Daugybė retų rūšių
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas A. Gaidamavičius teigė, kad pati pradžia šio tako siejasi su Palūšės botaniniu taku.
„Pavadinimas sako, kad čia mes turėtume pamatyti daug retų augalų. Iš pradžių šis takas buvo tam ir skirtas. O paskui jis buvo gerokai praplėstas. Apima ir gražuolį Taramo ežerą. Takas suskirstytas į tris dalis. Viena dalis yra grynai gamtinė, kur daug retų augalų. Kita dalis yra skirta kraštovaizdžiui pažinti, apžvalginė. Trečia dalis – sportinė, kur galima kalnais pasivaikščioti. Labai kalnuotas tas kraštovaizdis. Galima ir pasportuoti, ne tik apie gamtą sužinoti. Prie visų įdomių objektų yra pastatyti stendai. Šis takas yra labai populiarus, lankomas. Jis labai įvairiapusiškas. Galima pačiam pasirinkti maršruto ilgį. Vieni nori praeiti tik 3 km. O kiti gali praeiti net 9 km. Yra laisvė rinktis, takas visur pažymėtas. Yra trys žiedai, pažymėti skirtingomis spalvomis: geltonas, žalias ir mėlynas. Galima praeiti kiekvieną žiedą atskirai arba visus kartu“, – kalbėjo parko darbuotojas.
Jo teigimu, šis takas buvo atnaujintas prieš du metus. Yra dvi vietos, nuo kurių geriausia pradėti žygiuoti šiuo taku. Pirmoji – Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų centras, esantis Palūšėje. Kitas pasirinkimas – nuo parkui priklausančios Gamtos mokyklos, kuri yra Meironyse.
„Aš kartais čia vedu žygius. Galima užsisakyti šią paslaugą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Šis takas visais metų laikais yra turiningas – tiek spalvų, tiek informacijos prasme. Apie šitą taką galima pasakoti ne tik iš biologinės įvairovės pusės, bet ir iš geologinės pusės, kaip susidarė čia tie aukšti kalnai, iš kur tie ežerai atsirado.
Vasaros pradžioje čia galima pamatyti žydinčius kardelius. Tai yra ne mažiau už darželio kardelius dekoratyvūs augalai. Žinoma, žiedai smulkesni. Jie yra įrašyti į Raudonąją knygą. Pažintiniame take jais galime pasigrožėti. Taip pat čia yra pelkių, kuriose auga viena žolė, labai aštriais lapais. Ji gali netgi perpjauti ranką. Ji vadinasi šakotoji ratainytė. Šis augalas yra įrašytas į Raudonąją knygą. Ir, žinoma, čia yra gausybė visokiausių rūšių laukinių orchidėjų. Iš Lietuvoje augančių 40 rūšių laukinių orchidėjų, keliolika galima pamatyti šiame pažintiniame take“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.
O pelkėse galima pamatyti ir roplių bei paukščių. „Daug vandens, tai yra įvairių rūšių varlių. Galima ir tritoną pamatyti, ir driežų, ir žalčių. Čia yra jų buveinės. Žinoma, yra įvairių rūšių paukščių. Įvairiausiomis giesmės šitas miškas skamba“, – teigė ekologas.
Mažieji ežerėliai yra labai svarbūs retosioms laumžirgių rūšims.
O kur Aukštaitijos nacionaliniame parke galima stebėti rudeninę paukščių migraciją?
„Kalbant apie rudeninę paukščių migraciją, tai pas mus yra tokia labai žymi vieta – Žemaitiškės balos, esančios netoli Kretuono ežero. Reiktų atvažiuoti į Reškutėnus ir ten yra nuoroda kryžkelėje, kaip pasiekti tą apžvalgos bokštą. Per rudeninę migraciją Žemaitiškės balose galima stebėti daug rūšių: retų tilvikų, ančių, garnių ir t.t. Čia yra pagrindinė ornitologų vieta“, – aiškino pašnekovas.
Kaip atrodo nacionalinio parko ekologo darbo diena? „Mes esame valstybės tarnautojai, atliekam daug administracinio darbo. Nėra taip, kad mes nuo ryto iki vakaro sėdim miške. Bet iš tikrųjų tenka daryti daug europinės svarbos rūšių monitoringų. Lietuva, kai įstojo į Europos Sąjungą, įsipareigojo saugoti rūšis, kurios saugomos visos Europos mastu. Jos vadinamos Europos Bendrijos svarbos rūšimis. Daug tokių yra paukščių, pavyzdžiui, įvairios pelėdos. Arba šikšnosparniai, plačiosios dusios, labai smulkūs moliuskai, kuriuos galima įžiūrėti tik per didinamąjį stiklą. Žodžiu, yra visa grupė labai įdomių rūšių. Priklausomai nuo to koreguojasi mūsų darbo laikas. Kai darom pelėdų apskaitas, turim tą naktį nemiegoti. Tada miegam dieną. Turim labai daug naktinių monitoringų. Mūsų darbo laikas labai priklauso nuo tų rūšių aktyvumo“, – teigė parko darbuotojas.
