsi mūsų skrandyje, jei jį valgytume dabar. Jeigu šis jausmas mums patinka labiau, nei jausmas išvis nepavalgius, šį maistą pasiliekame kaip vieną iš galimybių. Jei ne, jo atsisakome.
Toliau vizualizuojame kitą maistą, kurį galbūt valgysime. Įsivaizduojame, kaip paragaujame šio maisto, ir koks jausmas apima jam patekus į skrandį ir užsilikus kūne keletą valandų. Atkreipiame dėmesį į tai, ar mums patinka šis jausmas. Ar jis geresnis nei kiti, iki šiol buvę? Stengiamės prisiminti labiausiai patikusį variantą ir jį palyginame su kitais. Kartojame maisto vizualizacijas tiek, kiek reikia. Reikia turėti omenyje, kokio maisto vartojimas leis jaustis geriausiai ilgą laiką. Kai pajuntame, jog apsvarstėme pakankamai, valgome tą maistą, kuris, mūsų nuomone, užtikrins ilgalaikę gerą savijautą. Kitaip tariant, valgome dėl to, kad pajustume šios geros savijautos vertę.
Jei esate natūraliai lieknas žmogus, jūs turbūt galvojate: „Žinoma. Kaipgi kitaip galima rinktis maistą?“ Tačiau jei esate turėję sunkumų metant svorį, galvojate kiek kitaip. Tokiu atveju dabar greičiausiai svarstote: „O kaip susilaikyti nuo šokolado, ledų ir kitų tukinančių dalykų?!“ Atsakymas – „niekaip“. Retkarčiais, ko gero, visi valgome tukinančio maisto, bet dažniausiai tik po truputį. Niekas nedraudžia valgyti kaloringo, nesveiko maisto. Tačiau paprastai jo nenorime, nes
žinome, jog dauguma tukinančių dalykų juos valgančius žmones ilgainiui privers jaustis blogai.
Jei įsivaizduojame, kad suvalgėme visą lėkštę riebaluose plaukiojančių keptų svogūnų žiedų, ir pamatome juos, visą popietę lėtai virškinamus savo skrandyje, pajuntame tą ne patį maloniausią „blogumo“ jausmą. Jei įsivaizduojame, kad pietums suvalgėme kelias porcijas ledų, panašiai galime pajusti gresiančius visą popietę varginsiančius nemalonumo, nuovargio, apsnūdimo jausmus. Tačiau jei įsivaizduojame, kad suvalgėme didelę lėkštę karštos daržovių sriubos, kuri praleis mūsų kūne visą popietę, pasijuntame žymiai geriau. Atminkite, kad vienoks maistas žmogui reikalingas vieną dieną, kitoks – kitą, nes kūnas keičiasi, reaguoja į tai, kas vyksta, ką vakar valgėte, ką veikėte, kaip paskutiniu metu miegate, ar jums šalta, ar karšta ir t. t.
Ką daryti, kai persivalgome?
Visi kartais persivalgo. Čia galime rasti dar vieną skirtumą tarp natūraliai lieknų žmonių ir besilaikančiųjų dietų: skirtumas slypi tame, ką žmonės daro persivalgę, prisikimšę nesveiko, riebaus maisto. Kai persivalgo besilaikantieji dietų, jie dažnai pagalvoja: „Sakiau, kad nesugebėsiu to padaryti. Esu tikras kiaulė. Man lemta būti storam visą gyvenimą, tad geriau su tuo susitaikyti. Kadangi vis tiek neišeina laikytis dietų, verčiau tiesiog valgyti ir džiaugtis maistu“. Liūdesį, nerimą keliantys bejėgiškumo jausmai ir toliau skatina tokį valgymo būdą.
O ką persivalgę daro natūraliai liekni žmonės? Įsivaizduokite: desertų vakarėlyje žmogus ragauja visko iš eilės, kitaip tariant, prisivalgo apsčiai, kur kas daugiau, nei jam įprasta. Pasibaigus vakarienei, jis supranta, kad jaučiasi labai sotus – sotesnis nei paprastai. Viso vakaro metu ir visą naktį jis skrandyje jaučia sunkumą. „Gerai, kad tai pastebiu. Tikrai niekada daugiau taip nebevalgysiu“. Ši persivalgymo patirtis suteikia motyvacijos ateityje valgyti nuosaikiau. Kitą dieną jis, galvodamas, ką valgyti, nori tik šiek tiek maisto, turinčio mažai ar išvis neturinčio riebalų ir cukraus. Jis negalvoja, jog turi ar yra priverstas valgyti tokį maistą – jis jo nori tiesiog savaime.
