„Studentus – plagiatorius ir sukčius reikia bausti, ir dėl to niekas neabejoja. Bet kuo čia dėti mokslo darbų rašytojai? Visą gyvenimą juos rašau. Tokia mano profesija ir tam įpareigoja daktaro diplomas“, – trečiadienį feisbuke rašė A. Smetona ir sukėlė šurmulį. Tačiau ketvirtadienį jis aiškino, kad buvo ne taip suprastas.
„Vakar parašiau postą, interpretuodamas spaudoje pasirodžiusį straipsnį apie ANK pataisas, nukreiptas prieš akademinį nesąžiningumą. Apskritai viskas ten gerai, bet velnias, kaip žinome, slypi detalėse, todėl į jas ir atkreipiau dėmesį. Pagrindinė problema, mano galva, visuomenėje formuojama neigiama nuomonė į mokslo produkcijos pardavimą/perdavimą. Parašiau įprastu stiliumi – sarkazmo ir ironijos mišiniu, bet, matyt, per menkai įvertinau žmones su rimtais veidais. O ir humanitarai nusiinterpretavo, todėl pačiam netikėtai šis tekstas pasidarė įdomus – reikės išsisaugoti savo kompiuteryje ir kada, progai esant, su studentais panagrinėti, kaip čia taip išėjo“, – kilus skandalui savo mintis aiškino A. Smetona.
Jis taip pat įvardijo aštuonis punktus, kuriais esą norėjo viską paaiškinti nesupratusiems.
Pirmiausia, A. Smetonos teigimu, jo įrašą reikėjo perskaityti tik perskaičius tekstą, kuriuo jis pasidalijo feisbuke pasidalindamas mintis apie pardavinėjamus mokslo darbus. „Prieš skaitant šį tekstą, reikia perskaityti ir straipsnį, dėl kurio jis buvo parašytas. Ne vienas aš abejoju ANK pataisų formuluočių korektiškumu. Štai viena citata: „Labai platus apibrėžimas to, už kokią informaciją baudžiama. Formaliai žiūrint, jis apima ir skelbimą „parašau magistrinį už atlygį“, ir skelbimą „atliekame mokslinius tyrimus su išvadomis užsakovo pageidaujamose srityse“, – svarstė N. Putinaitė. Pasak jos, Seimui priėmus pataisas galima laukti sumaišties. „Gali būti nesusipratimų. O tie, kurie rašo magistrinius, veikiausiai vis tiek prisitaikys ir sugalvos formą informuoti galimus interesantus per tam tikrus kodinius pavadinimus“, – kalbėjo N. Putinaitė.“ Tikiuosi, suprantama, kad nepulsime kaltinti šių minčių autorės, kad ji mus moko, kaip apeiti įstatymą“, – teigė A. Smetona.
Antra, jo teigimu, reikia įsigilinti į ANK pataisą: „Be minėto per plataus apibrėžimo, man užkliuvo pirmosios redakcijos straipsnio pavadinimas: „Parengto mokslo ar studijų rašto darbo (kūrinio) (ar jo dalies) pateikimas kitam asmeniui…“, kuris antrojoje redakcijoje buvo performuluotas kitaip“.
„Pirmas mano posto sakinys išreiškia mano požiūrį į akademinį nesąžiningumą: „Studentus – plagiatorius ir sukčius reikia bausti, ir dėl to niekas nebejoja.“ Net nežinau, kas čia gali būti neaišku“, – skandalą sukėlusio įrašo žodžius aiškino docentas.
„Antras klausiamasis sakinys „Bet kuo čia dėti mokslo darbų rašytojai?“ išreiškia nusistebėjimą sukčius susieti („kuo čia dėti“) su mokslo darbų rašytojais, kokie iš esmės esme visi, kurie dirba mokslinį darbą: „skatinančios įsigyti mokslo… darbus“, „parengto mokslo… darbo… pateikimas“, „Informacijos, kuria siūlomos mokslo… darbo… projekto rengimo paslaugos, viešas paskelbimas“. Ir iš tiesų, jeigu aš sugalvosiu į rengiamą mokslo projektą pasikviesti ne draugelius, o parašyti viešą skelbimą – formalus kazusas“, – tęsė docentas.
