Vienos metusios darbus ir tėvynę paskui savo mylimuosius išvažiuoja svetur, kitos, kad ir parsiviliojusios savo egzotišką mylimąjį namo, į Lietuvą, vis tiek net savoje virtuvėje turi kalbėti kita kalba ir ieškoti kompromisų tarp cepelinų ir čili pipirų.
„Meilės sąjunga su kitataučiu yra nuolatinis ir sunkus darbas“ – teigia pašnekovė, prieš septynerius metus dėl mylimojo išvykusi į Dubliną. Vieni vis dar suka galvas „kodėl?“, kiti pranašauja blogas pabaigas ir nesutarimus, kol mišrių šeimų žmonos tyliai ramiai mėgaujasi savo egzotiška laime.
Pakalbinus keletą moterų, jau ima aiškėti, jog pasaulio vyrai, nepaisant tautybės, itin vertina mūsiškį alų. Yra ir kitas, liūdnesnis faktas – ne tik mes bijome svetimų, bet ir jie – mūsų; kaip antai Birutės vyro sesuo judviejų pažinties pradžioje sunerimusi, ar lietuvaitės nesisavina vaikų? Tačiau tik pažinę mes galime pamilti kitą, o tuomet prie pietų stalo sukvietę įvairių tautybių brolienes ir tetas – padaryti pasaulį savesnį.
Apie brandžią meilę, lietuviškus ir „importinius“ vyrus, šeimyninę laimę ir toleranciją kalbamės su Mišrių Šeimų klubo nare Birute Aghedo.
– Kaip susipažinote su savo vyru? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Susipažinome internetinėje erdvėje prieš beveik septynerius metus. Abu jau buvome ne jaunuoliai - po trisdešimt penkerius metus „su uodega“. Po to buvo ilgi mėnesiai bendravimo telefonu, kol pagaliau abu apsisprendėme: mums būtina susitikti. Dėl aiškumo turiu pridurti: aš lietuvaitė vilnietė, jis – nigerietis, tuo metu gyvenęs Dubline.
Nelabai žinau kas yra meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir nelabai tikiu, kad tokia egzistuoja. Na taip... Nuo pat pirmos sekundės, kai susitikome Dublino oro uoste, jis man labai labai patiko.
– Ar turėjote kažkokią išankstinę nuostatą, įsitikinimų, apie už kitataučių tekančias lietuvaites?
– Jei ir turėjau, tai tikrai ne kritišką. Gimiau ir užaugau Vilniuje. Mano aplinkoje buvo gausu vaikų iš mišrių – lietuvių-rusų, lietuvių-lenkų šeimų. Neatrodė man jie nei blogesni, nei geresni už mus – tuos, kurių abu tėvai lietuviai. Tad lietuvaičių, tekančių už kitataučių niekuomet nesmerkiau. Jei tai jų likimas, kas turi teisę kištis?
– O ką manėte apie nigeriečius, iki sutikote mylimąjį?
– Tiesą sakant, nežinojau nieko nei apie tos šalies vyrus, nei apskritai apie šalį. Gal ir gerai, nes neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, kuris dažnai būna pagrįstas stereotipais. Aišku, jau užsimezgus pažinčiai, desperatiškai pradėjau ieškoti informacijos apie Nigeriją ir nelabai ką radau…
Tikrai apsidžiaugiau kai kaip tik tuo metu pasirodė Raimondos Iškauskaitės straipsnių ciklas apie jos ispūdžius iš šios šalies. Ne skaičiau, o ryte rijau kiekvieną naują jos straipsnį. Turiu būti dėkinga Raimondai už tai, kad sugebėjau išvengti daugelio nesusipratimų, susijusių su menku svetimos kultūros pažinimu.
– Ar turite kokį nors požiūrį būtent lietuvių vyrų atžvilgiu?
– Ginkdie nesakysiu, kad lietuviai yra blogesni už užsieniečius. Tikrai yra gerų vyrų tarp lietuvių. Netgi labai gerų. Deja, bet gerų moterų lietuvių yra kur kas daugiau… Ypač didžiuosiuose mietuose - gražių, protingų, išsilavinusių, stiprių moterų perteklius akivaizdus.
