„Tokios pakrantės, kaip aplink Jūrkalnę, daugiau nėra niekur Latvijoje. Maždaug už Pavilostos pradedantis aukštėti krantas tęsiasi iki pat Venspilio, tačiau, kaip sako patys latviai, aplink Jūrkalnę skardis gražiausias“, – DELFI pasakojo čia gyvenantis Aivars Brūklis.
Poilsiautojus priimanti Sanita stebėjosi, kodėl iš Vilniaus atvykstantys lietuviai ir jų vaikai puikiai kalba rusiškai, o štai, pvz., panevėžiečiai, kurių čia taip pat daug – visiškai ne.
„Nuo jūsiškės Valstybės dienos Jūrkalnės parduotuvėje tik ir girdi lietuviškai kalbant“, – juokėsi moteris, pridurdama, kad jų nuomojamame namelyje paprastai apsistoja šeimos ar ramaus poilsio gerbėjai, o kempinguos, kurių čia apstu – norintys poilsiauti prie pat vandens ir dėl to sutinkantys su kitais dalintis tualetais, dušais.
„Šiemet metai kaip niekad. Iki lygiadienio visiškai nebuvo žmonių, tačiau tikimės, kad liepa bus gera. Viskas priklauso nuo oro. Pas mus paprastai ramūs, tvarkingi žmonės apsistoja. Šeimos su mažais vaikais, nes atskirame namelyje patogiau, ramiau negu kempinge, kur viskas bendra“, – pasakojo Sanita, už keturvietį namelį su pirtele, tualetu, dušu ir maža virtuvėle prašanti nuo 30 eurų už parą.
Sovietmečiu – tik su leidimais
Kaip pasakojo nuo gimimo Jūrkalnėje gyvenantis A. Brūklis, sovietmečiu čia buvo galima patekti tik su leidimais. „Gyvenome, galima sakyti, kaip rezervate. Sovietiniuose mūsų pasuose buvo įspaustos rusiškos raidės ZP – zona pagraničnaja. Tikroji siena su Švedija eina jūra, tačiau ir po krantą svetimi negalėjo laisvai vaikščioti. Jei sovietmečiu būtumėte norėję pas mus į svečius, būtų reikėję prašyti leidimo“, – pasakojo latvis.
Jūrkalnės gyventojai taip pat privalėdavo su savimi turėti dokumetus. „Oi oi oi, jei pamiršai – bet kada galėjo patikrinti. Pamenu, kartą autobusu važiavau į Pavilostą pas krikšto mamą. Buvau pamiršęs pasą ir kaip tik įlipo pasieniečiai. Liepė išlipti iš autobuso ir jau ruošėsi vesti aiškintis, kas aš toks. Laimei, mama buvo davusi bidonėlį su pienu. Tik pamatę jį patikėjo, kad ne koks šnipas, o vietinis ir leido važiuoti toliau“, – prisimindamas juodėsi Aivars.
Kaip Jūrkalnę „atrado“ lietuviai
Kaip prisimena A. Brūklis, pirmieji lietuviai Jūrkalnėje pasirodė apie kokius 1994-1995 metus: „Žinote, kaip su lietuviai būna. Atvyksta vienas žvalgas, o paskui vieni per kitus, vieni per kitus... Dabar būna, kad vasarą parduotuvėje daugiau lietuviškai kalba nei latviškai“.
Paklaustas, iš kur sulaukia poilsiautojų, Aivars visų pirma minėjo Vilnių. Jis pats su šeima Lietuvos pajūryje vos kelis kartus buvęs, tačiau dažnai vykdavo į Lietuvą apsipirkti. Ypač į Rietavo turgų. Dabar, jei ko prireikia, paprastai važiuoja į Liepoją, o ne lietuvių pamėgtą Venspilį, kur „pastaraisiais metais viskas išbrango“.
Pasak Sanitos, prieš krizę ir Jūrkalnėje nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekę aukštumas. Tačiau, nespėjusieji pelningai parduoti už kreditus pirktos žemės, bankams priversti mokėti palūkanas. „Kainos krito, brangiai pirkę žemę pigiai parduoti nenori, o bankams mokėti vis viena reikia“, – pasakojo ji.
