Neaišku, ar tarp kandidatų bus S. Skvernelis, „socdemai“ savo kandidatą paskelbs kitą savaitę, bet ten lyderis V. Andriukaitis, kad svarsto galimybes, yra sakęs V. Tomaševskis. „Dienos temoje“ – VDU Viešosios komunikacijos katedros prof. Lauras Bielinis ir Vygaudas Ušackas, buvęs ES ambasadorius Rusijoje, siekęs tapti konservatorių kandidatu į prezidentus.
– Labas vakaras, pone V. Ušackai. Iš mūsų trijų jūs esate labiausiai patyręs rinkimų kampanijos žmogus, nes kažkas panašaus į tą prezidento rinkimų kampaniją buvo jūsų gyvenime. Ar sunkus darbas būti tuo kandidatu?
V. Ušackas: Tai yra sunkus darbas, nes reikalauja visiško atsidavimo, reikalauja turėti savo viziją, kompetenciją, lyderystės savybių, ir, aišku, labai svarbu turėti gerą komandą, kuri padėtų ir įgalintų tave pasiekti žmones, išaiškinti savo tiesas, savo viziją realizuoti.
– Jūs bene kokius metus važinėjote po Lietuvą ir kalbėjotės...
V. Ušackas: Taip, tikslingai apie metus važinėjau ir kūriau tą tinklą draugų, bendraminčių, ir jie man labai padėjo, bet rezultatas gavosi toks, koks gavosi.
– Žiūrėkite, Vygaudai, pagal ką žmonės renkasi? Jeigu jie rinktųsi pagal suvokimą, išmanymą, vadinkime, kompetenciją, pagal inteligenciją, intelektą, tai tarsi nieko ir netrūksta.
V. Ušackas: Ačiū už komplimentą, bet čia jau reikia klausti rinkėjų. Jeigu rimtai, tai stebint ir vertinant dabartinius realius kandidatus, ir matant, kas vyksta pasaulyje, tos turbulencijos ir giliausios permainos, tai matau, kad nė vienas iš kandidatų nėra pasiruošęs ir neturi tos kompetencijos, kuri reikalinga Lietuvai užsienio politikos klausimais, ir tai, be abejonės, bus vienas iš smarkių išbandymų. O žmonės tiesiog vertina gal pagal abrozdėlį, pagal nuotraukas, tam tikrus juokelius. Tokia, matyt, yra demokratijos brandumo raiška Lietuvoje šiuo metu.
– Pone L. Bielini, ar turėjo V. Ušackas tų savybių, kurių reikia žmogui, pakeisiančiam D. Grybauskaitę?
L. Bielinis: Profesine prasme jis ne tik turėjo, bet ir turi tas savybes, bet jeigu pažvelgtume rinkimų aspektu, tai iš tikrųjų turime suprasti, kad rungiasi ne kompetencijos, rungiasi vaizdiniai. Ir dirbti ties savo vaizdiniu reikėjo, ko gero, daug intensyviau ir neužmiršti, kad vaizdinį pirmiausia formuoja žiniasklaida, visos žiniasklaidos priemonės. Šiuo atveju buvo, mano galva, per silpna, ir tas davė savo rezultatą, neigiamą rezultatą.
– Ką turite galvoje „vaizdinys“? Nesvarbu, koks tu esi, svarbu, kaip save pateiki?
L. Bielinis: Kaip tave įsivaizduoja. Save pateikti gali įvairiai, o įsivaizduoja pagal vaizdelius, kuriuos transliuoja apie tave, komentarus, nuostatas, visus kalbėjimus apie tave, ne tavo paties. Tų kalbėjimų apie tave suma ir yra tas vaizdinys, kuris susiformuoja rinkėjo galvoje. Rinkėjas sprendžia iš tikrųjų labai emocionaliai. Didžioji dalis yra labai emocionalūs, nors mes vengiame kalbėti apie save, lietuvius, kaip apie emocionalius žmones, bet tokie ir esame, nesislėpkime. Ir balsuojame būtent taip: „patinka-nepatinka“, „mėgstu-nemėgstu“, „myliu-nemyliu“. Ir čia yra nukreipta į vaizdinį, o ne į tai, kad žmogus labai aiškiai suvokia, ką reikia daryti, profesiškai vertina vienokius ar kitokius dalykus. Šioje srityje reikėjo dirbti daugiausia.
– Pone, Vygaudai, kiek šitame darbe priklauso nuo to, kad esi partijos žmogus? Ar gali tą padaryti be partijos – ar ji padeda šiuo atveju, ar kenkia?
