Informacija apie neva sugriuvusį namą socialiniame tinkle pasidalijo Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos P. Domšaičio paveikslų galerijos vyr. muziejininkė Roza Šikšnienė. „Čia stovėjo medinis namas, aš esu ten 4 metus gyvenusi. Namą nupirko vienas turtingas politikas ir kokius 5 metus gal ir daugiau laukė, kol sugrius. Kartais atrodė, jog specialiai naikina. Man labai gaila, kad pastatas sunaikintas, nors buvo galima jį restauruoti“, – savo paskyroje rašė muziejininkė.
Ji apgailestavo, kad neišsaugotas unikalus statinys. „Tokių dviejų trijų aukštų gyvenamųjų namų nėra nei Neringoje, nei Mingėje. Jie yra unikalūs. Žinoma, griauti viską galima, bet gal iš pradžių reikėjo pasistengti restauruoti? Juk ne biednas žmogus tą namą nupirko“, – „Delfi“ sakė R. Šikšnienė.
Nugriovė, kad sukūrentų
Namo savininku laikomas S. Stankevičius yra ir Darbo partijos Šilutės skyriaus pirmininkas, o 2011–2015 m. kadenciją buvo Šilutės savivaldybės tarybos nariu. „Vikipedijos“ duomenimis, S. Stankevičius yra kolekcininkas, sukaupęs didelę atvirukų su Šilutės ir Rusnės vaizdais kolekciją, išleidęs knygą su Šilutės ir Rusnės vaizdais.
S. Stankevičiaus pasiteiravus, kodėl tiek ilgai laukta, kol namas sugriuvo, jis net pasipiktino: „Jūs ką, juokaujat? Kas čia per cirkai? Namą nugriovė statybinė organizacija, o malkas nemokamai gyventojams padovanojome“, – „Delfi“ sakė įmonės, kuriai ir priklausė nugriautas namas, savininkas S. Stankevičius.
Jis paaiškino, kad griuvėsių vietoje ketinama statyti mūrinį namą su mediniu fasadu.
„Tai kultūros objektas paveldosauginėje teritorijoje. Toje pačioje vietoje mes pastatysime mūrinį gyvenamąjį namą su mediniu fasadu. Jo tūris nesiskirs nuo senojo. Jame įrengsime butus“, – paaiškino Darbo partijos Šilutės skyriaus pirmininkas.
Verslininkas „Delfi“ paaiškino, kad pirmąjį butą šiame name įsigijo prieš dešimtmetį.
„Namą įsigijome po tuputį supirkdami butus. Pirmąjį nupirkome prieš 10 metų. Kodėl namo nerestauravome? Atlikome ekspertizę. Jis buvo visiškai supuvęs. Medinės pertvaros kėlė grėsmę žmonių saugumui“, – paaiškino S. Stankevičius.
Saugomas tik fasadas
Šilutės rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus duomenimis, 2016 m. buvo išduotas leidimas kapitaliniam šio pastato remontui.
Kultūros paveldo departamento duomenimis (KPD), pastatas nėra vertybė, tačiau yra saugomoje teritorijoje, todėl atliekant jo kapitalinį remontą galimas konstrukcijų keitimas. Pasak KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiosios specialistės Ingridos Genienės, jei pats pastatas nėra vertybė, turi būti išsaugota tik frontalinė fasado projekcija. „Fasadas turi būti iškaltas vertikaliomis lentelėmis, turi būti išlaikytas stogo medžiagiškumas ir danga. O konstrukcijos gali būti pasirenkamos ilgaamžiškesnės“, – paaiškino specialistė.
Betoniniai namai neįdomūs
Architektas ir Prūsų Lietuvos tyrinėtojas humanitarinių mokslų daktaras istorikas ir etnografas Martynas Purvinas, sužinojęs, kad nugriautas dar vienas senosios Rusnės namas, tik palingavo galva. „Medinė architektūra – išskirtinis Rusnės bruožas. Pats vienas namas gal ir nėra toks vertingas, tačiau jis buvo centrinės miesto gatvės medinių namų kvartalo dalis. XX a. pradžioje miestas buvo stambus medienos, atplukdomos Nemunu iš Lietuvos ir Gudijos, tranzito ir perdirbimo centras. Rusnėje veikė daug lentpjūvių, kuriose išpjautos lentos ir buvo naudojamos gyvenamiesiems namams statyti“, – paaiškino M. Purvinas.