Pokyčiai po euro įvedimo
- Kaip poilsiautojus iš Lietuvos paveikė euro įvedimas? Apie tai, A. Brūklio žodžiais, kalbėti bus galima rudenį, nes sezonas tik įsisiūbuoja.
„Vis dėlto, svarbiau ne kokiais pinigais žmonės atlyginimus gauna, bet oras. Dabar žmonės protingi, internete orų prognozes pažiūri ir jei numatomas lietus, nė nevažiuoja – juk miegoti gali ir savo namuose“, – sako latvis.
Kaip pastebi Aivars, geru oru žmonės mėgsta poilsiauti prie jūros, o jei lietinga – keliauja. Visų pirma vyksta į Venspilį, pasižiūrėti ilgiausio Europoje Kūldingos krioklio, smėlio urvų, paskui ir į kitas vietas.
„Pas mus dažniausiai apsistoja norintys tylos ir ramybės, – su DELFI bendravusiai Sanitai antrino vyras. – Kempinguose, kurių daug aplink Jūrkalnę, kainos gal net aukštesnės, nei pas mus, tačiau jie – ant paties jūros kranto, o žmonėms tai svarbus. Atstumas iki jūros – antras poilsiautojų klausimas po kainos, kai jie renkasi vietą atostogoms. Visi nori kuo arčiau vandens“.
Daugiau nei pusė apsistojančiųjų pas A. Brūklį iš šeimininkų ūkio perka kiaušinių, pomidorų, agurkų, pieno. „Net nežinau, kiek dabar parduotuvėje pienas kainuoja, pas mus 3 litrai – pusantro euro”, – sakė Aivars.
Kaip prisiminė pašnekovas, latviai eurą įsivedė prieš pusantrų metų ir pastebėjo, kad „latas piniginėje ilgiau užsilaikydavo, o eurai kažkaip greičiau išslysta“.
Paklaustas, kodėl nuomoja tik vieną namuką, A. Brūklis pasidejavo dėl trumpos vasaros. Galima sakyti, garantuotas tik vienas geras mėnuo per metus, tad investicijos į plėtrą jam negreit atsipirktų.
„Šitą namuką ne turistams, o sau statėme. Tačiau ekonominė situacija privertė nuomoti. Jei iš karto būtume galvoję apie nuomą poilsiautojams, būtume statę tolėliau nuo savo namų. Kiek per arti ir tvartas, nors apsistojantys žmonės nesiskundžia – vaikams įdomu pažiūrėti gyvuliukų, nes dauguma atvykstančiųjų miestiečiai“, – pasakojo Jūrkalnės gyventojas.
Bėgo į Vakarus
Jūrkalnė išskiriama ir tuo, kad nuo čia arčiausia Švedija. Spalio 30 dieną vietiniai kaip tik minės legendinio „Paskutinio laivo“ 70-metį.
„Miško broliai galvojo, kad švedai, anglai padės, išvys iš Latvijos rusus. Tačiau po pusmečio laukimo pajuto, kad nieko nebus. Rusai čia ilgam, tad nutarė bėgti į Vakarus“, – pasakojo A. Brūklis. – Du iš jų persirengė rusų karininkais ir nuėję į Jūrkalnės žvejų kontorą liepė ruošti geriausią laivą, neva, gaudys banditus. Apie 30 žmonių taip išplaukė į Švediją. Gotlando sala nuo Jūrkalnės vos už 200 kilometrų, tad ryte jau buvo ten“.
Keli miškiniai liko, pridengė išeinančius į jūrą. Kaip sakė Aivars, buvo ir tokių, kurie norėjo už Latvijos Nepriklausomybę kovoti iki pabaigos ir nesutiko palikti gimtosios šalies.
