Šis rašinys – praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusio straipsnio “V. Putino Rusija. Ar Kremlius vėl išsisuks?”, kuriuo raginau dar kartą pažvelgti į V.Putino režimo įtartinus ryšius su tarptautiniu terorizmu, tęsinys.
Šį kartą nusprendžiau atkreipti dėmesį į daugeliui pripažintų terorizmo ekspertų staigmena tapusį reikšmingą čečėnų teroristų vaidmenį pagrindine grėsme Vakarams pastaruoju metu laikomos Islamo valstybės kovoje. O, remiantis šiuo vaidmeniu, manau, kad ne tik galima, bet ir būtina tyrinėti galimus Islamo valstybės ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Vienas įkvėpimo šaltinių šiam rašiniui buvo dar vasaros pabaigoje “The Huffington Post” pasirodęs autoritetingo Artimųjų Rytų ir terorizmo eksperto, buvusios diplomato ir britų žvalgybos MI-6 atstovo Alastairo Crooko rašinys “Negalima suprasti ISIS (Islamic State of Iraq and Syria – Irako ir Sirijos islamo valstybė), jei nežinai vahabizmo istorijos Saudo Arabijoje” (“You Can't Understand ISIS If You Don't Know the History of Wahhabism in Saudi Arabia”).
Minėtą rašinį iš tiesų verta perskaityti visiems, kas nori daugiau suprasti apie Islamo valstybės fenomeną ir jos keliamą grėsmę. Nė nemanau ginčytis su autoritetingu ekspertu, teigdamas, kad jis kur nors yra neteisus, juo labiau, kad pats tikrai nepretenduoju į islamo arba terorizmo apskritai ekspertus.
Tačiau ilgus metus tyrinėdamas dabartinį V.Putino režimą ir jo KGB prigimtį, manau, kad, kalbant apie čečėnus ir Rusiją, A.Crooko rašinio antraštę tikrai būtų verta perfrazuoti taip: “ar tikrai galima iki galo suprasti Islamo valstybės fenomeną, nekreipiant dėmesio į įtariamus Rusijos specialiųjų tarnybų ir čečėnų teroristų ryšius?”
Kai kas – jau sunkiai paneigiama
Čečėnų teroristų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis apskritai, ko gero, nesiimtų neigti net bet kokius bandymus analizuoti šiuos ryšius sąmokslo teorijomis labiausiai linkę vadinti Vakarų apžvalgininkai ir ekspertai.
Net Rusijos slaptųjų tarnybų legenda viešai vadinamas buvęs KGB generolas-majoras, ilgametis valdybos „S“ („nelegalai“) vadovas Jurijus Drozdovas 2011 metais interviu interneto portalui „fontanka.ru“ iš esmės viešai pripažino, kad visa ši informacija apie Š.Basajevą – ne išsigalvojimai, o tiesa. Pasak J.Drozdovo, Š.Basajevas buvo „specialios paskirties dalinio, susijusio su kariškiais, vienas vadovų“.
Tai, kad Š.Basajevo įsiveržimas į Dagestaną 1999 metais ir po to griaudėję gyvenamųjų namų sprogdinimai Rusijoje, dėl kurių kaltė viešai suversta čečėnų teroristams, mažų mažiausiai prisidėjo prie V.Putino iškėlimo į Rusijos valdžios viršūnę, taip pat nepaneigiama. O įtarimai, kad visa tai buvo gerai suplanuota, nors ir protu sunkiai suvokiama, Rusijos specialiųjų tarnybų operacija, Vakaruose abejonių kelia vis mažiau.
Nesvarbu, ar skaitysime Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygą “FST sprogdina Rusiją” (“FSB vryvajiet Rosiju”), ar garsaus JAV žurnalisto ir Rusijos eksperto Davido Satterio “Tamsa auštant: Rusijos kriminalinės valstybės iškilimas” (”Darkness at Dawn: The Rise of the Russian Criminal State”), ar kito autoritetingo Rusijos eksperto Johno B.Dunlopo “Maskvos sprogdinimai 1999-aisiais: žvilgsnis į teroro aktus Rusijoje Vladimiro Putino valdymo pradžioje” (“The Moscow Bombings of September 1999: Examinations of Russian Terrorist Attacks at the Onset of Vladimir Putin's Rule”), ar pastaruoju metu ypač populiarų Majamio universiteto JAV Ohajo valstijoje profesorės Karen Dawishos tyrimą “Putino kleptokratija: kas yra Rusijos savininkai” (“Putin's Kleptocracy: Who Owns Russia?”), paneigti daugybę keistų sutapimų, nepaaiškinamų Rusijos valdžios veiksmų ir įtarimų būtų tikrai nelengva užduotis. Tuo tarpu V.Putino režimas elgėsi visiškai priešingai – užkirto kelią bet kokiems tyrimams, o daugelis bent kiek rimčiau minėtus įtarimus savarankiškai tirti bandžiusių žmonių žuvo arba mirė labai keistomis aplinkybėmis.