Socialdemokratų į kultūros ministrus deleguotas Š. Birutis teigė, kad vertėtų „nedėti štampo“ karą Ukrainoje pradėjusios šalies tautai, o kiekvienas atlikėjas esą turėtų būti vertinamas individualiai.
Tikslindamas savo poziciją, naujasis ministras aiškino, kad reikėtų „atsiriboti nuo meno iš Rusijos valstybės“.
„Bet „Rusijos“ nėra lygu „rusų“, – aiškino Š. Birutis.
Perklaustas jis patikino, jog būtų prieš, kad, tarkime, Filipas Kirkorovas koncertuotų Lietuvoje arba kad pas mus Maskvos baleto trupė šoktų „Gulbių ežerą“.
„Be abejo, net kalbų nėra. Iš viso iš Rusijos valstybės šiandien, kai vyksta karas, čia nėra pageidautini, ir kitur Europos Sąjungoje jie turėtų būti nepageidautini, bet kalbame apie Rusiją kaip valstybę. Tie, kurie nesutiko su režimu, emigravo, visi kiti prisitaikė ir vienaip ar kitaip pakursto režimą“, – sakė Š. Birutis.
Selektyvus požiūris
Paklausus, ar tokiu atveju Ala Pugačiova, kuri su vyru, vaikais, prasidėjus plataus masto invazijai, emigravo į Izraelį, jo nuomone, galėtų koncertuoti Lietuvoje, ministras ekspromtu į klausimą atsakyti nepuolė.
„Taip, ji emigravo. Rusijoje neliko tų, kuriuos mes galėtume ar norėtume matyti. <…>. Bet aš tikrai nesidomėjau apie ją“, – sakė Š. Birutis.
Perėjus prie klasikų temos, P. Čaikovskio „Spragtuką“ jis vadino ukrainiečių klasikiniu baletu.
„Šiandien Lietuvoje „Spragtuką“ atlieka trijuose miestuose. Čia jau vertinkite patys, ir tie, kas kalba kitaip, tegul pasikalba su ukrainiečiais“, – teigė Š. Birutis.
Nesileido jis ir į detalesnius rusų literatūros autorių, tarkime, F. Dostojevskio vertinimus.
„Be abejo, yra autorių, kurie palaiko šovinistinį, imperialistinį valstybės naratyvą. Manau, jie nėra pageidaujami šiandien, kai už durų turime karą“, – bendrą nuomonę apie rusų autorius išsakė Š. Birutis.
Visų pirma, turi galvoje rusų kalbą
Kai jis kalba apie rusų kultūrą, bet ne iš Rusijos, teigė turįs mintyje, visų pirma, kalbą, „kuria kalba pusė Ukrainos ir daugiau kaip pusė jos armijos, kariaujančios už Ukrainą, ir karius, kurie rusų kalba dainuoja patriotiškas dainas Ukrainai ginti“.
„Čia yra skirtingi dalykai ir jų negalima maišyti“, – sakė Š. Birutis.
Jam kelia nerimą, kad nėra atskiriama, „kas yra Rusijos, o kas – rusų“.
„Rusų kalba vartojama Ukrainoje ir Lietuvoje, ir kaip tautos, emigravusios, besipriešinančios V. Putino režimui, negalime kaip nors bausti“, – sakė Š. Birutis.
Jis sakė, kad tai „aktualus visai valstybei“ klausimas.
„Tikrai reikia dirbti, ir pilietiškumą, medijų raštingumą, sąmoningumą, nežiūrint tautybių, ugdyti, kad atskirtume pelus nuo grūdų“, – sakė Š. Birutis.
Sako, kad tokios kalbos – dovana Rusijos propagandai
Buvęs kultūros ministras liberalas Simonas Kairys savo įpėdinį perspėjo, kad labai svarbu kalbėti atsargiai ir tiksliai dėlioti akcentus.
„Būsimasis ministras turėtų gerai suprasti vieną labai svarbų momentą, kad kultūros politika nuo 2012 ir 2016 metų, kuomet buvo jo pirmoji kadencija, gerokai pasikeitė. Per praėjusią kadenciją kultūros politikoje buvo labai didelis tarptautiškumo dėmuo. Ir iš esmės, kadangi jo ir visos Vyriausybės komunikacijos stilius ir kalbos paremtos paprastumu, virtuvės lygio kalbėjimo argumentais, <…> atsiranda didžiausia problema, kad bet koks tavo pasamprotavimas pilkojoje zonoje, kai nesudėlioji tinkamų akcentų, ypač išvertus į kitas kalbas, gali tapti mažų mažiausiai skandalingas“, – teigė S. Kairys.
Pasak jo, dabar ministras gali, ką nori, aiškinti, ką turėjo mintyje, bet žala jau padaryta.
„Jo ankstesni pasisakymai buvo išspausdinti ir pateikti praktiškai visose Rusijos propagandinėse žiniasklaidos priemonėse. Natūralu, kad viena ar kita forma tai pasieks ir partnerius, tuos pačius ukrainiečius. Jeigu mes galvojome, kad kadenciją pradėsime teisindamiesi dėl antisemitinių idėjų, tai lygiai taip pat mes prijungiame ir antrą temą; bus sudėtinga kalbėti ir apie požiūrį į rusų kultūrą, ar kaip tai pavadintum“, – kalbėjo S. Kairys.