Jis savo įrašę teigė, kad visą gyvenimą rašo mokslinius darbus. Aiškindamas savo žodžius jis įvardijo, kad kalba apie įprastą savo veiklą. „Toliau variacijos mokslo darbų rašymo ir jų pardavimo temomis: „visą gyvenimą juos rašau“ – ką juos? Mokslo darbus – skaitant reikia prisiminti ir kas ankstesniuose sakiniuose buvo parašyta. Tuo norėta pasakyti, kad mano, kaip ir visų mokslo darbuotojų, viena iš veiklos pusių – mokslo darbų rašymas. Kas čia blogo? – svarstė docentas. – Toliau mintys surašytos manant, kad visiems skaitytojams aišku, kas yra ir kas nėra mokslo darbas. Bet dabar suprantu, tai aišku ne visiems. Pradėkime nuo studentų mokslo darbų – studentai rašo tik vieną mokslo darbą – magistro.
Kursiniai, seminariniai, bakalauro ir kitokie rašto darbai yra tik studijų darbai, o ne mokslo. Tai viena. Antra, dažnas ir magistro darbas, matyt, menkai tenkina mokslo darbo reikalavimus, nes už jį gaunami penketai ir šešetai. Aišku, esama perliukų, kurie magistro darbą parašo vos ne pusę disertacijos, bet jie tikrai nėra ta darbų pirkimo rinka. Kita vertus, nepamirškime, kaip turi būti rašomi magistro darbai – vadovas su studentu nuosekliai dirba metus pusantrų (kartais net nuo bakalauro studijų), kas savaitę ar dvi susitikdamas ir vis įvertindamas studento pažangą ir tekstus, vadinasi, studentą pažįsta kaip nuluptą ir galimybė prakišinėti ne savo darbą lieka labai menka – tai supranta ir dėstytojas, ir, svarbiausia, studentas. Taigi, mokslo darbų rinkos ten, kur vyksta normalus universitetinis darbas, tarp studentų iš esmės nėra.“
A. Smetona įvardijo ir tai, kaip atrodo mokslo darbuotojų darbas. „Mokslo darbų pardavimas. Mokslo darbus rašo asistentai, docentai, profesoriai ir mokslo darbuotojai. Kam jie tai daro? Atidirba 288 kontaktines valandas per porą mėnesių ir visą likusį laiką gali nieko neveikti, džiaugtis gyvenimu ir alga. (Čia kaip ir mokytojai – atbuvo kelias pamokas, ir laisvi!) Deja, tai tik negera linkinčių žmonių platinami gandai. Dėstytojas, kaip mokytojas, per metus turi atidirbti apie 1500 valandų (36 valandas per savaitę). Greta minėtų 288 kontaktinių valandų dėstytojas dar privalo rengti dalykų aprašus, rengtis paskaitoms, rengti ir taisyti studentų darbus, egzaminuoti, dalyvauti gynimuose, vadovauti praktikoms, fakulteto labui padirbėti ir panašiai, – teigė A. Smetona. – Apie trečdalį viso metinio laiko privalo skirti moksliniam darbui, o per kadenciją (5 metus) parašyti nustatytą skaičių (apimtį) mokslo darbų. Kam to reikia?
Universiteto studijos turi būti glaudžiai susietos su mokslu ir kas gi tai geriau padarys, nei mokslinį darbą aktyviai dirbantis mokslininkas. Taigi, norėdamas gauti teisę dėstyti penkerius metus ir penkerius metus gauti algą, turi įrodyti ir savo mokslinę kvalifikaciją – ir kas tai yra, ar ne mokslinio darbo pardavimas universitetui? Tuo mokslo darbų monetizacija nesibaigia – universitetai už mokslo produkciją dar gauna papildomas lėšas iš biudžeto. Be to, reikia nepamiršti, kad darbas darbui nelygu – jei tai išleista monografija, gali iš leidyklos honorarą ar pelną nuo parduotų egzempliorių gauti. Kai kurie mokslo leidiniai sumoka už straipsnius, galima mokslo darbams kurti kreiptis į visokiausius fondus, rašyti projektus, kas irgi yra mokslo darbų (arba savo darbo laiko ir kvalifikacijos) pardavimas.“
