Ji griauna įsišaknijusius stereotipus, kad ištekėjusios už musulmonų lietuvaitės turi daug ko atsisakyti ir taikytis prie vyrų. Daivos vyras Osmanas Issa bei du jų sūnūs kalba ne tik arabiškai, bet ir lietuviškai, dažnai lankosi Kaune, čia atostogauja. Su šia šeima apie gyvenimą Libane irgi kalbėjomės per jų atostogas D. Žukauskaitės Issos tėvų namo kieme, Kleboniškyje.
Į Kauną atvyko studijuoti
Beveik prieš du dešimtmečius O. Issa į Kauną atvyko studijuoti farmacijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. „Sunkiausia buvo priprasti prie vėsaus klimato, nors nei jis, nei sniegas man ne naujiena – Libane, kalnuose, gausiai prisninga, ten įsikūrę slidinėjimo kurortai. Žemai paprastai būna švelnus ir šiltas klimatas“, − gražia lietuviška kalba pasakojo vyriškis.
O. Issa prieš atvykdamas į Lietuvą nieko apie ją nežinojo. „Tačiau nepatyriau kultūrinio šoko. Libanas yra labai atvira pasauliui šalis. Tarp libaniečių sunkiai rastum šeimą, kuri neturėtų užsienyje gyvenančių artimųjų. Mano paties vienas brolis įsikūręs Kanadoje, kitas – Saudo Arabijoje. Libane gyvena apie 4 mln. tautiečių, o dar 12 mln. – užsienyje“, − aiškino libanietis.
Tuokėsi kelis kartus
Pora netrukus susituokė . „Tuoktuvės buvo ne vienerios, − sakė D. Žukauskaitė Issa. − Pirmą kartą 2001 m. Kaune susituokėme, dalyvaujant liudytojams. Vyro šalyje pagal musulmoniškus papročius santuoka įsiteisėja ir be imamo. Sutuoktiniai tokiu būdu dar prieš iškilmes įsipareigoja vienas kitam. 2003 m. įšventinome santuoką Kauno mečetėje. Iš ten galėjome nešti dokumentus į Kauno civilinės metrikacijos biurą.“
Vėliau sutuoktiniai dar kartą tuokėsi Libane. „To prireikė, nes ambasadose kažkaip pasimetė mūsų dokumentai, ir paprasčiau buvo iš naujo įregistruoti santuoką atvykus į Libaną“, − kalbėjo D. Žukauskaitė Issa.
Rengė kuklias iškilmes
Didelių iškilmių pora neruošė nei Lietuvoje, nei Libane. „Man svarbiausia buvo įamžinti šią svarbią gyvenimo akimirką nuotraukose“, − teigė moteris. Šiaip Libane tradicinėms vestuvėms rengiamasi beveik metus laiko. „Būtina iš anksto užsirašyti į eilę specialioms tai dienai skirtoms grožio procedūroms. Jei paprastas makiažas kainuoja 50 JAV dolerių, nuotakai jis atsieis 500, nors niekuo labai nesiskirs. Tas pats ir su šukuosena, puokšte. Man užteko įprasto pasigražinimo, nemačiau prasmės leisti didelių pinigų“, − nusijuokė D. Žukauskaitė Issa.
Libane, ypač kaimuose, įprastos didelės vestuvių puotos, į kurias suguža šimtai žmonių: giminių, kaimynų. Jie atvyksta be kvietimų. „Visi neša dovanas tik nuotakai, ir tai paprastai būna aukso dirbinai, papuošalai. Laikoma, kad tai − nuotakos kapitalas ateičiai“, − sakė D. Žukauskaitė Issa.
Libane skyrybos nėra labai dažnos, bet galimos. Tokiu atveju vyras privalo prisiimti visišką vaikų išlaikymą ir skirti lėšų buvusios žmonos pragyvenimui.