„Tik neseniai iš Švedijoje gyvenančių latvių gavau sąrašą žmonių, kuriems pavyko pabėgti vadinamuoju paskutiniu laivu. Pačioje Švedijoje mažai liko, išsibarstė po visą pasaulį – Ameriką, Kanadą, kitas šalis. Taip juos ir vadina – paskutiniuoju laivu. Prisimindami jį vietoje, iš kurios išplaukė paskutinysis laivas, spalio 30-ąją planuojame uždegti laužus“, – pasakojo A. Brūklis.
Kita jo minėta istorija – apie lietuvius, kurie paskutiniais Antrojo Pasaulinio karo metais tarnavo Vokiečių kariuomenėje ir kaip tik prie Jūrkalnės saugojo Baltijos jūros pakrantę.
„Tada ne visi suprato, kad jei žmonės bėga nuo sovietų, kurie artinasi, juk ne priešai. Norėjo, kad ne į Švediją, o į Vokietiją trauktųsi. Tačiau lietuviai pro pirštus žiūrėjo į latvius. Didžioji jų masė į Vakarus kėlėsi 1944-aisiais, galima sakyti, paskutiniais karo mėnesiais. Tačiau sužinoję, kad lietuviai praleidžia latvius, vokiečiai kelis nuteisė mirti. Dabar negalėsiu parodyti, kur jie palaidoti. Tiksliai nežinau, tačiau kažkur čia. Vietiniai pasakojo matę, kaip septyni sušaudyti lietuviai miške gulėjo“, – pasakojo Aivars, bandantis išsiaiškinti žuvusiųjų pavardes.
Laimės kalnas
Istorijomis apipintos vietos pirmasis pavadinimas buvo Feliksbergas – laimingas kalnas, kurį Jūrkalnei davė iš baisios audros stebuklingai išsigelbėjęs kapitonas. Pajutęs, kad nebegalės suvaldyti laivo ir išsaugoti įgulos, jis pradėjo prašyti Dievą pagalbos ir pažadėjo, kad, jei išsigelbės, krante, kurį pasieks, pastatys bažnyčią.
„Taip ir atsitiko. Likę gyvi jūreiviai su kapitonu tesėjo pažadą, pastatė bažnyčią, o vietą, kur išsilaipino, pavadino Feliksbergu. Jūrkalnė nuo jūros iš tiesų atrodo lyg aukštame kalne“, – paaiškino A. Brūklis, pridurdamas, kad jūra pasigrobia vis daugiau Jūrkalnės kranto, tad pirmoji kapitono statyta bažnyčia ir buvusios kapinės jau seniai jos valdose.
Išsigelbėjusį kapitoną primena dabartinę šventovę puošiantis burlaivio maketas. Jo atvaizdas ir Jūrkalnės herbe.
Dėl meilės lenkaitei
Įdomiai aiškinama, kaip liuteroniškoje Latvijos dalyje atsirado katalikiška salelė. Pasirodo, senais laikais Jūrkalnės, Alsungos ir Gudeniekų žemes bei žmones valdė Johanas Ulrichas fon Šverinas, kurio sūnus įsimylėjo gražią lenkaitę Barbarą ir labai norėjo vesti.
„Tačiau Barbaros būta griežtos katalikės. Pareiškė, kad tekės tik už kataliko. Šverino sūnus dėl jos pakeitė tikėjimą, tapo kataliku. Tėvas, žinoma, labai supyko, išvarė sūnų, tačiau kai mirė, žemių bei turto paveldėtojas ir vietinius gyventojus paskatino pereiti į katalikybę. Taip mūsų protėviai tapo katalikais – dėl meilės“, – juokėsi A. Brūklis.
Garsėja festivaliais
Ankstų rytą Jūrkalnės paplūdimyje DELFI sutikti pirmieji lankytojai buvo lietuviai. Kaip sakė Vilniaus edukologijos universiteto studentė, ji nesitikėjo, kad Latvijos pajūris toks gražus, o Kūldinga, kurioje atliko praktiką – išsaugojusi tiek daug autentikos.
Bėgdama nuo gresiančios tremties, Marijos tėvų namuose prieglobstį rado šeima iš Skuodo, kurios vaikai vietinius išmokė savos kalbos.