Įdomiausi vilkai
A. Gaidamavičiaus paklausėme, ar yra rūšis, kurią jam tyrinėti įdomiausia? Jo atsakymas – vilkai.
„Labai subjektyviai žiūrint, man patys brangiausi gyvūnai yra vilkai. Aš juos jau 20 metų tyrinėju. Mano pravardė yra Labanoro vilkas, kadangi dirbu dviejuose parkuose: Labanoro regioniniame parke ir Aukštaitijos nacionaliniame parke. Vilkai man yra patys įdomiausi gyvūnai. Niekada nenusibosta sekti vilko pėdsakais. Jie yra be galo svarbūs miško gyvūnai, nes be vilko nebūtų ir miško. Jis taip sureguliuoja žolėdžių gyvūnų elgseną, kad jaunoji miško karta gali užaugti. Kanopiniai žvėrys daugiausia maitinasi mažais medeliais. Ir jeigu miške nebūtų vilko, tada tie kanopiniai žvėrys suėstų, pavyzdžiui, visus ąžuoliukus. Ir nebūtų didelių ąžuolų. Nebūtų ir Stelmužės ąžuolo, jeigu kažkada nebūtų buvę vilko, kuris jį pasaugojo, ganydamas kanopinius žvėris.
Lygiai taip pat ir su bebrais. Dabar Lietuvoje daug žmonių skundžiasi bebrų veikla, nes jie labai išplito. Paliai vandens telkinius jie daug vertingų medžių nupjauna. Kur vilkų nėra, bebrų takai pasidaro labai ilgi – iki 300 metrų nuo vandens telkinio. Tada jie žino, kad nėra ko bijoti. O jeigu bebras žino, kad tame miške gyvena vilkas, tai jis tada medžius graužia tik prie pat vandens telkinio. Ir visi lapuočiai medžiai tada tame miške gali išlikti. Kitu atveju aplink ežerus būtų tik spygliuočiai, nebūtų jokių lapuočių. Lapuočiai labai svarbūs daugeliui kitų gyvūnų, nes spygliuočių medynuose, palyginti, labai menka biologinė įvairovė“, – aiškino A. Gaidamavičius.
Kiek vilkų gali būti Aukštaitijos nacionaliniame parke?
„Aš manau, kad galbūt tik viena šeima gyvena. Čia yra pakankamai gausiai žmonių lankoma teritorija. Vilkai yra tie gyvūnai, kuriems reikia ramybės. Mes turime du rezervatus ir jie laikosi tose vietose, kur žmonėms lankytis negalima. Ažvinčių sengirėje tikrai gyvena viena vilkų šeima“, – nurodė ekologas.
A. Gaidamavičius teigė, kad jį labiausiai traukia tos Aukštaitijos nacionalinio parko vietos, kurios dar nėra griežtai saugomos. „Tos vietos, kur jau seniai įsteigi draustiniai, rezervatai, yra jau pakankamai gerai ištyrinėtos. Aukštaitijos nacionalinis parkas yra pirmasis nacionalinis parkas Lietuvoje. Jis visą laiką sulaukdavo mokslininkų dėmesio. Labiausiai saugomos parko dalys jau nuo sovietmečio yra labai gerai ištyrinėtos. Bet tose teritorijose, kurios yra tarp jų, vyksta intensyvi ūkinė veikla. Ten yra tyrinėta mažiau. Ir mes stengiamės užpildyti tą spragą, norime daugiau biologinės įvairovės žinių turėti tose vietose, kur vyksta miškų kirtimai. Kitą kartą gali prarasti tokias vertybes, apie kurias net ir nežinojai, jeigu tie tyrimai nepakankami“, – kalbėjo ekologas.
Jo teigimu, daug laiko užima plėšriųjų paukščių lizdų paieška. „Yra žmonės, kurie specializuojasi plėšriųjų paukščių lizdų paieškoje. Tai yra laikui labai imlus darbas. Per dieną reikia apeiti ne vieną šimtą miško hektarų tam, kad surasti vieną lizdą. Erelio kokio arba kito plėšraus paukščio, pavyzdžiui, pelėdos uoksą. Reikia turėti labai gerą pajautimą. Pavyzdžiui, Bronius Šablevičius, kuris 40 metų dirbo Aukštaitijos nacionaliniame parke. Jis turi žiauriai gerą pajautimą, kur erelis gali susisukti lizdą, nes jis pats mąstė kaip erelis. Apie erelius žuvininkus mokslinį darbą jis yra parašęs. Mes stengiamės iš jo mokytis. Nežiūrint į tai, kad dr. B. Šablevičius jau yra pensijoje, mes visą laiką stengiamės jį kartu pasiimti į savo žygius. Jis savo pajautimu mus atveda arčiau tų retų perinčių plėšriųjų paukščių. Labai daug pas mus atliekama įvairių tyrimų. Šitas parkas populiarus tarp studentų, kurie atlieka įvairių retų rūšių tyrimus, – teigė A. Gaidamavičius.