– Viena iš priežasčių, kodėl veržėmės iš Sovietų Sąjungos, iš savo „nelaisvės namų“, buvo žmogaus teisių, pilietinių laisvių sritis. Žmonės buvo tremiami, persekiojami, kalinami. Kokie laisvos Lietuvos pasiekimai šioje srityje, kokios didžiausios nesėkmės arba spragos, kurios iki šiol dar neužtaisytos?
Dabar gali rašyti ir skaityti į valias, ką tik nori. Gali garsiai koneveikti valdžią, mitinguoti, piketuoti, išvykti kur panorėjęs, netrukdomai verstis verslu. Tapo šviesu, tarsi po nakties būtų išaušusi diena.
Per 25-erius nepriklausomybės metus patvirtinome valstybės Konstituciją, ratifikavome per 200 tarptautinių konvencijų, sutarčių ir protokolų. Panaikinome mirties bausmę, iš esmės pakeitėme šalies administracinių teisės pažeidimų, civilinės teisės ir civilinio proceso, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso kodeksus. Šiandien Lietuvoje veikia nepriklausoma ir savarankiška teisinė sistema. Ją gerinant aktyviai dalyvauja nevyriausybinės organizacijos. Per 25-erius metus jų prisisteigė per 18 000.
Tačiau tuo metu patyrėme ir daug nesėkmių. Išeivijoje gyvena ketvirtadalis mūsų tautos. Išeivija turėjo ir turi sukaupusi didelę kultūrinę, ekonominę, politinę tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Tačiau mes tuo nepasinaudojame. Mums nepavyko išvystyti šalies ekonomikos, pažaboti monopolijų, sukurti gerų gyvenimo sąlygų. Dėl to šiandien turime mažiausius atlyginimus Europos Sąjungoje.
Apskritai mūsų šalyje daug paradoksų. Lietuvoje BVP auga sparčiausiai Europoje. Tačiau trečdalis mūsų šeimų ir ketvirtadalis vaikų gyvena skurde. Pirmaujame pasaulyje savižudybių skaičiumi. Mūsų vaikai patys nelaimingiausi ES. Nors ratifikavome daug tarptautinių konvencijų, tačiau daugelio jų nuostatų, pavyzdžiui, Orhuso konvencijos, perkelti į nacionalinę teisę nesugebėjome. Kitas pavyzdys: ES direktyvos draudžia vadovauti šalies nevyriausybinėms organizacijoms, tačiau mes „sugebėjom“ priimti įstatymą ir įsteigti tokią nevyriausybinių organizacijų tarybą, kurioje net pusę vietų užima valdžios atstovai. Taigi, valdžios struktūros net išsijuosusios vadovauja nevyriausybinėms organizacijoms.
Mes nepasitikime politinėmis partijomis. Tačiau leidžiame joms turėti rinkimų monopolį, patikėjome svarbiausias valstybės galias. Nors gyventojai nepasitiki teismais, tačiau mes neleidžiame gyventojams ir jų atstovams dalyvauti teismų procesuose. Per 25-erius metus nepavyko sukurti realios gyventojų savivaldos, pažaboti korupcijos. Tačiau sugebėjome suvaržyti susirinkimų ir streikų laisvę, apriboti piliečių teisę referendumu spręsti svarbiausius šalies klausimus. Žmones suskaldėme ir supriešinome. Dėl to per 25-erius nepriklausomybes metus iš Lietuvos emigravo virš 700 000 žmonių. Neoficialiais duomenimis emigravo apie 1 milijoną darbingiausių šalies piliečių.
– Kaip palygintumėte šios srities Lietuvos raidą su kitomis Baltijos valstybėmis, Rytų Europos šalimis?
– Teisingiausia būtų lyginti Baltijos valstybes. Jos gyvavo vienodomis sąlygomis, buvo okupuotos, buvo Sovietų Sąjungos dalis. Lyginčiau su Estija. Ji taip pat patyrė ekonominę krizę. Tačiau emigrantų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, ten dvigubai mažesnis. Estai uždirba daugiau nei mes. Jų socialinės sąlygos žymiai geresnės. Šalyje mažiau skurstančiųjų, mažiau korupcijos. Didesnis pasitikėjimas savo valdžia. Estai labiau linkę padėti savo kaimynams, mieliau buriasi į visuomenines organizacijas. Estijoje yra sukurta reali savivalda, atlikta esminė teismų reforma. Lenkijoje, Slovėnijoje, kitose Rytų Europos valstybėse savivalda yra išvystyta geriau nei Lietuvoje. Lenkijoje realiai kovojama su korupcija ir monopolijomis, žmonės gyvena žymiai geriau.
Nevertinčiau visko taip tragiškai, bet lyginant su kaimynais, ypač su Lenkiją, vis dėlto matyti, kad sąlygos skiriasi. Ir mes tam tikra prasme galėtume pavydėti jų sėkmei.
– Kas trukdo siekti spartesnės socialinės pažangos? Ko reikėtų imtis norint tas kliūtis įveikti?
– Pasakysiu tiesmukai: derėtų nustoti pažeidinėti žmogaus teises, kurios įtvirtintos LR Konstitucijoje. Turiu galvoje mitingų, piketų ir susirinkimų laisvę. Jos ribojamos, ypač streikai. Sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės negalėtų rengti streikų, protestuoti. Reikėtų leisti žmonėms dalyvauti vykdant teisingumą, t.y. visuomenės atstovams suteikti teisę dalyvauti teismo procese. Būtina – ir tai pabrėžiu – stiprinti šeimą, kaip svarbiausią visuomenės ląstelę. Realiai, o ne deklaracijomis, remti jaunas ir daugiavaikes šeimas, skatinti gimstamumą. Pasitikėti savo piliečiais ir leisti jiems referendumais spręsti svarbiausius šalies klausimus.
Reikia suteikti žmonėms realią savivaldą. Leisti tiesiogiai, ne per partinius sąrašus, rinkti atstovus į savivaldybių tarybas, rinkti savo seniūnus. Nesakau, kad partijos yra blogis. Tačiau joms stinga atsakomybes. Jos tapo tarsi uždarosios akcinės bendrovės, neįsileidžiančios naujų veidų. Reali savivalda paskatintų žmonių kūrybiškumą, pagerėtų verslo sąlygos, atsirastų naujų darbo vietų. Savivalda pažabotų ir masinę emigraciją, paskatintų išeivius grįžti į Lietuvą ir čia savo darbu prisidėti prie valstybės kūrimo.
Tai svarbiausi, mūsų įsitikinimu, darbai, kurie galėtų išjudinti mūsų valstybę iš dabartinės apatijos ir suteiktų naują postūmį visavertei jos raidai.