V. Ušackas: Visų pirma sutinku su Lauru – tam vaizdinio formavimui man tikrai neužteko laiko, ir viena iš pamokų, mes su komanda jau tokią išvadą padarėme, – jeigu būtų laiko daugiau buvę, manau, būčiau labiau sėkmingesnis, parodydamas ir kompetenciją, lyderystės savybes ir savo viziją pristatydamas, juk laiko buvo per mažai. O partiškumas, man pačiam labai įdomu, kaip dabartiniam apklausų lyderiui G. Nausėdai pavyks rinkimų kampanija, nes be struktūros ir be finansų, kuriuos didžiąja dalimi pagal Lietuvos įstatymus gali suteikti politinė partija, vienam, koks bebūtum populiarus šiuo metu, bus be galo sunku. Yra labai griežti finansavimo šaltinių apibrėžimai ir, aišku, struktūra politinė, kuri gali padėti. Padės, manau, Ingridai surinkti 20 000 ir daugiau parašų, Gitanui bus žymiai sunkiau.
– Tas klausimas mane labai kamuoja – tie parašai. Suskaičiavau, kad pagal įstatymą nuo 40 iki 20 dienų kandidatui lieka, jeigu atmestume, kai pasiimi tuos popierius, kol juos išdalini, kol surenki, kol juos atgal atsiimi, tai, tarkim, mėnuo lieka. 20 000 parašų yra mažai, reikia nuo 25 000 iki 30 000, kad būtum tikras. Tai reiškia po 1 000 parašų per dieną arba virš 7 000 per savaitę. Ar realu, pone L. Bielini, kad tai paprasta padaryti tokiam kandidatui kaip G. Nausėda, atsisakiusiam visų partijų paramos?
L. Bielinis: Manyčiau, realu, nes jau dabar matome, kad G. Nausėda paskutinį mėnesį, pusantro ar net du, labai intensyviai važinėja po Lietuvą, o tai reiškia, kad kuria savo tinklą. Ko gero, tas tinklas jau yra suformuotas, suformuoti šalininkai, rėmėjai ir t. t. Dėl to, manau, yra sutarta taip, kad regiu sistemingą darbą, parengiamąjį darbą, tai dar ne rinkimų kampanija, o parengiamasis darbas, ir jis atliktas siekiant ir surinkti parašus.
– Bet G. Nausėda yra vienas iš tų bene 5, turbūt iš 7, išvis pasiskelbusių, kurie nesieja savęs su jokia partija. Vygaudas sako, kad reikia partijos paramos. Kodėl dabar kandidatai taip labai nenori tų partijų? Ar partijos taip jau diskreditavo save, ar yra kažkokia kita priežastis?
L. Bielinis: Sutinku, kad siejant save su partija, iš tikrųjų organizaciškai daug lengviau vykdyti rinkimus, dalyvauti, iškart struktūra tau yra kaip pagalbininkė, rėmėja, gebanti padaryti daug ką už tave. Tačiau sąsajos su partija kartu siaurina rinkėjų požiūrį į tave. Jau ne kartą sakiau: dabar jau tiktai apie I. Šimonytę kalbėsime, kadangi ji tapo partijos iškelta kandidate, susiejimas savęs su partija atima kitų rinkėjų galimybę ir sumažina kitų rinkėjų galimybę pažvelgti į tave, kaip į savo kandidatą, nes kiti rinkėjai save identifikuoja galbūt su kitomis partijomis, jeigu ne partijomis, tai partinėmis nuostatomis, ideologinėmis pozicijomis, kurios neatitinka konservatorių, – tai I. Šimonytei čia bus sunkiau. Tai, kad G. Nausėda atsisakė partijų paramos, iš vienos pusės, jis netenka organizuotos paramos iš politinės organizacijos, tačiau įgyja platesnį galimybių diapazoną atrasti savo rinkėją.
– Pone V. Ušackai, dabar visus labai kamuoja klausimas, ką darys S. Skvernelis. Ar jis taps valstiečių kandidatu, ar ne – visi svarsto. Kaip jums atrodo, jeigu jis pasiskelbs paskutinėmis dienomis, jau kai galima tą daryti, tokia taktika, ar užteks laiko jam? Be abejo, jis ateina iš premjero pozicijų, bet vėl parašų rinkimas, lėšos...
