„Kai mes pradėjome ieškoti vietinių gyventojų, kurie galėtų dirbti stovykloje, tai nė vienas nenorėjo būti paprastais darbininkais, visi norėjo būti kompiuterinių tinklų administratoriais ir vadybininkais. Tačiau nė vienas nenorėjo kitokio darbo“, - prisimena pirmosios Provincijos atkūrimo grupės (PAG) vadas, brigados generolas Gintautas Zenkevičius.
Klausiamas, ar bent vienas afganas, norėjęs tapti vadybininku arba kompiuterinių tinklų administratoriumi, turėjo tam gebėjimų, brigados generolas atsakė plačia šypsena.
„Šiaip ne taip suradome pirmus du darbuotojus. Jiems buvo pasakyta, kad įdarbinsime ir mokėsime atlyginimą kiekvieną ketvirtadienį, nes penktadienis pas juos išeiginė. Kai įdarbinome tuos du žmones ir ketvirtadienį išmokėjome jiems pirmą atlyginimą, tai šeštadienį niekas jau nenorėjo būti kompiuterių tinklų administratoriais, o už bazės vartų buvo keli šimtai žmonių, laukiančių priėmimo į darbą“, - pasakojo G. Zenkevičius.
Brigados generolo teigimu, darbuotojams afganams buvo mokama apie 3 dolerius per dieną. Šalyje, kurioje 36 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, tai gana dideli pinigai.
„Reikia žinoti, kad ten už 1 dolerį per dieną galima dešimties žmonių šeimą išlaikyt“, - primena brigados generolas.
Pirmieji kariai gyveno palapinėse
PAG-1 į Afganistaną išvyko 2005 metų vasarą ir turėjo nuo nulio sukurti visą karinę bazę Čagčarane. Iš pradžių kariai gyveno palapinėse, kurios galėjo tarnauti tik vasarą, vėliau buvo sukurta ištisa bazė su apsaugos postais, gyvenamosiomis ir bendro naudojimo patalpomis.
„Atvažiavome į lauką, pasistatėme po palapinę. Kaip į turistinį žygį atvykom. Ir viskas, taip ir pradėjome. Bazės vieta jau buvo suderinta iki tol, nes darėme planavimą, derinome, buvome žvalgyboje. Kai atvykom jau žinojom, kad čia statomės, iškart daromės įtvirtinimus iš smėlio maišelių, kuriame visą apsaugą, tveriame spygliuotą vielą. Tada pradėjome išminuoti teritoriją, kur turėjo būti plečiama stovykla“, - pamena G. Zenkevičius.
Karių buitis tuo metu buvo skurdoka, bet užtikrinta: geriamas vanduo būdavo gabenamas plastikinėse tarose, prausimuisi naudojamas mobiliu vandens valymo įrenginiu valomas vietinis vanduo.
„Mūsų tikslas buvo pasiruošti žiemai, paruošti normalias sąlygas. Mes atvažiavome birželio 18 dieną, jeigu neklystu, tai rugsėjo 1 dieną mes jau pervažiavome į naują stovyklą, kuri buvo paruošta: su kondicionavimu, šildymu, jau veikė valgykla, vandens tiekimas, elektros tiekimas ir ne vienu generatoriumi, o labai daug. Pradėjome kaupti maisto atsargas 120 dienų visiems, kuro atsargas“, - pasakoja brigados generolas.
Vos nenušovė kario už nufilmuotą moterį
Brigados generolas teigia, kad tik atvykęs į Afganistano Goro provinciją iškart stengėsi užmegzti ryšius su vietos gyventojais, o penktadieniais dažnai traukdavo į turgų per vertėją pabendrauti su žmonėmis.
Klausiamas, kas afganams įdomu ir apie ką jie su juo kalbėdavo, G. Zenkevičius sako, jog dažnai būdavo prašoma ką nors pastatyti ar kaip kitaip padėti.
„Jie pasakodavo apie savo gyvenimą, prašydavo pastatyti ką nors – jie juk irgi statybininkų tauta“, - sako brigados generolas.
Tačiau pašnekovas sako, kad įvairių mokyklų ar medicinos punktų statybos dar nebūtinai išsprendžia situaciją, nes gyventojams labiau nei punkto reikia mediko, labiau nei mokyklos – mokytojo.
„Prieš mums pradedant aš pats mačiau, atrodo, japonų finansuotus medicinos punktus rajonų centruose. Bet kas iš to, kad pastatytas tas punktas, jeigu nėra gydytojo, nėra medicinos sesers? Stovi pastatas ir tiek. Pradėjome kalbėti su jų valdžia, su nevyriausybinėmis organizacijomis, kad pradėtų veikti normaliai. Nuvažiavau į vieną departamentą, parodė naujus nešiojamuosius kompiuterius, jų ten gal 20 guli. Bet, pirma, nėra generatoriaus, kur juos pakrauti, antra, jie po didžiuliu dulkių sluoksniu. Kažkas padovanojo ir guli“, - stebėjosi G. Zenkevičius.
Tačiau, pasak brigados generolo, jam paliko įspūdį, kad jo vadovavimo PAG metu gubernatorius apdovanojo geriausiai mokslus baigusį mokinį – tas mokinys buvo mergaitė.
„Mokslo metai ten baigiasi rudenį ir buvo apdovanojami geriausiai baigę mokiniai. Kaip žinote, ten yra atskiros berniukų ir mergaičių mokyklos. Tai kas man paliko įspūdį, kad geriausiai tais metais baigė mergaitė ir gubernatorius ją apdovanojo“, - sakė G. Zenkevičius.
