V. Putino Rusija. Ar pasiektas dugnas gali nušluoti sistemą

Rinkimai į Rusijos Dūmą buvo paradoksalūs.

Viena vertus, rinkimuose buvo galima rinktis net iš keturiolikos partijų sąrašų (prieš penkis metus rinkimuose leista dalyvauti tik 7 partijoms), centrinės rinkimų komisijos vadovo poste seną Sankt Peterburgo laikų V.Putino bendražygį V.Čurovą pakeitė liberale laikoma Ela Pamfilova, o PARNAS ir kitų realiai opozicinių partijų atstovai atvirai kritikavo prezidentą tiesioginiame valstybinės televizijos eteryje. Tačiau tuo pačiu metu rinkimuose į parlamentą nepateko nei vienas opozicionierius, režimo atspara laikoma „Vieningoji Rusija“ užtikrintai gavo konstitucinę daugumą, o prieš penkis metus po rinkimų į gatves patraukę Maskvos ir Piterio gyventojai šį kartą pasirinko apskritai nekišti nosies nei į lauką, nei prie balsavimo urnų.

Kas gi ta Dūma Rusijoje ir koks jos vaidmuo politiniame procese?

Šiek tiek istorijos

Rusijos Dūma realiu politiniu veikėju buvo iki 2003 m., kuomet rinkimuose į kovą stojo pirmą kartą šviežiai sukurta ir V.Putino remiama „Vieningoji Rusija“. Tuomet administracinio resurso pagalba ir V.Putino populiarumo dėka ši partija pirmą kartą naujosios Rusijos Federacijos istorijoje užsitikrino absoliučią parlamento žemųjų rūmų kontrolę suformuodama 2/3 daugumą turinčią frakciją.

Vėlesniuose rinkimuose (2007 ir 2011 metais) parlamento politinis vaizdas iš esmės nesikeitė, o Vieningoji Rusija išliko dominuojančia politine partija Rusijoje. Todėl pastarieji rinkimai ir jų baigtis (Vieningosios Rusijos gauti 343 iš 450 mandatai) yra labiau tendencija nei netikėtumas. Kas lėmė, kad Rusijos parlamentas (jo žemieji rūmai) per pastarąjį dešimtmetį tapo nuobodžiu, o jo rinkimų rezultatai – iš anksto nuspėjami.

Pastarieji rinkimai ir jų baigtis (Vieningosios Rusijos gauti 343 iš 450 mandatai) yra labiau tendencija nei netikėtumas. Kas lėmė, kad Rusijos parlamentas (jo žemieji rūmai) per pastarąjį dešimtmetį tapo nuobodžiu, o jo rinkimų rezultatai – iš anksto nuspėjami.

Pirmas veiksnys yra ankstyvoji santykių tarp Prezidento ir Parlamento istorija Rusijoje. Kaip minėta, Dūma iki 2003 metų buvo pakankamai rimtas alternatyvus galios centras vykdomajai valdžiai – Prezidentui ir jo aplinkai. Tarp šių institucijų nuo pat 1993 m. vyko nuolatinė kova dėl galios. Iš pradžių prezidentas Jelcinas atstovavo reformistinėms, o Dūma – konservatyviosioms (nomenklatūrinėms) jėgoms. Kiek vėliau konfrontacija tapo labiau materialistinė nei ideologinė – kas turės daugiau įtakos sprendžiant pagrindinius ekonominius ir politinius klausimus, kurie iš esmės susivedė į vieną – kas kontroliuos ir perskirstys valstybės resursus ir iš jų gaunamas rentas. Tokia priešprieša buvo didelis Rusijos reformų stabdis bei lėmė demokratinės transformacijos proceso, kurį pradėjo ir kurį laiką netgi stengėsi įgyvendinti B.Jelcinas, krachą.