Dar, kalbant apie vyrus, pastebėjau, kad nepriklausomai nuo tautybės, visi vyrai turi kai kurių bendrų ydų, dėl kurių atsiranda tokios sparnuotos frazės kaip „visi vyrai vienodi“ arba net dar stipresnės. Taip kad nė viena tauta čia nėra kažkuo išskirtinė.
– Ar manote, kad tautybė nieko nelemia ir visur yra visokių žmonių?
– Visiškai teisingai! Aš netgi manau, kad gerų ir blogų žmonių santykis skirtingose tautose yra vienodas.
– Kurioje valstybėje gyvenate? Ar kyla kažkokių kultūrinių nesusipratimų?
– Gyvename Airijos Respublikoje, Dubline.
Jei kalbėsime apie kultūrinius nesusipratimus mūsų šeimoje, tai jų daugiau kilo bendro gyvenimo pradžioje. Po pirmo mano vyro apsilankymo Lietuvoje situacija labai pasitaisė. Manau, jei aš apsilankyčiau Nigerijoje, kultūriniai nesusipratimai mūsų šeimoje išnyktų be pėdsako.
Jei kalbėsime apie Airiją ir airius, tai yra trečia kultūra mūsų gyvenime, kuri taip pat turi mums įtakos ir jos negalime ignoruoti. Net susitarę tarpusavyje dėl visko, mes turime derintis prie to, kad musų vaikų draugai yra airiai, kurių papročiai kai kuriais atvejais prasilenkia tiek su lietuviškais, tiek su nigerietiškais.
– Nebūna namų be dūmų. Taigi, jūsų namie dūmai dažniau kyla dėl kultūrinių ar bendražmogiškų liepsnelių?
– Sakyčiau bendražmogiškų. Dėl kultūrinių nesutarimų dažniau tiktai pasijuokiam, o va dėl bendražmogiškų (valdžios šeimoje, vaikų auklėjimo, elementaraus nesusišnekėjimo tarp vyrų ir moterų) kartais tenka rimtai susiremti, nes dažniausiai kiekvienas jaučiasi absoliučiai teisus ir tik abipusės pastangos bei noras būti kartu padaro taip, kad po kiekvieno konflikto mūsų sąjunga tampa vis tvirtesnė. Tiesą sakant, konfliktų mažėja proporcingai kartu pragyventų metų kiekiui.
– Kaip į Jus reagavo vyro šeima? Ir jūsų šeima, į vyrą?
– Vyras ilgai slėpė nuo savo šeimos šią naujieną. Turbūt norėjo būti tikras, kad nepaskubėjo. Tik kai jau nutarėme susituokti, paskambino savo tėvui. Džiaugsmui nebuvo ribų! Tiesa, vyro vyresnioji sesuo globėjiškai perklausė brolio, ar jis yra tikras, kad aš nepabėgsiu pasigrobusi mudviejų vaiką. O mes galvojome, kad tik vyrai (užsieniečiai) vaikus grobia.
Mano šeimai žinia apie išrinktąjį nebuvo labai džiugi. Reikalą apsunkino dar ir tas faktas, kad dėl vyro išvykau iš Lietuvos. Suprantu, kaip jie jaudinosi dėl manęs ir džiaugiuosi, kad per visus tuos šešerius metus nė karto nedaviau jiems pagrindo suabejoti mano pasirinkimo teisingumu.
– Ar jaučiatės, kad Jūsų dėka vyro artimieji kažko išmoksta, sužino apie Lietuvą?
– Kadangi vyro šalyje dar neteko apsilankyti, tai nemanau, kad mano kultūra jiems apskritai daro kažkokią įtaką. Mes iš tiesų bendraujame labai labai simboliškai.
– Ar važiuojate į Lietuvą atostogų?
– Taip, važiuojame. Taip dažnai, kaip tik pavyksta. Labai mėgstame atostogauti Lietuvoje. Mano vyrui Lietuva tarsi pasakų šalis. Jam labai patinka lietuviškas maistas ir gėrimai, ypač lietuviškas alus. Neatmetame galimybes, kad vieną gražią dieną susikrausime daiktus ir parsikraustysime į Lietuvą, bet dar ne šiandien…
– Kokiomis kalbomis šneka Jūsų vaikučiai? Ar esate įsitikinusi, kad vaikai privalo mokėti lietuvių kalbą?
