Kunigas ragino nesmerkti
Į V. Martišiūtės laidotuves susirinko ne tik jos giminaičiai, bet ir pažįstami, buvę bendraklasiai, dainininkės talento gerbėjai.
„Labai ji man labai patiko, kai su Žvaguliais dainavo. Ne kartą gėlių jai esu įteikusi“, – teigė į laidotuves atėjusi gargždiškė.
V. Martišiūtę išlydėti į amžinybę atvyko ir jos buvęs mokytojas, grupės „Studija“ įkūrėjas ir jos siela Steponas Januška, atlikėją gerai pažinojęs grupės „Patruliai“ dainininkas Algirdas Radzevičius, kuris viešai yra sakęs, jog Vilma buvo vienas geriausių, nuoširdžiausių ir pozityviausių jo sutiktų žmonių.
Mišias aukojusio kunigo pamokslas sujaudino kiekvieną. „Seminarijoje mums sakydavo, kad laidotuvių mišiose pamokslo sakyti nereikėtų, nes patį gražiausią, įsimintiniausią pamokslą mums šiandien sako Vilma. Ji kalba apie gyvenimo grožį, bet sykiu ir apie gyvenimo trapumą. Ji kalba apie žmogaus meilę, ir žmogaus neapykantą. Ir čia nieko nei pridėsi, nei atimsi“, – pamokslą sakė kunigas.
Jo teigimu, mirusieji sau jau niekuo negali padėti, bet mes, gyvieji, savo maldomis galime kreiptis į Viešpatį, prašyti jo gailestingumo, kad sesuo Vilma kuo greičiau regėtų Viešpatį veidas į veidą. „Gal šiandien jums širdyje ir kirba klausimas, kur tas dievo gailestingumas prieš tokį brutalų žmogaus elgesį. Gal šiandien savęs klausiate: Dieve, už ką jai šitaip. Bet atminkite vieną dalyką – Dievas žmogui davė laisvą valią, mes nesame marionetės, mes esame žmonės, kurie gyvenimo kryžkelėse turi pasirinkti tarp to, kas gera ir kas bloga. Bažnyčia sako, kad nevalia smerkti to žmogaus, kuris taip pasielgė. Taip, jo poelgis yra smerktinas, bet ne žmogus. Mes sukurti tam, kad dalintume meilę, bet vienokiose ar kitokiose gyvenimo peripetijose, neturėdami tvirto pagrindo, kurį vadiname tikėjimu, pasiklystame“, – ir apie įtariamą žudiką pasisakė kunigas.
Pasigedo atsiprašymo
„Iki šiol nesuvokiu, kas atsitiko. Nesuprantu,, kad Vilmos nebėra. Man atrodo, kad ji tuoj paskambins“, – po Mišių žurnalistams apie savo emocijas kalbėjo jos pusseserė ir viena geriausių draugių Rasa Gusiatina.
Paklausta, kaip ji reagavo į kunigo žodžius raginančius nesmerkti to žmogus, kuris atėmė Vilmos gyvybę, R. Gusiatina teigė, kad ji jo ir nesmerkia, tik nesuvokia, kaip buvo galima taip pasielgti. „Pati esu krikščionė, tikinti, išties neturime teisės smerkti nė vieno žmogaus, tačiau ir skaudu, ir graudu. Mums labai skaudu, kad niekas iš jų nesugebėjo ateiti atsiprašyti. Yra ir seserys ir mama, o nesugebėjo net paskambinti. Taip jie dar kartą parodo, kad jų tai neliečia“, – savo emocijų neslėpė R. Gusiatina.
Spėjo išsakyti savo valią apie laidotuves
Amžinojo poilsio V. Martišiūtė atgulė Gargždų naujosiose kapinėse, šeimos kape, kur jau palaidotas pernai miręs jos brolis, jame taip pat turėtų būti palaidotas ir moters tėtis, kai jis iškeliaus amžinybėn.
„Tokia buvo Vilmos valia. Pernai rugpjūtį vieną vakarą kalbėjomės ir ji labai aiškiai išsakė savo valią, kaip turi būti palaidota. Ji man sako: niekas kitas manęs nelaidos, tik tu, todėl ir noriu, kad žinotum, kaip viskas turi būti. Tada labai nustebau, kad ji galvoja apie mirtį. Ji buvo neseniai išgyvenusi sudėtingą klubo keitimo operaciją, po kurios būta komplikacijų, ji vos išsikapstė. Tai jai buvo šokas, todėl ir pamaniau, kad tai priežastis, kodėl ji galvoja apie mirtį. Tačiau tas mūsų pokalbis buvo vienintelis“, – pasakojo V. Martišiūtės pusseserė.
