Miesto Apylinkės teismui bene pirmą kartą teko byla, kurioje pedagogas kaltinamas per pamoką pakėlęs ranką prieš mokinį.
24-erių metų pedagoginio darbo stažą turintis, ne kartą mokyklos administracijos padėkomis skatintas Rolandas Pūras šį kartą priverstas už savo darbą išklausyti ne šiltų žodžių. Į teisėjos klausimą, ar mokytojui atleistų, ar prašytų jį nubausti, paties R. Pūro, mokyklos direktoriaus pavaduotojos ir mamos akivaizdoje 12-ametis Arnas (vardas pakeistas) ištarė savo verdiktą: nubausti.
Pedagogui į teisiamųjų suolą teko sėstis dėl žiemą, prieš pat Kalėdas, per pamoką įvykusio incidento. Mamos į teismą atlydėtas septintokas pasakojo tądien pamiršęs sportinę aprangą, todėl su dar beveik 12-a vaikų privalėjęs stebėti pamoką sėdėdamas ant suolelio.
Pasak berniuko, iki pertraukos likus penkioms minutėms du jo bendraklasiai spruko į persirengimo kambarį kuprinių – nuskambėjus skambučiui tikėjosi greičiau išbėgti į pertrauką. Matydamas, kad jo draugų mokytojas nesudrausmino, Arnas irgi pasuko į drabužinę kuprinės. Susirinkęs mantą ir grįždamas į salę tarpdury mokinį pasitiko R. Pūras. Esą jis tuomet ir trenkęs vaikui ranka į galvą taip, kad Arnas nuo smūgio tėškėsi į duris.
Priminė mirusį tėtį
Nors Arnas tikino pamokoje elgęsis gerai, vis dėlto teisėjos klausiamas, ar, jo nuomone, mokytojas trenkė, kad paauklėtų, ar kad skaudėtų, septintokas kiek pamąstęs pripažino: gal kad paauklėtų.
Teisiamo mokytojo advokatės spiriamas prisiminti, kuria ranka ir į kurią vietą pedagogas trinktelėjo, susipainiojęs vaikas pripažino, jog labiau skaudėjo ne rankos užgautąją vietą, o į sieną atsitrenkusią kitą galvos pusę. Septintokas prisipažino net apsiverkęs, tačiau mokytojas, užuot atsiprašęs ir paklausęs, ar neužgavo, užsikniaubusį mokinį perspėjo: jei tėvas neišauklėjo, aš išauklėsiu.
Šie žodžiai berniukui ir jo mamai buvo dar skaudesni už antausį – septintoko tėtis mirė prieš šešerius metus.
Po incidento pamokoje 12-metis paskambino mamai.
Danguolė Kaduškinienė pasakoja tuo metu buvo išvykusi tolokai už miesto. Sūnui liepusi tuojau pat eiti pas klasės auklėtoją, socialinę darbuotoją arba direktorių. Tačiau visi trys vaikui artimiausi pedagogai lyg tyčia tądien buvo išvažiavę. Berniukui beliko mokykloje laukti mamos telefonu iškviestų policijos pareigūnų.
Šie, pavaduotojos kabinete patikrinę R. Pūro blaivumą ir trumpai apklausę vaiką, liepė jam eiti namo. Nė vienas mokytojas galvos skausmais besiskundžiančio septintoko nepasišovė parlydėti.
Į miestą parskubėjusi mama sūnų nuvežė į Respublikinės Panevėžio ligoninės priimamąjį. Medikai berniukui nustatė galvos sumušimą, vaikas buvo išleistas gydytis į namus.
Ant lovos guldyti nematė reikalo
Kaip liudytoja teisme apklausiama mokyklos direktoriaus pavaduotoja Regina Dilienė pripažino nė nesiteiravusi vaiko, kaip jis jaučiasi. Esą visą laiką Arnas kalbėjo telefonu. Anot R. Dilienės, įstatymas draudžia liesti vaikus, o vizualiai ji nepastebėjusi jokių smurto žymių. Pavaduotoja netgi negalėjo pasakyti, ar galimai sumuštą septintoką apžiūrėjo mokyklos slaugytoja. R. Dilienė prisiminė buvusi labai susijaudinusi, mat atvykusi policija pranešė, kad girtas mokytojas sumušė vaiką.
