Šįmet suėjo 25 metai nuo J. Baltušio (tikroji pavardė Albertas Juozėnas) mirties. Bestseleriais tapusios knygos, skaitytojų eilės prie knygynų, LTSR nusipelniusio meno veikėjo, liaudies rašytojo titulai, premijos už knygas, minios žmonių susitikimuose, aukšti postai. Toks sovietmečiu buvo J. Baltušio gyvenimas.
Tačiau atėjus nepriklausomybei, J. Baltušis buvo trypiamas ir puolamas, jam atgal buvo siunčiamos sudraskytos knygos, kūryba netgi deginta, jo adresu svaidytasi prakeiksmais. Iš J. Baltušio atimtas Anykščių krašto garbės piliečio titulas.
Nieko nuostabaus – vien ko verta J. Baltušio kalba per Maskvos radiją ir televiziją, kurioje jis pareiškė, kad Lietuva – amžiams su rusų tauta, nepritarė Lietuvos nepriklausomybės siekiui, puolė Sąjūdį. Atkaklaus tarybinės santvarkos rėmėjo kūryba šiandien nebeanalizuojama mokyklose.
Nepaisant J. Baltušio politinių nuodėmių, jo kūryba pripažinta tarptautiniu mastu. 1990 m. prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger premija. Tai apdovanojimas, skiriamas už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą. „Sakmė apie Juzą“ pakartotinai Prancūzijoje išleista 1993, 2003 ir 2010 metais. 2008 m. šis romanas pristatytas ES šalių apžvalginiame renginyje Strasbūre.
Ar J. Baltušis turėtų likti lietuvių literatūros kanone? Ar Lietuva šį autorių dar prisimins?
J. Sprindytė: nežinodamas, kaip geriau įtikti valdžiai, sukūrė kelias romano pabaigas
Prozos kritikė, habilituota daktarė Jūratė Sprindytė sako, kad išliks romanas „Sakmė apie Juzą“, o tokie kūriniai kaip „Parduotos vasaros“, kuriame keikiami buožės, turi savo istorinę vertę, bet labiau aktualūs literatūrologams.
„J. Baltušis labiausiai vertinamas už savo vaizdingą kalbą, gerą stilių, tačiau jis padarė visokių nusižengimų rašytojams ir mūsų literatūros istorijai, tad vertinamas kritiškai. Šiandien daug puikių rašytojų likę marginalinėje nuošalėje, tarkime, Juozas Aputis, rašęs ir nepriklausomybės metais. Dabar karaliauja vienadienės žvaigždutės“, – sako J. Sprindytė.
Pasak literatūros kritikės, J. Baltušis nėra ištrintas, tiesiog jo kūriniai nebeįeina į mokyklines programas ir tokie autoriai rečiau patenka į viešąją erdvę.
Prancūzijoje J. Baltušis vertinamas už seno etnografinio kaimo vaizdavimą. Kūrinyje vaizduojamas kaimas Prancūzijoje jau seniai išnykęs ir tai prancūzams labai unikalu. Šiuolaikiniam jaunimui, svarsto J. Sprindytė, dėl sakytinės liaudies tradicijos, senojo kaimo sanklodos skaityti šį kūrinį būtų per sudėtinga, trūktų dinamikos.
„Jis tikrai buvo oficiozinis rašytojas, užėmęs aukštas partines pozicijas, jo balsas sovietmečiu buvo įtakingas. Jis kilęs iš žemo socialinio sluoksnio, pats prasimušęs, talentingas žmogus, istoriniuose verpetuose jis buvo pastatytas į keblias situacijas ir jo pasirinkimas buvo už tarybų valdžią. Natūralu, kad tokių rašytojų šiandien nelabai mylime ir nelabai mėgstame jų kūrinius, šlovinusius vienintelę įmanomą ir pačią geriausią okupacinę sistemą“, – kalbėjo J. Sprindytė.