Pasak politiko, nesigilinant į kai kurių minčių pagrįstumą, kalbėdamas valstybės vardu ministras rizikuoja labai greitai būti cituojamas nedraugiškų propagandinių žiniasklaidos priemonių bei sukelti problemų ne tik kultūros laukui, bet ir visai valstybei tarptautinėje erdvėje.
„Jis kalba labai buitiškai, o buitinis kalbėjimas nebetinka šiuolaikinei politikai. Dar kita aplinkybė – žiūrint į politinę karjerą, būsimą ministrą į vieną aukščiausių pozicijų, į Vyriausybę, atvedė V. Uspaskichas. Turbūt natūralu, kad žmonės susiburia į vieną ar kitą politinę organizaciją turėdami vienokių ar kitokių interesų, bendrų pasaulėžiūros dalykų. Aš labai tikiuosi, kad tai daugiau pasaulėžiūros ir nesupratimo, ką kalbi, klausimas. Žymiai blogiau būtų, jeigu tai taptų oficialia politika ir signalo apie pasikeitusius vektorius Lietuvos politikoje siuntimu“, – sakė S. Kairys.
Š. Birutis nuo 2003 iki 2018 metų priklausė Darbo partijai, o nuo 2021 metų yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys.
Žinutėse – užslėptas pavojus
Informacinio karo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius pastebėjo, kad viešojoje erdvėje ministras pateko į savotiškus spąstus.
„Man atrodo, kad reikia šnekėti, planuoti ir kurti Lietuvos kultūros plėtros strategiją. Kai buvo pradėta šnekėti apie Rusijos kultūrą, man atrodo, padaryta nemažai paklydimų. Iš principo būsimam kultūros ministrui reikėtų šnekėti apie Rusijos kultūros politikos keliamas grėsmes: apie tai, kaip, deja, Rusijos kultūra priklausoma nuo autoritarinės valdžios, jos užsienio politikos, kaip tai išnaudojama. Vienu atveju – skleisti švelniąją galią ir „pririšti“ tam tikras auditorijas prie Rusijai tinkamo politinio konteksto, o kitu atveju – kaip tai išnaudojama, keliant įtampų ir susipriešinimų“, – komentavo N. Maliukevičius.
Pasak informacinio karo analitiko, tokios žinutės, kaip „nemaišykime kultūros ir politikos“, „reikia atskirti Rusijos kultūrą nuo Rusijos politikos“, yra, visų pirma, išsuktos ir transliuojamos Kremliaus.
„Jų tikslas dvejopas: vienu atveju – rasti simpatikų, o kitu atveju – sukelti batalijų kaimyninėse informacinėse erdvėse ir parodyti, neva suprask, kad „visi aplinkui Rusiją nepelnytai muša“, „kokie visi rusofobai“, – aiškino N. Maliukevičius.
Bandymas skirstyti būtų naudingas Kremliui
Jo nuomone, darbą pradedančio kultūros ministro nemažas iššūkis – suvaldyti visą šitą diskusijų lauką, labai aiškiai įvardinti, kokių grėsmių kelia kultūros priklausomumas nuo politinių tikslų, parodyti, kaip skleidžiama tokia politika ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose, kur galbūt ir būtų girdimos tokios ministro išsakytos tezės.
„Tuo labiau Vakarams reikėtų parodyti, kur yra grėsmių. Bandyti sužiūrėti, kas tinkamas arba netinkamas sąrašuose, yra Sizifo darbas. Suprantama, kad kiekvienu atveju tai specifinio tyrimo reikalaujanti situacija. Ir vėl mes grįžtame prie pradinės pozicijos, kad manipuliacija Rusijos kultūra – didžiulis iššūkis tiems, kurie bando išlaikyti bet kokius tiltus“, – kalbėjo N. Maliukevičius.
Jo vertinimu, bandymas skirstyti į tuos, kas teisingi ir neteisingi, yra savotiškas, galbūt net naudingas Kremliui, vaizdinys.
„Kiekvienu atveju yra labai gili specifika. Kiekvienas atvejis, net ir kokio nors įsivaizduojamo opozicijai prijaučiančio arba Putinui prieštaraujančio kultūros veikėjo įsileidimas reikalauja vidinių tyrimų. Dažnai net ir tokie veikėjai turi „persidengiančių“ interesų“, – sakė N. Maliukevičius.
Kalbėdamas apie Kremliaus manipuliavimą kultūra, ekspertas atkreipė dėmesį, kad viena centrinių tezių, kurią išsakė vadinamojo „Rusijos pasaulio“ ideologai Rusijoje, skambėjo maždaug taip: „Mąstyti rusiškai yra šnekėti rusiškai yra veikti rusiškai.“
„Tai savotiška aksioma, kaip Rusijos švelnioji galia turi įtakos konkrečiai politikai. Apie tokias rizikas ir apie tokius iššūkius, man atrodo, ir būtina šnekėti, kalbant apie tai, kaip Kremlius kultūrą padaro priklausomą nuo užsienio politikos tikslų. Tai didžiulis iššūkis būsimai Kultūros ministerijos veiklai, ir jis, man atrodo, visada toks buvo“, – teigė N. Maliukevičius.