A. Smetonos teigimu, parduoti darbą nėra blogai, tačiau vienintelė tokia galima rinka – verslas. „Kodėl mokslo darbų pardavimo klausimą taip užaštrinau? Kol kas humanitarikoje tai ypač skaudus klausimas – kažkodėl manoma, kad parduoti savo darbą yra kažkas negražaus, nešvaraus (ar tai ne dar viena priežastis tokios reakcijos į mano postą). Reali rinka parduoti savo mokslo darbus (be universitetų, kai kurių viešųjų sričių) iš tiesų yra tik viena – verslas. Deja, čia dalykai jokie. Nemanau, kad vien humanitarai dėl to kalti. Ir mūsų verslas dažnai visiškai neimlus mokslo pasiekimams, nors tai, kas darosi pasaulyje, tarkime, su semantiniais tinklais, dirbtiniu intelektu, šnekos technologijomis ir pan. dalykais, atveria nišas ir humanitarams. Valdžia tai supranta. Net inovacinius čekius verslui sugalvojo, kad tas sau pirktų mokslo pasiekimus, – kalbėjo A. Smetona. – Filologijos fakultetas prieš kelis metus net sugebėjo gauti vieną ar du – fakulteto mokslininkų grupė pardavė savo mokslo darbą, o toliau… begalinis kuklumas, siekis, kad niekas nesužinotų ir neatkreiptų dėmesio ir pan. Tai blogis. Mokslo darbą parduoti – yra gėris.“
A. Smetona feisbuke taip pat ironiškai pažvelgė į universiteto darbuotojų atlyginimus. Tai, aiškindamas savo žodžius, jis įvardijo kaip neginčijamą faktą. „Dar kai kam užkliuvo pasišaipymas iš universiteto algų – yra jos kokios yra, bet tikriausiai daugelis mokslo darbuotojų nesiginčys, kad jos yra per mažos bendrosios mokslo rinkos ir valstybės ateities kontekste. Aišku, galėjau gražiau parašyti. Neseniai internetuose mačiau sklandant: „Mokslo šaknys karčios, o vaisių neįperkame“. Jei taip gražiau, tebūnie taip, bet juk tai esmės nekeičia, – kalbėjo A. Smetona. -Štai ką reiškia mano vakarykštis tekstas. Kaip čia viena iš komentatorių pasakė: „Laikas stiprinti retorikos parengimą“. Pridėčiau dar ir teksto suvokimą.“
DELFI primena, kad po trečiadienį A. Smetonos išsakytų minčių, jo įrašas ėmė plisti socialiniame tinkle. Į jo žodžius sureagavo ir VU atstovai.
„Šie p. Smetonos teiginiai yra šokiruojantys ir visiškai nepriimtini. Jei informacija apie mokslo darbų pardavinėjimą pasitvirtintų, tai būtų skaudus smūgis akademinės bendruomenės nario vardui. Kartu informuojame, jog fakulteto akademinės etikos komisija dėl viešai išsakytų teiginių nedelsiant pradės tyrimą siekiant nustatyti, ar buvo padaryti akademinės etikos pažeidimai“, – teigiama oficialiame VU išplatintame pranešime.
Trečiadienio vakarą A. Smetona feisbuke pasidalijo šiuo įrašu:
Durnių laivas plaukia toliau visomis burėmis
Studentus – plagiatorius ir sukčius reikia bausti, ir dėl to niekas nebejoja. Bet kuo čia dėti mokslo darbų rašytojai?
Visą gyvenimą juos rašau. Tokia mano profesija ir tam įpareigoja daktaro diplomas. Esama tarp mūsų tokių, kurie rašo iš idėjos ar iš neturėjimo, ką veikti, dar artėjančių konkursų spaudžiami. Ir tai suprantama, kiekvienas laisvas savaip iš proto eiti – vieniems pinigai iš principo blogis, kiti gauna pensijas ar yra vyrų/žmonų/tėvų išlaikomi. Bet man tas netinka – visą gyvenimą rašiau už pinigus ir man tai neblogai sekėsi, ir tuo net truputį didžiuojuosi. Ir ne todėl, kad labai juos mėgčiau, bet neturiu jokio kito pragyvenimo šaltinio: universiteto alga, patys žinote, nesiskaito – kam ji nelabai suprantu, bet tikrai ne pragyvenimui. Ai, tiesa, va kitą savaitę vežu automobilį į servisą eilinės apžiūros – ten ir paliksiu tą vadinamąją universiteto algą, greičiausiai dar ir primokėti reikės. Tai iš ko gyvenčiau, jei neparduočiau savo darbų?
Ir va štai dabar – parašysiu darbą, parduosiu, o koks nors kvailys užrašys savo pavardę ir dar kvailesniam dėstytojui nuneš. Ir aš dėl to kaltas? Na, panašiai būtų, jei plaktukais prekiaučiau: vienas pirkėjas plaktuku vinį į lentą sukaltų, o kitas kaimynui į galvą. Ar dėl to plaktuko pardavėjas tampa nusikaltimo bendrininku? Pagal dabartines ANK pataisas išeina, kad kaltas.
Tai va, profesiją keisti man jau per vėlu – belieka traukti į pogrindį, t.y. į šešėlį.