Pašnekovės nuomone, už kūrinį „Sakmė apie Juzą“ J. Baltušį galima palikti lietuvių literatūros kanone. Tačiau, pastebi ji, nežinodamas, kaip geriau įtikti valdžiai, rašytojas sukūrė kelias skirtingas romano pabaigas. „Vienas dalykas – rašytojo laikysena, jo santykis su sistema, kitas dalykas – jo kūryba. Pas mus šie dalykai labai suplakami. Ir be reikalo. Apie laikyseną ir kūrybą reikia rašyti atskirai, kūriniai, kuriuose rašytojai nusižengė istorinei tiesai, turi būti įvertinti kaip tokie, o tie, kuriuose rašytojai išliko aukštumoje, turi išlikti literatūros istorijoje ir galbūt būti skaitomi“, – sakė literatūrologė.
R. Baltušytė: jo niekada nereabilituos
„Jei ne pasisekimas Prancūzijoje, beje, tai retai kada viešai paminimas faktas, būtų dar labiau jį sumalę... Gyvenimo gale pasitaikė Mahometo žodžiai: savo krašte pranašu nebūsi. Šiandien jis iš viso nebekritikuojamas. Tiesiog jo nėra ir kaip ir nebuvo“, – DELFI kalbėjo J. Baltušio dukra, Australijos Sidnėjaus mieste gyvenanti žurnalistė Rita Baltušytė.
Pašnekovės nuomone, J. Baltušio niekada nereabilituos vien dėl to, kad jis ragino saugoti kiekvieną mūsų mažos tautos žmogų, gerbti kalbą, rašytojus.
Šįmet per rašytojo mirties dieną savo feisbuko paskyroje parašė:
„Mirties angelas Juozą Albertą aplankė miegantį. Ligoninėje (likimo ironija – nelabai mėgstamoje „specklinikoje“) prie jo budėjęs (per tą laiką abu susidraugavo) samdomas naktinis slaugytojas Borisas papasakojo, kad 1991 m. vasario 4 d., 23 val., ligonis paprašė paversti jį ant dešinio šono, pasakė „Labanakt“ ir netrukus užmigo amžinai.
Manau, jis mirė laimingas: paskutinę šioje žemėje dieną Rašytoją aplankė „Sakmės apie Juzą“ vertėja Denise Yoccuz, iš Prancūzijos atvežusi laikraštį, kurio pirmame puslapyje puikavosi autoriaus nuotrauka, buvo išspausdinta puiki recenzija ir žinios apie garbingą apdovanojimą. (...)
Mano „šaltiniai“ rodo, kad rašytojas Lietuvoje nepamirštas, jo knygas skaito net ir šešiolikmečiai (pavyzdžiui, Gudvilė iš Anykščių, internete anglų kalba parašiusi, kad jos mėgstamiausi rašytojai yra Bruno Ferrero ir Juozas Baltušis). Jo raštai nėra uždrausti, tik išbraukti iš mokyklų programų... Nesiliauju tikėjusi, kad sugrįš ir į jas. Ačiū, kad skaitėte ir skaitote“.
Prie karsto veržėsi komunistai
„Man teko su Baltušiu kalbėti likus dviem dienoms iki jo mirties. Aš jums viešai atvirai galiu pasakyti – aš buvau pas jį ligoninėje kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, mes vienas po kito su juo bendravome. Jis nebuvo prieš mirtį toks jau didelis Lietuvos priešas – atvirkščiai, jis sakė „Aš myliu Lietuvą, tik nesuprantu tokios staigios ir, jo akimis, sunkiai įmanomos nepriklausomybės“, – Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje kalbėjo sovietmečio rašytojas, buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus.
Pasak V. Martinkaus, svarbiausia tokius žmones suprasti. Apie supratimą kalba ir literatūros kritikas, eseistas, buvęs Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas.
„Monika Mironaitė (antroji J. Baltušio žmona - DELFI) nesitikėjo, kad, nepaisant visų J. Baltušio prišnekėjimų per centrinę televiziją, Rašytojų sąjunga imsis laidotuvių, bet mes pasitarėme ir ėmėmės laidoti. Tuo metu pirmininkas buvo V. Martinkus“, – pasakoja V. Sventickas.
