V. Putino Rusija. Projektas, iš kurio Rusija gauna didžiausią naudą

Nuo 2015 m. pradėjusi veikti Eurazijos ekonominė sąjunga (EES) buvo sukurta per ganėtinai trumpą laiką ir perėjo visas tris integracijos pakopas – nuo muitų sąjungos 2010 m. iki vieningos bendrosios rinkos 2012 m. ir labiausiai integruotos ekonominės sąjungos, apimančios atskirų ekonominės politikos sričių koordinavimą, 2015 m.

Iš esmės šis integracinis darinys savo struktūra ir institucine sąranga labai panašus į Europos Sąjungą (ES), skirtumas tas, jog pastarosios integracijos procesas iki pakopos, apimančios ne tik bendrąją vidaus rinką, bet ir įvairias politikos sritis – nuo klimato, aplinkos, sveikatos iki išorės santykių ir saugumo bei teisingumo ir migracijos, vyko beveik 40 metų. Nes integracijos procesas kyla iš apačios į viršų, ir prireikia nemažai laiko, kol šalys ir jų visuomenės pajunta integracijos naudą ir atsiranda tolesnės integracijos poreikis.

Kitas aspektas – ES paremta bendru valstybių narių sutarimu deleguoti dalį savo galių viršnacionalinėms institucijoms ir įgyvendinti jų priimtus sprendimus. Tuo tarpu EES, kurią šiuo metu sudaro Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija ir Kirgizija, yra grynai Rusijos projektas, nuo pat pradžių prižiūrimas šios šalies prezidento Vladimiro Putino. Bendrai priimami sprendimai yra paremti Rusijoje galiojančių taisyklių ir principų perkėlimu į kitas sąjungos nares. Be to, skirtingai nei ES, narystė Eurazijos sąjungoje šalims nesudaro didelių pritaikymo kaštų, nes daugelis reguliacinių normų ir techninių standartų galioja iš anksčiau, šalių nereikalaujama užtikrinti žmogaus teisių, pamatinių demokratijos ir įstatymo viršenybės principų.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes kyla klausimas, ar EES, lyginant su kitais regioninės integracijos projektais, pirmiausia ES, tėra tik fasadinė, dirbtinė, ar vis dėlto savyje turi konkretų turinį, kuris leistų siekti oficialiai deklaruojamo sąjungos tikslo – skatinti regiono ekonomikos konkurencingumą, stabilią plėtrą ir bendradarbiavimą tam, kad didėtų valstybių narių gyvenimo standartai. Koks gali būti EES santykis su ES ir ypač Rytų partnerystės politika?

Geopolitinis projektas

Pirmiausia tokie regioniniai integraciniai dariniai, jų kūrimas gali būti aiškinami politinės ekonomijos teorinėmis perspektyvomis, atskleidžiančiomis ekonominių priemonių ir jomis siekiamų politinių tikslų ryšį. Iš tokių tikslų įgyvendinimo kylanti ekonominė ir politinė nauda motyvuoja šalis priimti sprendimus dėl tolesnės integracijos.

Pavyzdžiui, ES pagrindiniai integracijos tikslai yra susiję su taikos, klestėjimo ir ekonominio vystymosi užtikrinimu per valstybių narių ekonominį bendradarbiavimą. Šalys, norinčios įstoti į Bendriją, suvokia, jog reformos, kurias privalo įgyvendinti, ilgalaikėje perspektyvoje pirmiausia yra svarbios joms pačioms. Didžiausia integracijos nauda kyla būtent iš dalyvavimo ganėtinai aukštą perkamąją galią turinčioje beveik 500 mln. vartotojų bendrojoje rinkoje – padidėjusių prekybos apimčių ir masto ekonomijos išnaudojimo didesnėje laisvos prekybos erdvėje, intensyvesnės konkurencijos sąlygoto didesnio efektyvumo, išaugusių tiesioginių užsienio investicijų, atsivėrusių galimybių laisvai keliauti.

Taip pat šalims narėms atsiveria galimybė dalyvauti svarbių Europos sprendimų priėmimo procese, išsakyti savo poziciją, įgauti didesnės derybinės galios santykiuose su trečiosiomis šalimis.

O tai, kokia kryptimi juda Europos integracija, priklauso nuo geopolitinės situacijos. Pavyzdžiui, daugelis svarbių sprendimų yra priimama krizių metu, kaip antai dėl glaudesnio ekonominės politikos koordinavimo, Europos stabilumo mechanizmo ar bankų sąjungos kūrimo, tuo ateityje siekiant užtikrinti tam tikrą prevenciją. Taigi, integracija gali būti privalumas ekonominių krizių laikotarpiais.

Tuo tarpu kalbant apie Eurazijos sąjungą, nors pastaroji, kaip minėta, sukurta pagal ES pavyzdį ir gana sparčiai, tačiau šiame procese svarbiausią vaidmenį vaidina politiniai motyvai. 2011 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikraštyje „Izvestia“ publikuotame savo straipsnyje pabrėžė siekį sukurti „galingą viršnacionalinį darinį“, kuris ne tik sustiprintų regiono konkurencingumą, bet ir kaip lygus su lygiais galėtų kalbėtis su JAV, Kinija ar tokiomis regioninėmis struktūromis kaip ES, NAFTA, APEC ir ASEAN.