Antra vertus, konfliktas tarp vykdomosios ir leidžiamosios valdžios šakų užprogramavo ir stiprios centralizacijos (galios sutelkimo būtent Prezidento rankose) tendencijas. 1993 m. karinės jėgos pagalba įveikęs sovietinės nomenklatūros valdomą parlamentą, B.Jelcinas pasinaudojo proga ir parengė bei priėmė Prezidento galių praktiškai nevaržančią naująją Rusijos konstituciją. Valstybės kontrolė netgi formaliai buvo sutelkta vykdomosios valdžios rankose, o vietos stabdžių ir atsvarų sistemai beveik neliko.

Prezidento ir Parlamento santykiai Rusijoje niekada neturėjo konstruktyvaus pagrindo, todėl nenuostabu, kad daugiau galios turinti pusė ieškojo visų galimybių kontroliuoti priešininką. B.Jelcinas tai darė padedamas siauro oligarchų ir sau artimų asmenų (vadinamosios „šeimos“) rato. Leisdamas B.Berezovskiui, G.Gusinskiui ir kitiems lobti valstybės sąskaita, B.Jelcinas užsitikrino jų finansinę, informacinę ir saugumo paramą bei garantavo dominavimą politiniame ir ekonominiame lauke. Visiškai sunaikinti parlamento vaidmens jis neturėjo motyvacijos, kadangi vis dar žaidė demokratijos korta ir parlamento sumenkinimas būtų smūgis jo reputacijai (o kartu ir ateinančiai finansinei paramai) Vakarų partnerių akyse.

Kitokios taktikos ėmėsi 2000 m. išrinktas V.Putinas. Jis gerai išmoko B.Jelcino pamoką, kad stipri ar bent dalinai autonomiška Dūma gali būti stabdis siekiamiems pokyčiams (nesvarbu, demokratiniams ar autoritariniams). V.Putinas pasinaudojo B.Jelcino konstitucijoje įtvirtintomis Prezidento galiomis, visuomenės pasipiktinimu Rusijos ekonominiu ir tarptautinio statuso nuosmukiu bei vyraujančia nostalgija stabilumui bei stiprybei ir padarė viską, kad eliminuotų Dūmą (o kartu su Federacijos Taryba ir visą parlamentą) iš politinės konkurencijos lauko.

Dūmos sterilizacija įvykdyta suformuojant jau minėtą „Vieningosios Rusijos“ partiją (partija atsirado sujungus J.Primakovo „Tėvynė – visa Rusija“ ir S.Šoigu „Vienybės“ partijas į vieną politinį darinį 2001 m.), panaikinant alternatyvių politinių jėgų savarankiškumą (susidorojimas su nepaklusniais oligarchais, kurie kartu finansavo ir sau palankias politines jėgas), užgniaužiant alternatyvias žiniasklaidos priemones ir sukuriant kvazi-konstitucines visuomenės interesų atstovavimą imituojančias institucijas (Visuomeniniai Rūmai, „Naši“ ir pan.). Pati Dūma formaliai nepakito, jos rinkimai vyko reguliariai, tačiau atliktos reformos ir neformalus galios persiskirstymas padarė ją politiniu lavonu – iš Prezidento administracijos ateinančius įstatymų projektus antspauduojančia kontora.

Dūmos politinio vaidmens sunykimą rodo ir faktas, kad niekas iš rimtų politinių veikėjų nuo 2003 m. (ypač po 2004 m. Jukos bylos) net nesistengė investuoti į Dūmą politine prasme. Žaidimas galutinai persikėlė iš parlamento į Prezidento administraciją. Skirtingai nei Ukrainoje, kurioje Aukščiausioji Rada ir galimybė ją kontroliuoti visuomet išliko pagrindiniu formalių ir neformalių galios centrų konkurencijos objektu, Rusijoje Dūma buvo išstumta į realios politikos užribį.