Vyro tėvai sutiko šiltai
Sutuoktiniai kelerius metus gyveno Kaune, paskui išvyko į Libaną, Beirutą. Vyras įsidarbino farmacijos kompanijoje, žmona augina vaikus. „Vyro tėvai mane labai šiltai priėmė. Kaip sakėme, Libane žmonės atviri, ten daug mišrių santuokų. Mano mama irgi nusiramino, kai susipažino su vyro šeima, pamatė Libaną“, − pasakojo moteris.
Kaunietei Libane daug kas buvo neįprasta. Prieš dešimtmetį ten nebuvo didelių prekybos centrų, visi apsipirkinėdavo mažose krautuvėlėse, kurios įsikūrusios kone kiekviename daugiabutyje. „Ne viena moteris per langą nuleidžia krepšį su pinigais, o pardavėja į jį prikrauna prašomų prekių. Bet daug jų ateina į parduotuvę ne tik apsipirkti, bet ir paplepėti, išgerti kavos. Man jose iš pradžių buvo sunku, kol neišmokau kalbos. Prekybos centre paprasčiau, ateini ir renkiesi prekę, o ten reikia pasakyti, ko nori“, − dalijosi pirmaisiais gyvenimo Beirute įspūdžiais D. Žukauskaitė Issa. Dabar Beirute taip pat populiarėja dideli prekybos centrai.
Maistas Libane per dešimtmetį labai pabrango, ir dabar jo kainos yra didesnės nei Lietuvoje. Dauguma prekių importinės. Sutuoktiniai pasakojo, kad panašias kaip Beirute kainas vasarą pamatė Palangoje ir Šventojoje.
„Mano berniukai atvykę į Lietuvą neatsidžiaugia glaistytais sūreliais: tokių Libane nėra. Tiesa, kai kuriose Libano parduotuvėse jau galima rasti lietuviškų dribsnių. Kai užsinoriu juodos duonos, einu į rusų parduotuves. Ten gyvena labai daug rusių, ištekėjusių už libaniečių“, − sakė D. Žukauskaitė Issa.
Daug dėmesio vaikams
Sutuoktiniai augina 10 metų Nedirą ir 7 metų Rajaną. Jie lanko privačią mokyklą, kurioje daug dalykų mokoma anglų kalba. Berniukai taip pat mokosi prancūzų kalbos, nes ši kalba nuo kolonijinių laikų yra viena pagrindinių šalyje. Apskritai, anglų ir prancūzų yra pagrindinės įstaigų, organizacijų ir įmonių kalbos. Žinoma, vaikai mokomi ir klasikinės arabų kalbos − ji šiek tiek skiriasi nuo libaniečių dialekto. Taip pat sūnūs kalba ir supranta lietuviškai. Atvykę į Lietuvą pas močiutę be rūpesčių žaidžia ir susikalba su kaimynų vaikais.
„Tokie daugiakalbiai vaikai Libane − ne retenybė: visi jie anksti mokosi užsienio kalbų, dažno vienas iš tėvų yra iš kitos šalies, todėl mažieji moka ir jų gimtąją kalbą“, − aiškino sutuoktiniai.
Daugelis tėvų stengiasi vaikus leisti į privačias mokyklas, nes valstybinės būna prasto lygio. Aukštasis mokslas taip pat kainuoja. „Tėvai neriasi iš kailio, kad tik jų vaikai gautų gerą išsilavinimą“, − sakė D. Žukauskaitė Issa.
Auginančioms berniukus šeimoms reikia galvoti ir apie paramą jiems įsigyjant būstą. Libane priimta, kad vyras atsiveda žmoną į savo butą, turi automobilį. „Šiuo atžvilgiu aš savo vyrui nemažai sutaupiau, nes man ši tradicija nesvarbi, santuokos pradžioje gyvenome Kaune, nuomojame bute.“ – šypsodamasi kalbėjo D. Žukauskaitė Issa.