„Aš ieškojau mokytojo. Jis jau buvo išvykęs namo, bet greitai atvažiavo. Buvo visiškai blaivus“, – pasakojo R. Dilienė.
Pedagogės požiūris nustebino net teisėją.
„Ar reikia suprasti, kad mokytojo išgėrimas arba ne yra svarbiau nei galimas smurtas prieš vaiką?“ – klausydamasi liudytojos nesusilaikė teisėja Silvija Jakštienė.
Toks teisėjos pastebėjimas pavaduotojos nesuglumino.
„Ką aš turėjau padaryti? Paguldyti ant lovos, iškviesti greitąją?“ – pyktelėjo apklausiama pedagogė.
Anot teisėjos, kai kalbama apie užgautą vaiką, taip padarytų net ne pedagogė, o kiekviena moteris.
R. Dilienė netiki, kad ilgametis kolega prieš mokinį pakėlė ranką. Net policijos pareigūnus pavaduotoja pamokė netikėti vaiku.
„Vaikai dažnai meluoja ir išsisukinėja taip dengdami elgesio problemas. Manau, jie savo teises žino geriau nei pareigas“, – aiškino pavaduotoja.
R. Pūras ikiteisminio tyrimo metu pripažino esąs kaltas, tikino dėl to besigailintis, tačiau su korespondentais apie incidentą kalbėti nepanoro.
Atsiprašymą suprato kaip kaltinimą
Dėl vaiko teismų slenksčius minti pasiryžusi D. Kaduškinienė teismo prašo griežtai nubausti nesusilaikiusį mokytoją. Keturis vaikus į savarankišką gyvenimą jau išleidusios ir dar keturis mažuosius, vieną jų sergantį cerebriniu paralyžiumi, auginančios mamos nuomone, rankų nesuvaldančiam žmogui bent kurį laiką vertėtų atsisakyti pedagoginio darbo.
„Net kai paskambinusi policijai pranešiau, kas įvyko, budėtojas nustebo, ar blaivaus ir sveiko proto mokytojas galėjo sumušti vaiką?“ – pamena mama.
Ji mano, jog mokytojas privalėtų atlyginti ir moralinę žalą. Anot D. Kaduškinienės, po incidento sūnus tapo uždaras, piktas. Kurį laiką jam teko lankytis pas psichologą. Mamai įstrigo psichologei nupieštas vaiko piešinys. Jame pavaizdavęs mokytoją berniukas užtušavo jį juodai.
D. Kaduškinienė pasakoja sulaukusi „Žemynos“ direktoriaus Romualdo Grilausko atsiprašymo už pedagogo elgesį.
Mokinio namuose po incidento apsilankė ir pats R. Pūras.
„Mokytojas mums prisipažino, kad sudavė, nes vaikai išvedė iš kantrybės. Tądien net 12-a klasės mokinių buvo nepasiruošę pamokai. Jis atseit negalvojo, kad kreipsimės į policiją. Mokytojas trenkia vaikui į galvą ir tikisi, kad tylėsime?“ – stebisi mama.
Vis dėlto ji tvirtina neišgirdusi iš pedagogo nuoširdaus atsiprašymo.
„Net išeidamas pro duris kaltino mano vaiką, kad buvo nepasiruošęs pamokai. Tik tarstelėjo negerai padaręs“, – „Sekundei“ pasakojo D. Kaduškinienė.
Po incidento berniukas liko mokytis „Žemynos“ mokykloje. Anot septintoko, dabar mokytojas „neberėkia nė ant vieno vaiko“.
Tačiau mama prasitaria per vasarą ieškosianti sūnui kitos mokyklos.
„Jei sūnus nepasiruošia kokiai pamokai, dažnai sulaukia iš pedagogų priekaištų, kad mokytis nenori, o mokytojus skųsti gali. Bet juk ne vaikas policijai pranešė, o aš“, – apmaudo neslepia D. Kaduškinienė.