V. Martišiūtė taip pat išsakė, jog būtų laidojama tradiciškai, o ne kremuojama. R. Gusiatina įgyvendino V. Martišiūtės pageidavimą, kad šarvojimą salę puoštų ryškios gėlės, todėl aplink karstą puokštės buvo sukomponuotos iš rausvų rožių, tamsiai raudonų kalijų.
V. Martišiūtė nenorėjo, kad žmonės prineštų vainikų, todėl šarvojimo salė skendo baltų rožių jūroje.
Šermenyse skambėjo jos ir geriausios draugės Irenos Starošaitės atliekamų dainų įrašai, nes dainininkė nenorėjo jokios gedulingos muzikos. Ji sakė, kad žmonės, atėję atsisveikinti, turi jaustis gerai“, – teigė pusseserė.
Kapą pašventino ir į paskutinę kelionę V. Martišiūtę palydėjo pranciškonų vienuolis brolis Benediktas. „Dar kartą reiškiu užuojautą visiems čia susirinkusiems. Reiškiu užuojautą visai Lietuvai, kad vyksta tokie dalykai. Tai – apgailėtina Lietuva“, – prie kapo duobės kalbėjo brolis Benediktas.
Užspringo krauju
V. Martišiūtės kūnas buvo rastas Tauragėje vasario 15-osios rytą. Kūnas buvo išsinuomotame automobilyje, kuris buvo paliktas moters nužudymu įtariamo Rolando Ambrozos mamos nuosavo namo kieme.
Nustatyta, kad moteris nužudyta trimis šūviais. V. Martišiūtės paieška oficialiai paskelbta vasario 13 dieną, tačiau ji dingo vasario 11-ąją, kai autobusu iš Klaipėdos išvažiavo į Rietavą susitikti su neva potencialia darbdave, kuri ją kvietė koncertuoti pobūvyje vasario 18 dieną.
Teigiama, kad V. Martišiūtei skambino ir koncertuoti pobūvyje kvietė pats R. Ambroza, kuris sugebėjo kalbėti moterišku balsu. Tačiau nei V. Martišiūtės mylimasis Rimgaudas, nei R. Gusiatina tokia versija netiki. Jie įsitikinę, jog yra R. Ambrozos bendrininkė – kažkokia moteris.
V. Martišiūtę R. Ambroza Rietave ir pagrobė, kai ji išlipo iš autobuso, kone iškart ir nužudė. Tikslų mirties laiką dar turi nustatyti ekspertai, tačiau tokia versija, kad moteris buvo nužudyta vasario 11-osios vakarą, dėliojama iš liudytojų parodymų.
„Kai jis šaudė į Vilmą, ji bandė gintis, dangstytis rankomis, nes vienas šūvis yra rankoje. O kai kūną radome, rankos buvo surištos“, – teigė Rimgaudas.
V. Martišiūtė su 53-ejų R. Ambroza susipažino, nes jis dirbo advokato Rimvydo Kairio padėjėju, o jai reikėjo teisinių paslaugų. Iš pradžių R. Ambroza moteriai asistavo, o vėliau pradėjo įkyrėti, persekioti, laidė nedviprasmiškas užuominas, kad ji bus jo. „Vilma kartą manęs klausė, ar kreiptis į policiją dėl persekiojimo. Sakiau, kad jei tai nesibaigs, tada reikia kreiptis. Bet jis tai suaktyvėdavo, tai vėl nurimdavo, todėl Vilma ir nespėjo kreiptis į policiją ir galbūt taip apsisaugoti“, – kalbėjo Rimgaudas.
R. Ambroza nusišovė vasario 15-osios vakarą, kai išėjo iš daugiabučio namo, kuriame praleido daugiau nei parą. Namą jau buvo apsupę policijos pareigūnai. Paaiškėjo, kad R. Ambroza ilgiau nei parą įkaite laikė pažįstamą moterį. Jai jis prisipažino, kad nužudė V. Martišiūtę.
„Ji buvo labai geras, nuoširdus, pozityvus žmogus. Manau, kad ji į šį pasaulį atėjo kurti, skleisti gėrį, o baigėsi taip, kad buvo nužudyta ir mirė baisiose kančiose. Mirties liudijime parašyta, kad ji užspringo krauju. Jai buvo peršautas plautis ir ji kokias aštuonias valandas kankinosi. Jei kas nors laiku jai būtų suteikę pagalbą, ji dar yra dabar tikriausiai būtų gyva“, – graudinosi R. Gusiatina.
Ikiteisminis tyrimas dėl V. Martišiūtės nužudymo veikiausiai bus nutrauktas, nes pagrindinis įtariamasis yra nebegyvas.