Ji neatsisakė Lietuvos pilietybės, bet neturi jokių rūpesčių dėl gyvenimo Libane. Jei užsieniečio sutuoktinis yra Libano pilietis, tokiu laikomas ir atvykusysis. „Todėl keista, kad mano vyrui kaskart vykstant į Lietuvą reikia gauti vizą“, − stebėjosi D. Žukauskaitė Issa.
Jaučiasi laisva
D. Žukauskaitė Issa tvirtino, kad ji Libane nesijaučia suvaržyta. „Mano vyras − musulmonas sunitas, bet yra liberalus kaip ir daugelis libaniečių: nereikalauja rengtis kitaip, nei esu įpratusi. Vienos musulmonės moterys ten ryši skareles, kitos – ne. Nemažai jų vaikšto gatvėmis netgi labiau apsinuoginusios nei kaunietės“, − sakė ji. Tas pats ir su mityba, papročiais: nėra griežtų reikalavimų, pavyzdžiui, laikytis ramadano laikotarpio draudimų.
Kaunietė įvedė ir savo taisyklių. Pavyzdžiui, Libane įprasta kiekvieną savaitgalį giminaičiams svečiuotis vieniems pas kitus. Tai daroma nė neįspėjus. „Paprašiau, kad atvykstantys perspėtų telefonu − taip kyla mažiau rūpesčių“, − pasakojo D. Žukauskaitė Issa. Susirinkęs būrys svečių visada padeda šeimininkei: jei ši paruošia pietus, viešnios suplauna indus, išverda kavos.
Kaunietė sako išmokusi ruošti libanietiškus patiekalus, kuriuose daug jūros gėrybių, daržovių. Nepamiršta ir gimtinės patiekalų: šaltibarščių, balandėlių. „Kaip ir Lietuvoje, Libane populiarėja susitikti ir valgyti kavinėse, restoranuose“, − sakė ji.
Pamišę dėl politikos
Libane gyvena apie 60 proc. musulmonų, kurie dar skyla į sunitus ir šiitus, ir 40 proc. krikščionių – maronitų bei stačiatikių. Po pilietinio karo valdžios postai po lygiai dalijami visoms religinėms grupėms. Pavyzdžiui, prezidentas yra maronitas, o premjeras – musulmonas sunitas ir t. t.
„Libaniečiai tiesiog pamišę dėl politikos. Populiariausios laidos − politiniai debatai, kurie gali trukti iki keturių valandų, ir visi labai įdėmiai žiūri. Tai − viena populiariausių vyrų bei moterų pokalbių temų: ką pasakė koks nors parlamentaras, ir ką į tai atsakė jam oponuojantis politikas“, − stebėjosi D. Žukauskaitė Issa.
Išgyveno bombardavimą
Sutuoktiniai Libane apsigyveno neramiu laikotarpiu. 2005 m. vasarį buvo nužudytas populiarus prezidentas Rafikas Hariris, todėl šalyje tvyrojo didelė įtampa. Po metų Libanui teko kitas išbandymas − Izraelis, keršydamas už šiitų organizacijos „Hizbollah“ išpuolius pasienyje, pradėjo bombarduoti šalį. „Manėme, kad konfliktas vyks Libano pietuose, bet kliuvo ir sostinei. Nebuvo jauku girdėti sprogimus. Nors Izraelio kariai daugiausia atakavo šiitų kvartalus, tai nerimo nesumažino“, − prisimena D. Žukauskaitė Issa.
Sutuoktiniai lėktuvu į Lietuvą grįžti galėjo tik nuplaukę laivu į Kiprą, bet tai irgi buvo sudėtinga, nes Izraelis vykdė jūrų blokadą. Beiruto oro uostas buvo subombarduotas. „Nusprendėme likti. Po daugiau kaip mėnesio karas baigėsi. Šie neramumai nepakeitė mūsų noro likti Beirute“, − teigė dabar dvi tėvynes turinti kaunietė.