V. Ušackas: Visų pirma neužmirškime apie lėšas. Bet kuris kandidatas turi siekti surinkti apie 1,1 mln. eurų. Tai nėra maži pinigai, ir partija gali skirti, nes ji gauna dotacijas, priešingai negu buvo prieš 10 metų, kai galėjo juridiniai asmenys finansuoti kandidatų kampanijas ir pan., dabar to nebėra. Čia rimtas darbas, žmogus gali skirti iki 8 000 eurų, jeigu deklaruoja pajamas ir turtą, jeigu tai neviršija 10 proc. jo metinių pajamų. Bet kuriam, kuris neturi politinės partijos paramos, finansinės, struktūrinės, tai bus ėjimas į kalną olialia... Dėl pono S. Skvernelio tai nuspręs R. Karbauskis, jis ir nuspręs, ką partija parems, nes S. Skverneliui ta pati dilema bus – vienas jis nepadarys kampanijos, jeigu nebus politinės partijos paramos, o ją nulems ponas R. Karbauskis.
– Ar gali S. Skvernelis neiti? Ką manote, ar valstiečiai gali išsiversti be jo?
L. Bielinis: Gali eiti, gali neiti – mes už jį nespręskime. Iš tikrųjų tai, kad valstiečiai dabar neskelbia savo kandidato, mano galva, yra geras žingsnis, nes tokiu būdu jie laiko įtampoje visus kitus kandidatus. Gali trolinti juos, kalbėdami, kad gal bus tas kandidatas, gal bus kitas kandidatas, gal trečias kandidatas, galvokit. Galvokit apie mūsų kandidatą ir užmirškit apie kitus – tai yra gana normalus rinkimų veiksmas, o iš tikrųjų ar eis pats S. Skvernelis, išties priklausys nuo kelių veiksnių. Nuo paties jo, kaip asmens, nusiteikimo, nuo tos situacijos, kurioje jisai bus kaip premjeras, ir nuo politinės partijos nusiteikimo būtent jį kviesti tapti kandidatu. Štai šie trys veiksniai ir yra svarbiausi.
– Pone L. Bielini, iš tų, kuriuos mes turime – dabar 7 pavardes, vis kalbame apie I. Šimonytę, G. Nausėdą ir S. Skvernelį, kuris dar nepasiskelbė. Iš kitų Jūs matote kokią nors grėsmę, kad jie galėtų pretenduoti?
L. Bielinis: Aš visus kitus, tegul jie man atleidžia, bet matau, kaip rinkimų kampanijos foną.
– Labai sudėtingas dalykas yra prognozuoti. Aš ir pati labai nemėgstu prognozuoti, bet vis dėlto tas, kuris teisingai prognozuoja, užima labai geras pozicijas, tai mėginkime paprognozuoti. Kaip Jūs manote, ar iš to, ką dabar turime, galima turėti prezidentą?
L. Bielinis: Tai į būrėją kreipkitės.
– Bet įdomu. O jei jūs pataikysite, tai ir Jūsų šansai išaugs. Ar įsivaizduojate, kad kas nors galėtų dabar tapti prezidentu iš tų, kurie pasiskelbė?
L. Bielinis: Taip, įsivaizduoju, nes kiti, kurie nepasiskelbė, į prezidentus ir neis.
– Gerai, patikslinsiu – iš G. Nausėdos ir I. Šimonytės šiuo atveju.
L. Bielinis: Manau, jiedu šią dieną yra patys realiausi kandidatai.
– Pone Vygaudai, ką jūs?
V. Ušackas: Pirmiausia norėčiau palinkėti, kad kandidatai kalbėtų apie programas, kurių labai trūksta, apie siūlymus, apie savo viziją ir apie konkrečius planus, o ne platformas, kaip užtikrinti saugumą ir kaip padaryti Lietuvos ekonomikos proveržį. O kurie iš tų pasiskelbusių kandidatų – realūs galimi prezidentai, tai, manau, I. Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems R. Karbauskis.
– Tai yra „valstietis“. Tai Jūs nematote G. Nausėdos?
V. Ušackas: Sunkiai įsivaizduoju.
L. Bielinis: Jis konservatorius sakė rems, tai ir remia...
– Pone Vygaudai, ar tai reiškia, kad su jūsų prezidento rinkimais jau viskas, taškas?
V. Ušackas: Tikrai taip.
– Bet dar yra dveji rinkimai – savivaldos ir Europos Parlamento. Ar save kur nors matote?
V. Ušackas: Ne, nematau.
– Nei vienuose, nei kituose?
V. Ušackas: Ne, tikrai nematau.