Unikalus Aukštaitijos kaimas
Vaizdingoje vietoje įsikūręs padrikas kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje. Tai tarsi muziejus po atviru dangumi.
Kaimelis išsiskiria savo unikalia architektūra ir išplanavimu, todėl čia įsteigtas Salų kultūrinis rezervatas. Iš 19 a. išliko tik pirkia ir svirnas, kiti trobesiai statyti jau 20 a. pradžioje. Pėsčiomis į Salas II galima patekti ir nuo Ladakalnio, liepteliu perėjus ežerus jungiančią protaką.
Kartu pasivaikščioti po šį unikalų Aukštaitijos nacionaliniame parke esantį kaimą „Delfi“ komandą pakvietė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Sigutė Mudinienė.
„Čia yra antrasis Salų kaimas. Salos yra dvejos Aukštaitijos nacionaliniame parke. Šis kaimas ypatingas ir nuostabus tuo, kad jis išlaikė tradicinę architektūrą. Ji yra atnaujinta. Pastatai yra 19 ir 20 amžiaus. Padrikasis nedidukas kaimelis, susiformavęs iš vienos šeimynos. Čia gyveno Kudabos. Kudabų sala dar vadindavo. Pastatai priklauso Lietuvos etnografijos muziejui. Čia galite atvažiuoti ir rasti tuos senuosius pastatus. Tokius, kokie jie buvo. Su visomis puošmenomis, su visa dvasia.
Pavyzdžiui, kluonai iš mūsų gyvenimo išeina. Tiesiog išnyksta. Paskirtis keičiasi. Nebešienauja taip šieno kaip šienaudavo. Nebėra jaujų, kur reikia grūdus džiovinti. Ir tas pastatas tiesiog nereikalingas. Taip pat ir tie mažieji tvarteliai, nes tų mažųjų ūkelių pas mus nebelieka. Todėl kaip gyveno žmonės 19-20 amžiuje, galite pažiūrėti atvažiavę čia“, - teigė S. Mudinienė.
Besikalbėdami priartėjome prie 19 amžiaus pastato. „Tai tokia aukštaičio pirkia. Įspūdinga. Dviejų galų. Ir senas sodas išlikęs. Bet kas gražiausia, kad žmonės ir biednai, kaip sakydavo, gyvendavo, bet kaip jie tas sodybas mylėjo. Vis tiek yra puošmenos. Kai pasižiūri, langelis nedidukas ir puošmenėlė ant jo uždėta. Kad trauktų akį. Sako: pro kokį langą žiūri, taip ir pasaulis matosi“, - pasakojo parko darbuotoja.
Vieta, kurioje vykdavo visos šventės
Dar vienas svarbus atributas – gonkos. Anot S. Mudinienės, čia vykdavo svarbiausios šventės. „Gonkeliai senieji būdavo neįstiklinti. Ažūrinis, išpuoštas. Kas gi čia būdavo? Čia krikštynos, vestuvės, mergiotės berniokų laukdavo. Visos šventės. Čia yra šventinis įėjimas. Kasdien pro jį nevaikščiodavo. Nebent mergiotės berniokų palaukdavo, pavakariais parymodavo romantiškai: kada ateis, kada prisės prie šonelio“, - šypsojosi parko darbuotoja.
Šalia – ir gėlių darželiai. Kaip sakė S. Mudinienė, jeigu gyvena name merginos, tai turi būti ir darželiai. „Nors, sako, net vaikinai darželius prižiūrėdavo. Jeigu šeimoj nėra dukterų, ir berneliai pridėdavo rankeles savo motinėlėm padėdami“, - kalbėjo specialistė.
Pirtis – atokiausiame sodybos kampe
Anot jos, dar vienas labai svarbus pastatas buvo svirnelis. „Svirnely laikydavo grūdus. Visas pagrindinis turtas buvo saugomas tam svirnely. Toks ūkinis pastatas. Šis svirnelis buvo pastatytas 19 amžiuje. Labai gražus rąstų suleidimas. Labai padirbėta. Tašydavo tai kirviu. Matot kokio grožio – galėtum žiūrėt ir žiūrėt. Ir durys kokios gražios. Eini per kaimą ir retai kur pamatysi“, - pasakojo S. Mudinienė.
O toliausiame sodybos gale – pirtelė, esanti visai šalia ežero. Bet prie vandens ji ne todėl, kad po pirties būtų patogu įšokti ežeran.
„Galvojat turėdavo žmonės laiko sėdėt toj pirtelėj? Neturėdavo. Dirbt žmonėms reikėdavo. Pirtelė būdavo toliausiai nuo kitų pastatų statoma dėl ugnies. Dūminė pirtelė, tai kas penkis metus sudegdavo. Čia pat vanduo, tai greit užgesint gali. Ir prinešt vandens pirtelėn būdavo arčiausiai. Kad namai nesupleškėtų, toliausiai nuo namų būdavo pirtelės. Atokiau kluonai būdavo, nes šienas savaime gali užsidegt. Dėl ko šieną sūdydavo? Kad neužsidegtų šienas. Jeigu truputį pakliūna drėgno šieno, jis pradeda kaist. Ir tada jis savaime gali užsidegt. Dėl to klounus irgi statydavo atokiau nuo namų“, - pasakojo parko darbuotoja.
Pastatai, kurie baigia išnykti
Taip pat prieiname ir prie jau naujesnės 20 amžiaus sodybos. „Kaip matom jau visai kitokia. Ir langai jau plačiai atsiveria į pasaulį. Irgi dviejų galų – tipinė aukštaitiška troba. Bet viena pusė jau apkalta ir langai pamainyti kitokiais – didesniais. Kad daugiau šviesos patektų“, - kalbėjo S. Mudinienė.
O toliau – tvartelis. „Ten gyvulėlių namai. Su mažais langiukais. Ūkinės paskirties pastatas. Tai irgi tokie pastatai dabar jau virsta salėmis kažkokiomis arba gyvenamais namais. Tiesiog išeina iš mūsų gyvenimo“, - aiškino specialistė.
Ir galiausiai – kluonas. „Čia 1922 metais pastatytas gero gaspadoriaus kluonas. Matyt, turėjo nemažai gyvulių. Reikėjo daug šieno. Kokie mes mažučiai prie šito pastato. Bet šitie pastatai dabar labiausiai išeina iš mūsų gyvenimo, nes šieno dalgiu nebešienaujam, į kluoną nebevežam, nebedžiovinam. Turbūt, kad jie išliks tik muziejuose su visa savo didybe. Durys būdavo iš abiejų pusių, kad su vežimu, prikrautu daug šieno, per vieną pusę įvažiavai, per kitą pusę išvažiavai. Stogas aukštas, kad galėtum prikraut daug daug daug. Kad galėtum prikraut iki pat viršaus ir išlaikyt gyvulėlius per žiemą. Ir stogas dengtas nendrėmis. Tokios medžiagos turėdavom daugiausiai“, - teigė S. Mudinienė.