V. Sventickas pamena, kad antrą šermenų dieną atvykęs ketvertas komunistų partijos „platformininkų“ (jedinstvininkų) troško stoti garbės sargybon šalia J. Baltušio karsto. Vienas jų V. Sventickui ėmė kalbėti, kaip gražu, kad J. Baltušis laidojamas, neatstumtas. „Supratau, kad dabar jie pareikš norį sustoti į garbės sargybą. Pasakiau, kad būtume labai dėkingi, jei netrukdytumėt mums deramai palaidoti rašytoją J. Baltušį. Ir toliau nieko nevyko“, – nemaloniu akordu galėjusius baigtis J. Baltušio šermenis prisimena pašnekovas.
Beje, į paskutinę kelionę jį palydėjęs monsinjoras K. Vasiliauskas pasakė: „J. Baltušis buvo rašytojas iš Dievo malonės“.
V. Sventicko nuomone, tauta požiūrio į J. Baltušį atžvilgiu nėra vienalytė. Pašnekovo teigimu, dėl socialinių ir politinių aplinkybių mūsų gyvenimas kaip buvo, taip ir yra politizuotas. Yra veiksmų, susijusių su politiniais procesais, kurių dalis žmonių nenori pamiršti ir atleisti.
„Svarbiausias dalykas, kuris mūsų atmintyje turi būti susietas su J. Baltušiu – jo kūryba, o rašytojas buvo talentingas, lyg ir nuplaukė į antrą planą“, – sako literatūros kritikas.
Jis rodo į pasaulinį kontekstą: yra daug rašytojų, kurie, esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, politikoje prikalbėję ir pridarę labai nemalonių, daug kam nepriimtinų veiksmų. Bet jų kūryba išlieka. „Šiuo atveju esminga tai, ką J. Baltušis yra parašęs. Jie turi suvokti jį kaip rašytoją ir neišmesti iš mūsų gyvenimo, iš literatūros vieno ryškiausių prozos pasireiškimų. Mes neturime mėtyti į šiukšlyną talentingiausių savo literatūros kūrinių dėl to, kad žmogus kažką pasakė ar padarė“, – mano V. Sventickas.
Pasak V. Sventicko, jei nebūtų J. Baltušio kalbos per televiziją, viskas galėjo būti kitaip. Gal, svarsto jis, viskas būtų kitaip, jei liaudies rašytoją būtų pasitelkusios Sąjūdžio jėgos. Štai Justinas Marcinkevičius sulaukė visai kitokio likimo. „Daugiausia dėl to, ką prikalbėjęs ir kokios laikysenos laikėsi į gyvenimo pabaigą. Deja, tai uždėjo tam tikrą antspaudą“, – kodėl J. Baltušio šiandien tarsi nėra, samprotauja V. Sventickas.
Jis primena ir ankstesnes J. Baltušio nuodėmes: „Gūdesniais tarybiniais laikais jis buvo padaręs tokių darbelių, kurie, matyt, stabdė kitokį elgesį. Jei teisingai prisimenu, pokario laiku jis vienaip ar kitaip buvo susijęs su rašytojų partine organizacija, matyt, jam teko dėti parašus dėl kokių nors požiūrių į vieną ar kitą kolegą. Tai nėra smagūs dalykai“.
N. Putinaitė: jis buvo laikmečio žmogus
„Man atrodo, J. Baltušis buvo nuosekliausiai tarybinis, vertino tarybinį pasaulį, pradžioje visiškai nesuprato Sąjūdžio idėjų, jos jam atrodė svetimos ir nepriimtinos“, – sako filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja N. Putinaitė.
Pasak N. Putinaitės, jeigu rašytojų knygos aktualios, jos išlieka nepaisant politinių aplinkybių. Jos nuomone, J. Baltušio ir jo amžininkų literatūros blokas šiandien paprasčiausiai nebeaktualus ir nebeįdomus.
„Salomėjai Nėriai niekas nepakenkė, galime apie ją ir jos vaidmenį, kuris jau niekam abejonių nekelia, diskutuoti kiek norime, bet jos poezija visada liks Lietuvoje, mokyklose. Tai visai kito kalibro kūryba, pranokstanti laikmetį. Tuo metu J. Baltušis buvo laikmečio žmogus“, – mano filosofė.
Knygos „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ autorė neatmeta, kad ateityje J. Baltušis gali būti vėl atrastas, prisimintas, perleistas, bet tik dėl „Sakmės apie Juzą“, o ne dėl socialinių tarybinių kūrinių.