Pasak knygos autorių, natūraliai liekninančios mitybos strategija pagrįsta daugiau malonių jausmų patyrimu – daugiau malonumo, o ne daugiau negatyvo. Kai pradėsite mąstyti taip, kaip mąsto natūraliai liekni žmonės, jums nebereikės naudoti sąvokų „turėčiau“ ir „taisyklės“, jog priverstumėte save valgyti taip, kad pavyktų numesti svorio. Nuolat persivalgantys žmonės dažnai į malonumo teikiantį maistą dėmesį kreipia tik valgymo metu. Ši strategija, atvirkščiai, moko galvoti apie tai, koks maistas leis jaustis geriausiai ilgą laiką. Nesaikingas ledų paskanavimas gali būti malonus tuo momentu. Tačiau jei įsivaizduotų, kaip skrandis ir visas kūnas kelias valandas kentės dėl tokio cukraus ir riebalų kiekio, dauguma žmonių suprastų, kad ilgainiui šis jausmas nėra jau toks malonus. Tai veiksminga ir tada, kai nežinote, kiek tam tikras maistas turi kalorijų. Jei esate valgę tokio maisto, jūsų kūnas prisimena reakciją į jį. Tai sukuria savaiminę vidinę sveikos mitybos motyvaciją, nes apskritai toks valgymas teikia daugiau malonumo.
Skirtumas tarp alkio ir kitų jausmų
„Greta norėjo numesti svorio, tačiau jokia dieta jai nepadėjo. Kai papasakojome jai apie natūraliai liekninančios mitybos strategiją, Greta labai susidomėjo. Skeptiškai vertindama galimybę be didelių pastangų numesti svorio, ji nutarė, kad verta išbandyti. Pradėjome nuo aukščiau išdėstytų žingsnių: „Įsivaizduok, esi restorane ir galvoji, ką valgyti pietums. Perskaityk pirmąjį meniu punktą. Kas tai?“ - „ Buritas“. - „Puiku. Pirmiausia sukurk burito atvaizdą... Dabar įsivaizduok, kad jį valgai ir pajausk, kaip visą popietę jausi jį savo skrandyje“.
Stebėjome nežodinius Gretos ženklus, rodančius, jog ji klauso nurodymų. Viskas klojosi gerai, kol nepriėjome „jausmų“ žingsnio. „Norite, kad pajusčiau, ar esu soti, ar ne?“ – paklausė ji. Ne, kalba eina ne vien apie sotumo jausmą. Kalbame apie bendrą jausmą, kurį jauti skrandyje. Juk jei suvalgai buritą su daug sūrio ir grietinės, turėtum jaustis visiškai kitaip, nei suvalgiusi panašų kiekį troškintų daržovių. Greta sumišo: „Nesuprantu, ką turite omenyje. Nesu tikra, ar kada anksčiau esu jutusi skirtingus pokyčius, priklausomai nuo to, ką valgau. Žinau tik skirtumą tarp jautimosi gerai, jautimosi blogai ar jautimosi nemaloniai. Kai man nemalonu, tada aš valgau“, - dėsto autoriai.
Pasak jų, daugelis nuolat persivalgančių žmonių mąsto taip pat, kaip Greta. Jie niekada nebandė pajusti skirtumo tarp įvairių maisto sukeliamų jausmų. Neretai jie taip ir neišmoksta atskirti tuštumos jausmo, kuris gali būti vidinio pilnavertiškumo poreikis, pvz., „jaučiuosi vieniša, noriu pabūti tarp žmonių“, ir tikrojo fizinio alkio, nurodančio, jog laikas pavalgyti.
Tačiau jeigu visos mūsų emocijos būtų suplaktos arba į gerus jausmus, arba į blogus jausmus, tada, kai jaustumėmės blogai, nežinotume, ką daryti, kad pasijustume geriau. Nežinotume, kada valgyti, kada pasikviesti draugų, nueiti pažiūrėti filmą ar daryti visus kitus dalykus, patenkinančius įvairius poreikius. Norėdami išmokti pajusti skirtumą, turime pradėti atkreipti dėmesį į reakciją ir stebėti, kokie veiksmai leidžia pasijusti geriau. Jei jautiesi nekaip, ir viešnagė pas draugę tau leis pasijusti geriau, gali pradėti suvokti, kad tokia savijauta yra ženklas, jog reikia pabendrauti. Jei jautiesi nemaloniai ir ką nors suvalgęs vis tiek jautiesi nekaip, tuomet greičiausiai ne alkis buvo pagrindinė priežastis. Tai ženklas, kad tau tuo metu reikia ko kito. Galbūt dėl kažko esi piktas ir tau reikia tai išspręsti; galbūt tau nuobodu ir tu nori nuveikti ką nors įdomaus ar jaudinančio. Taigi Gretai buvo patarta pavalgius vienokio ar kitokio maisto stebėti, kaip jaučiasi. Taip išsiugdys įgūdis ir bus galima vis tiksliau žinoti, kokį jausmą sukelia kiekvienas maistas. Visi mokomės iš savo patirties. Kiekvieną kartą suklydę, galime džiaugtis įgyta patirtimi, nes tai leis būti tikslesniems ateityje.