Tačiau, jo teigimu, su vietinėmis moterimis jam per visą tarnybos laiką pabendrauti neteko, o vieno renginio metu kilo net incidentas, kai Lietuvos karys nufilmavo veido neprisidengusią afganę moterį – kario vos nenušovė.
„Buvo atvejis, kai norėjo nušauti mūsų karius, nes per renginį vienas karys nufilmavo moterį atidengtu veidu. Jo vos nenušovė“, - sakė brigados generolas.
Rankos vyrui nepaduos net deputatė
Septynioliktosios PAG pamainos vadas, pulkininkas leitenantas Tomas Masaitis tarnybą Afganistane prisimena itin šviežiai, nes jo vadovaujami kariai tik neseniai grįžo iš misijos. Pasak pašnekovo, Afganistane jam didžiausią įspūdį paliko žmonių gebėjimas džiaugtis mažais dalykais net ir didelio neturto sąlygomis.
Klausiamas, ar teko bendrauti su vietinėmis moterimis, pulkininkas leitenantas teigė, kad Lietuvos kariai paprasčiausiai vengė užkalbinti bet kokią moterį, nes savo gentainių ji gali būti palaikyta laisvo elgesio moterimi.
„Kontaktas buvo tik su viena moterimi Afganistane, deputate iš Goro provincijos. Bet irgi reikia žinoti visus niuansus. Aš atsisveikindamas padaviau ranką, o ji, žiūriu, neduoda. Nesupratau iš pradžių, paskui tik susivokiau, kad negalima“, - pasakojo pulkininkas leitenantas.
Afganų darbas per Ramadaną: popiet visi irzlūs
Kaip pasakojo pulkininkas leitenantas T. Masaitis, viena svarbiausių pastarojo meto Lietuvos karių užduočių buvo mokyti Nacionalines Afganistano saugumo pajėgas. Tačiau ši iš pažiūros paprasta užduotis gali tapti labai sunki, kai susipažįsti su vietos koloritu: gentiniu pasidalijimu ar kriminalinių nusikaltėlių dominavimu.
„Mes mokėme vietines saugumo pajėgas, kad pirmiausia reikia rasti ryšį su vietiniais gyventojais. Norint, kad gyventojai remtų saugumo pajėgas, reikia gerbti vietinius. Ne paslaptis, kad vietinė policija yra korumpuota, o kariuomenė – ne, bet atvažiavę į rajoną jie turi rasti kontaktą su vietiniais gyventojais ir gauti reikiamos informacijos“, - pasakojo T. Masaitis.
Pasak pulkininko leitenanto, Goro provincijoje talibų kovotojų nėra, ten veikia tik kriminaliniai nusikaltėliai. Jeigu kuriame nors rajone nusikaltėliai dominuoja, tai vietiniai gyventojai juos ir remia: kreipiasi pagalbos, prašo išspręsti tarpusavio konfliktus.
„Galiu papasakoti tokį pavyzdį: pietiniame rajone vietinės valdžios struktūrose nėra teisėjo. Vieta yra, bet jis nevažiuoja iš Čagčarano. Ką daro vietiniai žmonės? Jie eina pas vietinį karo vadą, sukilėlių lyderį prašydami išspręsti kažkokį konfliktą. Tokiu būdu jie pripažįsta kriminalinių nusikaltėlių valdžią. Jeigu dominuotų normali valdžia, tada ji irgi gautų tų pačių gyventojų paramą“, - sakė T. Masaitis.
Pasak pulkininko leitenanto, Goro provincijoje eina vieni svarbiausių narkotikų ir ginklų kontrabandos kelių. Jeigu kokia nors gentis ar grupuotė kontroliuoja tam tikrą teritoriją, jie susirenka pinigus už krovinių praleidimą.
„Per Gorą yra tranzitiniai narkotikų ir nelegalių ginklų keliai. Kas didesnę teritoriją kontroliuoja, tai, kiek turiu informacijos, už kontrabandos pravežimą reikia mokėti. Kas kontroliuoja didesnę teritoriją, tas gauna daugiau nelegalaus pelno. Visa struktūra taip ir sukasi“, - pasakojo T. Masaitis.
Pasak pašnekovo, Goro provincijoje taip pat esama tarpgentinių konfliktų, kurie tarpsta jau daugelį metų. Jeigu policiją konkrečiame regione sudaro vienos genties atstovai, tai policininkai remia tik savo gentainius, o kitų genčių atstovus arba ignoruoja, arba jiems kenkia. „Tai viena pagrindinių problemų“, - sakė T. Masaitis.
Paklaustas apie Afganistano policininkų ir karių tarnybos ypatumus Ramadano metu, pulkininkas leitenantas pasakoja, kad šiuo laikotarpiu tvyro tam tikras apsnūdimas.
„Per Ramadaną dienos metu jie praktiškai nebūdavo aktyvūs, aktyvumas prasidėdavo tik naktį, kai tamsu. Jeigu įprastuoju periodu afganų saugumo pajėgos vykdo operacijas, patruliavimą, tai Ramadano metu visa karinė veikla būna sulėtėjusi. Mes irgi stengdavomės viską atlikti iki pietų, o po pietų netrukdyti, nes jie pasidaro irzlūs – būna negėrę, nevalgę“, - prisimena pulkininkas leitenantas.
Ramadanas yra musulmonų pasninko mėnuo, kurio metu dieną musulmonai susilaiko nuo valgio, gėrimo, rūkymo ar sekso. Šiuo periodu musulmonai maitinasi tamsiu paros metu, o dienomis meldžiasi ir pasninkauja. Ramadaną vainikuoja didelė šventė.