– Kartu auginame tris vaikučius: mano pirmagimę dukrą iš pirmos santuokos, kuriai tik ką sukako aštuoniolika, ir du mūsų bendrus vaikučius: ketverių metų dukrelę ir dvejų metų sūnelį. Pirmagimė kalba lietuvių ir anglų kalbomis. Mažoji dukrelė daugiausia kalba angliškai. Tik su manim ir vyresniąja sese kalba lietuviškai. Mažylis dar tik pradeda jungti žodžius į sakinius tad pagyvensim - pamatysim.
Nemanau jog vaikai privalo mokėti lietuvių kalbą. Tai yra šeimos pasirinkimo ir susitarimo reikalas. Man pačiai yra labai svarbu, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai. Jei tik pasiseks, sieksiu kad jie net tik kalbėtų, bet ir skaitytų bei rašytų lietuviškai.
– O gal Jūsų vyras moka ar mokosi lietuvių kalbos?
– Nesimoko. Moka tik porą standartinių frazių ir dar keletą žodžių, bet įtariu, kad supranta kur kas daugiau, tik neprisipažįsta. Beje, aš savo vyro kalbos irgi nei moku, nei suprantu.
– Ar dažnai tenka susidurti su žmonių smalsumu? O gal net netolerancijos protrūkiais? Kaip reaguojate?
– Airijoje nedažnai. Tiesą sakant neprisimenu nė vieno konkretaus pavyzdžio. Lietuvoje – pakankamai dažnai. Buvo ir kuriozų, ir komplimentų, ir nepagarbos atvejų. Mano reakcija priklauso nuo situacijos. Smalsumas yra labai natūralus reiškinys ir aš tai priimu taip pat natūraliai. Visada mielai atsakau į žmonių klausimus. Nuoširdžiai padėkoju už komplimentą. Dėl netolerancijos būna visaip. Pavyzdžiui, žmogus atsiliepė nepagarbiai, bet panašu, kad jis manė, jog mudu abu esame užsieniečiai ir nesuprantame lietuviškai (rusiškai). Tuomet tiesiog ignoruoju. Tik vieną kartą esu tiesiai šviesiai atkirtusi vienai nepraustaburnei moteriškei.
– Kaip manote, ar ši santuoka praturtino jūsų požiūrį? Ar tai padėjo Jūsų šeimai suprasti kitą kultūrą, praplėsti akiratį?
– Be abejo, tiek santuoka, tiek gyvenimas svečioje šalyje turėjo didžiulę reikšmę mano pasaulėžiūros pasikeitimui. Kadangi mes gyvename Airijoje, o mano šeima Lietuvoje, svetimos kultūros supratimas iš jų pusės nėra toks gilus, koks galėtų būti gyvenant arčiau vieniems kitų. Pamenu, kaip jaučiausi pirmą kartą dalyvaudama afrikietiškame vakarėlyje, kur buvau vienintelė ne afrikietė iš keleto šimtų žmonių. Tarsi būčiau ne Airijoje, o Nigerijos gilumoje. Viskas autentiška. Dažnai pasvajoju: kaip būtų šaunu, jei mane aplankytų mano giminaičiai ir aš galėčiau juos nusivesti į tokį vakarėlį. Jokiais žodžiais nenupasakosi tos atmosferos.
Gyventi su savo tautybės sutuoktiniu yra nepalyginamai lengviau, nei su užsieniečiu. Juk tam praktiškai nereikia jokių pastangų – kalbėtume ta pačia kalba, valgytume tą patį maistą, švęstume tas pačias šventes ir propaguotume tas pačias tradicijas. Todėl susidūrus su menkiausia santykių krize, turbūt, numotume ranka ir net nesistengtume nieko taisyti. Nes nebūtume įpratę „sunkiai dirbti“ vardan savo bendros laimės. Sąjunga su kitataučiu iš tiesų yra sunkus darbas nuo pat pirmos minutės – tai nuolatinis kompromisų ieškojimas ir dažnas nesusikalbėjimas tikrąja šio žodžio prasme. Todėl susidūrę akis į akį su santykių krize, lengvai nepasiduodame. Vertiname tai kaip dar vieną aštrų kampą, kurį reikia nugludinti, kad mūsų sąjunga taptų dar tvirtesnė.