Nors po Dūmos rinkimų 2011 m. gruodį, nepatenkinti rinkimų rezultatų klastojimais į gatves išėjo šimtai tūkstančių piliečių, tai buvo ne Dūmos svarbos atgimimo, bet labiau D.Medvedevo nenusisekusio eksperimento pavadinimu „modernizacija“ pasekmė. Kadangi sprendimų priėmimo svertai (jėgos institucijos ir galimybė paskirstyti rentas) liko Prezidento ir jam artimų neformalių žaidėjų rankose, su laikinais nesklandumais buvo gan greitai susidorota. Kartu buvo išmoktos ir naujos pamokos.

Artėjant 2016-ųjų rinkimams formaliai liberalizuota partijų registravimo tvarka, tačiau lygiagrečiai sugriežtintos visuomeninių ir politinių organizacijų veikimo taisyklės („užsienio agentų įstatymas“, žiniasklaidos ir internetinės erdvės suvaržymai), sustiprintos paskatos visuomenės savi-cenzūrai (padidintos bausmės už labai plačiai apibrėžtą teroristinę ir anti-valstybinę veiklą). Rezultatas buvo vizualiai laisvesni rinkimai, bet faktiškai apribotos tiek visuomenės, tiek alternatyvių politinių partijų galimybės bei nusišalinimas nuo politikos. Šį nusišalinimą galiausiai simbolizavo mažiausias istorijoje rinkėjų aktyvumas (ypač politiškai įtakinguose Maskvoje ir Sankt Peterburge) ir didžiausia istorijoje Vieningos Rusijos pergalė.

Surask kaltus ir nuramink stipriuosius

Lūkesčiai, kad šie rinkimai bus proga visuomenei vėl išreikšti nepasitikėjimą valdžios politika išeinant į gatves taip pat nepasiteisino (jei apskritai buvo).

Naudodamas strategiją „surask kaltus ir nuramink stipriuosius“ Rusijos valdantysis elitas sėkmingai minimizavo pagrindines rizikas. Viena vertus, santykių su Vakarais paaštrėjimas Ukrainos klausimu ir Rusijos aktyvumo išaugimas Artimuosiuose Rytuose leido paaiškinti (bent kurį laiką) vidaus problemas visuomenei – Vakarai mūsų nemyli ir nori uždusinti, bet reikia pakentėti. Visuomenė tai priėmė labai nesigilindama.

Niekada istorijoje paprastas Rusijos žmogus negyveno turtingai ir saugiai, bet buvo pratęs kentėti vardan Rusijos valstybės didybės. Tapdama reikšmingu žaidėju Sirijos, Irano ir kitais klausimais Artimuosiuose Rytuose Rusija užsitikrino ne tik savo statuso tarptautinėje politikoje sustiprėjimą, bet ir santūresnę Vakarų (JAV) reakciją į procesus šalies viduje. Galiausiai, reformuodamas jėgos struktūras (asmeninės Nacionalinės gvardijos sukūrimas) ir nukreipdamas kariuomenės dėmesį į išorinius aspektus (kariniai veiksmai Sirijoje), valdantysis elitas apsidraudė nuo galimų kazusų šalies viduje iš tikrai reikšmingų struktūrų pusės.

Ekonominių sunkumų akivaizdoje Rusijos režimas ėmėsi ne struktūrinių politinių ir ekonominių reformų, bet galių ir rentų subalansavimo vadinamos dominuojančios koalicijos viduje (tarp keliolikos neformaliai įtakingiausių veikėjų, kontroliuojančių saugumo struktūras ir didžiausias energetikos bei karinės pramonės įmones). Turėtume pripažinti, kad bet koks racionalus politikas, matydamas galimybę išlaikyti valdžią įsiveldamas į tarptautinį konfliktą, bus linkęs verčiau pasinaudoti tokia galimybe, nei pasitraukti ir iš esmės netekti galios, privilegijų ir asmeninio saugumo. Tuo labiau, kad sukurta institucinė aplinka ir visuomenės mentalinės nuostatos skatina imtis būtent status quo išlaikymo, o ne neprognozuojamo reformų kelio (Jelcino „šoko terapijos“ pasekmių atmintis dar gyva Rusijoje).