Maždaug po aštuoniolikos mėnesių Greta pranešė, kad naujoji mitybos strategija jai padėjo. Ji be vargo numetė svorio. Nors pradžioje kurį laiką keletą kartų per savaitę vis dar persivalgydavo, netrukus ji to atsikratė, sąmoningai valgydama mažesnes porcijas. Jos skrandis susitraukė. Tada ji lengviau pastebėdavo, kaip į įvairų maistą reaguodavo jos skrandis.
Liekninanti proto mankšta
Jei norite išmokti tinkamai pasirinkti maistą, jums pravers toliau pateikti žingsniai. Išsamiai ir atsargiai įveikę visus žingsnius, į maistą pradėsite žiūrėsite taip, kaip į jį žiūri natūraliai liekni žmonės.
Susiraskite vietą ir laiką, kur 20 minučių netrukdomi galėsite būti atsipalaidavę. Pagalvokite, kaip sužinote, kada jau laikas valgyti. Kai pamatote maistą? Kai išgirstate ką nors sakant „Ar jau laikas valgyti?“ Kai pažiūrite į laikrodį ir suvokiate, kad atėjo pietų metas? Kai pasijuntate alkani? Galite įsivaizduoti, kad sėdite prie pietų stalo ir matote maistą, atsidarote šaldytuvą ir tyrinėjate, kas jame, arba žvelgiate į restorano meniu.
Dabar pagalvokite apie jausmą skrandyje. Pastebėkite, kokia yra juntamų pojūčių kokybė. Tikrinkite ne tik sotumo ar alkio jausmą, bet ir tai, kaip skrandis apskritai jaučiasi. Jūsų skrandžio veikla priklauso nuo to, ką paskutinį sykį valgėte, buvote įsitempęs ar atsipalaidavęs ir pan. Paklauskite savęs: „Į kokį maistą mano skrandis dabar sureaguotų gerai?“ Dabar pagalvokite apie kokį nors vieną valgį, kurį galėtumėte suvalgyti. Galite įsivaizduoti kalakutienos sumuštinį, saldainį, daržovių sriubą, salotas ir pan.
Įsivaizduokite, kad suvalgote dalį maisto, apie kurį pagalvojote. Jei pagalvojote apie kalakutienos sumuštinį, jūs greitai pajusite kalakutienos sumuštinio skonį. Atkreipkite dėmesį į tai, koks jausmas, kai jis nukeliauja į jūsų skrandį. Kaip sumuštinį priims ir kelias valandas virškins jūsų skrandis, kaip į jį reaguos visas kūnas. Dabar palyginkite šį jausmą skrandyje su ankstesniu jausmu, kilusiu tada, kai įsivaizdavote maisto valgymą. Kuris jausmas jums labiau patinka? Ar valgydami kalakutienos sumuštinį ilgainiui pasijusite geriau nei nieko nevalgę? Jeigu atsakėte teigiamai, kalakutienos sumuštinį turėkite omenyje kaip vieną iš alternatyvų. Jei atsakėte „ne“, atmeskite šį pasirinkimą.
Dabar įsivaizduokite kitą maistą. Galbūt norite saldainio. Išsiaiškinkite, ar jūs tikrai norite valgyti saldainį. Įsivaizduokite, kad saldainis patenka į jūsų skrandį. Apgalvokite, kaip kelias ateinančias valandas jausitės, suvalgę saldainių. Palyginkite praėjusiame žingsnyje jaustą jausmą su geriausiu iki šiol įsivaizduotu pojūčiu. Kuris pojūtis malonesnis? Turėkite omenyje maistą, kurio paskanavę jaučiatės geriausiai ilgą laiką.
Pakartokite procesą su keletu kitų maisto produktų. Kiekvieną sykį įsidėmėkite geriausią ilgalaikę savijautą užtikrinusį maistą. Kai suprasite, jog tokiu būdu apsvarstėte pakankamai maisto produktų ir šis procesas tampa jums natūralus, apsvarstykite, kuris variantas verčiausias jūsų dėmesio. Dabar įsivaizduokite, kad valgote tą maistą, ir pajuskite geriausią savijautą žadančio maisto teikiamą malonumą.