Istorikas šio namo nugriovimą palygino su danties išrovimu. „Jei žmogus netenka danties, tai toje vietoje nieko ir nebelieka. Aišku, kas nors gali įsistatyti plastmasinį, porcelianinį ar net auksinį. Tačiau tai jau vis tiek bus nebe natūralus dantis. Taip ir su tuo namu. Betoninių ar plastmasinių namų esame pristatę daugybę. Tik ar jie kam nors įdomūs?“ – retoriškai klausė istorikas, Prūsų Lietuvos krašto tyrinėtojas.
„Elgiamės, kaip okupantai“
Rusnės saloje gyvenantis kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas, išleidęs ne vieną knygą apie Prūsų Lietuvos miestus ir miestelius, sužinojęs, kad buvo nugriautas Rusnės senamiestyje stovėjęs namas, neslėpė savo pasipiktinimo. „Tai unikalus namas. Lietuvoje tokių daugiau niekur nerasime. Jis buvo pastatytas tokiu pačiu būdu, kaip ir kiti mediniai namai – sunertas iš tašų, tačiau ne vieno, o dviejų aukštų. Tai tradicinis statymo būdas, lyg iš lego kaladėlių. Todėl jį buvo nesunku rekonstruoti, tereikėjo supuvusias dalis pakeisti naujomis. Jis buvo pastatytas iš labai geros medienos, iš Rusnėje supjautų rastų ir plačių, net 30 cm, pločio lentų. Tačiau penkerius metus niekas nieko nedarė. Lyg laukė, kol jis galutinai supus. Jei pastatas paveldosauginis, tai reikia ir elgtis atitinkamai“, – piktinosi kraštotyrininkas.
Jo teigimu, jei pastatas buvo istorinėje Rusnės dalyje ir įtrauktas į saugomų pastatų sąrašą, tai jį ir reikia atstatyti iš tokių pačių medžiagų, kaip ir buvo. Todėl jį stebina paveldo sergėtojų pozicija.
„Dabar plastikinį langą įsistatyk, tai atbėga su baudomis. O čia visas namas nugriautas. Jei neklystu, jis galėjo būti pastatytas XIX amžiaus pabaigoje centrinėje Rusnės gatvėje. Tuo metu miestelis, stovėjęs ant didžiojo prekybos kelio, buvo Klaipėdos uosto prieuostis. Jei uoste sustodavo medienos eksportas, tai daugiau medienos likdavo Rusnėje, ji ir buvo naudojama statyboms. Reikia išsaugoti, kas dar liko. O tai elgiamės, kaip kažkas pasakė, lyg okupantai. Atėjome į šį kraštą, viską pasisavinome, kitką nušniojome, sudeginome“, – pastebėjo K. Demereckas.
„Delfi“ duomenimis, per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Rusnėje tebuvo šiek tiek paremontuotas vienas medinis pastatas – senoji vaistinė.
Bažnyčią siūlyta išardyti
Panašaus į šio medinio pastato likimo gali sulaukti ir mūrinė Plaškių (Pagėgių savivaldybė) bažnyčia. XIX pabaigoje pastatyti ir 1900-aisiais pašventinti liuteronų maldos namai taip pat nėra įtraukti saugomų architektūros paminklų sąrašą. Nors jos interjeras unikalus, nava perdengta įspūdingomis trikampėmis sąramomis iš drožinėtų medžio tašų, viskas gali sunykti dėl nesandaraus stogo.
Kadangi statinys nėra architektūros paminklas, todėl turtu rūpintis privalo savininkas. Pastarasis – Evangelikų liuteronų konsistorija, nesuinteresuota šio statinio išsaugojimu, nes Plaškiuose nebeliko liuteronų parapijos. Sovietmečiu bažnyčioje veikė pieno supirkimo punktas.
Buvo net pasigirdę pasiūlymų bažnyčią išardyti, o plytas parduoti.
Prieš kurį laiką buvo įsteigta bažnyčios atkūrimo bendrija, kuri derasi su pastato savininku dėl statinio perdavimo. Tik susitarus bus galima ieškoti galimybių uždengti stogą, o po to ieškoti lėšų rekonstrukcijai.