Būtent todėl šiandieninis valdantysis elitas, kuris nelaiko visuomenės realiu pokyčių šaltiniu, sprendžia jo išlikimui daug aktualesnius klausimus – kaip vienu metu išlaikyti patenkintus Rosneft ir Gazprom, kaip suderinti FSB ir kitų vidaus saugumo struktūrų interesus, kaip išlaikyti karines pajėgas ir jų vadovybę atskirtus nuo vidaus politikos, kaip suvaldyti tokius veikėjus kaip R.Kadyrovas, kurie yra lojalūs tol, kol dosniai maitinami iš centro.

Kol kas šie klausimai sprendžiami mažinant į rentas nusitaikiusiųjų įtakingųjų ratą (V.Jakunino, S.Ivanovo pasitraukimas) ir pergrupuojant svarbiausių institucijų kadrinę sudėtį, į atsakingus postus sustatant asmeniškai Prezidentui lojalius ir dėkingus už karjerą asmenis.

Juk svarbu dalyvauti, o ne nugalėti

Neabejotinai, duoklė visuomenei taip pat atiduodama. Rinkimų net neketinama atsisakyti ir jie tam tikra prasme ritualizuojami, kadangi kartais lieka praktiškai vieninteliu formaliu valdžios legitimumo šaltiniu. Toks formalus legitimumas reikalingas tiek visuomenei nuraminti, tiek savo pozicijai tarptautiniu lygmeniu pagrįsti – juk rinkimai vyksta, ko dar iš mūsų norite.

Todėl ir leidžiama A.Navalnui garsiai reikšti savo pažiūras, PARNASui dalyvauti rinkimuose. Tik laimėti ką nors šansų nepaliekama. O jei netyčia koks nesusipratęs olimpietis pabando neapsiriboti dalyvavimu ir užlipti ant apdovanojimų pakylos, varžybų arbitrai švilpia pražangą ir koreguoja žaidimo taisykles. Taip ir lieka demokratija procedūrinė, bet toli gražu ne konsoliduota.

Iš kur (galbūt) ateis pokyčiai

Analizuojant įvykius Rusijoje reikia nusiimti institucinius, vertybinius ir normatyvinius vakarietiškus akinius. Bandymas vertinti procesus Rusijoje per demokratiškų standartų prizmę dažnai veda prie klaidingų išvadų. Tai, kas mums atrodo netvarka, Rusijoje atrodo tvarka. Tai, kas mums atrodo stagnacija, Rusijoje yra stabilumas.

Netgi prognozuočiau, kad pokyčių Rusijoje (bet tikrai nebūtinai demokratinių) labiau realu tikėtis iš I.Sečino ar to paties Putino, nei iš visuomenės ar pro-demokratiškais laikomų jėgų.

Šiandieninėje Rusijoje, tuo metu kai ES sprendžia identiteto ir išlikimo klausimus, o JAV daugiau žiūri į Artimuosius Rytus bei Ramiojo vandenyno baseiną, daug reikšmingesni nei Dūmos rinkimai yra klausimai, susiję su vadinamuoju „mokesčių manevru“ energetikos sektoriuje arba jau vykstančiais ir dar planuojamais pokyčiais saugumo struktūrų sistemoje.

Be abejo, galima tikėtis, kad sunkėjanti ekonominė situacija ir vis akivaizdesnis nesiskaitymas su visuomenės nuomone bei interesais galiausiai prasiverš ir nušluos sistemą. Bet reikia būti labai realistiškiems, kad toks sprogimas bus sukeltas ne poreikio būti laisviems ir demokratiškiems, o dėl nesubalansuotų neformalių elito interesų. O sprogimo padariniai gali būti netgi dar radikalesnis autoritarizmas ar revanšizmas.