Tačiau reikia pastebėti ir tai, kad šiuo integraciniu projektu Rusija siekia ne tik sustiprinti savo derybinę galią. Siekdama išlaikyti įtaką posovietinėje erdvėje, Rusija naudodavo visą eilę svertų – tai dujų kaina, kreditavimas palankiomis sąlygomis, prekybos apsaugos priemonės, rusų kalbos pozicijų stiprinimas, karinių bazių dislokavimas separatistiniuose regionuose, geopolitinio arbitro funkcija, įvairūs silpnai įpareigojantys dvišaliai ir daugiašaliai susitarimai dėl prekybos režimo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) rėmuose.

Kartu posovietinės šalys galėjo siekti integracijos į ES. Bendrija, kurdama saugią ir stabilią Rytų kaimynystę, per Rytų partnerystės politiką suteikia politinės asociacijos ir ekonominės integracijos galimybę (o tai reiškia prieigą prie bendrosios ES rinkos) posovietinės erdvės šalims mainais į perimtas europines taisykles ir įgyvendintas demokratines, ekonomines ir teisines reformas.

Būtent šiame geopolitiniame kontekste Rusija, pamačiusi, kad posovietinių šalių priklausomybė nuo jos gali sumažėti, paskelbė apie Eurazijos muitų sąjungos su ekonominės sąjungos perspektyva kūrimą. Šis Rusijos integracinis projektas, kaip minėta, siūlo paprastesnes narystės sąlygas, nes iš šalių nereikalauja jokių esminių reformų ir prisitaikymo prie aukštos kokybės standartų ir reguliavimo normų.

Muitų sąjungos įkūrimas reiškia, kad posovietinės erdvės šalys nebegalės vykdyti balansavimo tarp dviejų integracinių erdvių politikos. Pavyzdžiui, šaliai tapus EES nare, ES su ja nebegali derėtis dėl Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo, nes iš karto pasikeičia derybų partneris. EES yra ir muitų sąjunga, kurioje taikomi bendri išoriniai muitų tarifai, todėl ES turėtų derėtis su visa organizacija, šiuo atveju Eurazijos ekonomine komisija. Tačiau tokiu atveju suderėtas susitarimas galiotų visoms Eurazijos sąjungos narėms, įskaitant tas, kurios neįgyvendinusios būtinų europinių reformų ar nėra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narės, pavyzdžiui, Baltarusijai. Todėl toks scenarijus sunkiai įmanomas, nes tiesiog neatitiktų ES principų ir vertybių.

Nuo pat Eurazijos muitų sąjungos sukūrimo pradžios, Rusija šio integracinio projekto plėtrą pirmiausia siejo su Ukraina, kuri būtų reikšmingai sustiprinusi jo svarbą tarptautiniuose santykiuose. Rusija Ukrainai siūlė pigesnes dujas, jei ši prisijungtų. Taip pat siekdama užkirsti kelią šios šalies suartėjimui su ES, Rusija darė politinį spaudimą taikydama prekybos ribojimus, aukštą dujų kainą, vykdydama informacines provokacijas.

Tuo buvo galima įsitikinti artėjant 2013 m. Vilniaus viršūnių susitikimui, kai buvo tikimasi galimo Ukrainos Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su ES pasirašymo. Be to, po Maidano revoliucijos, kurios metu Ukrainos žmonės, be kita ko, išreiškė ir gynė savo apsisprendimą žengti europiniu keliu, Rusija Ukrainoje pradėjo karinius veiksmus, aneksavo Krymą, tuo siekdama trukdyti šios šalies eurointegracijai.

Tačiau tiek Ukraina, tiek Gruzija ir Moldova, kurios susiduria su tokiais pačiais iššūkiais ir kurias Rusija laikė potencialiomis EES narėmis, sugebėjo atlaikyti išorinį spaudimą ir savo ateitį apsisprendė sieti su ES – Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai su šiomis šalimis buvo pasirašyti ir yra įsigalioję. Todėl dabar labai svarbu išlaikyti ryžtą ir susitelkimą tęsti reikiamas reformas tam, kad šalys galėtų pasinaudoti visomis eurointegracijos teikiamomis galimybėmis.

Taigi, akivaizdu, jog EES yra sukurta kaip konkuruojanti su ES dėl įtakos Rytų kaimynystės regione. Tačiau tam, kad toks integracinis projektas būtų sėkmingas, jis turi teikti realią ekonominę naudą, kuri motyvuotų šalis jame dalyvauti. Šiuo atveju dar pirmajame etape, kuriant muitų sąjungą, Rusijos kaip šio integracinio projekto iniciatorės, „integracijos variklio“ ir dominuojančios narės prekybos politikos priemonės buvo perkeltos kitoms šalims narėms. Dėl to Kazachstanas, Baltarusija, Armėnija ir Kirgizija turėjo padidinti daugelį taikytų importo muitų iš trečiųjų šalių (išskyrus NVS) įvežamoms prekėms. Tai reiškia, kad Rusija didesnėje laisvosios prekybos erdvėje gavo palankią muitų struktūrą, kuri naudinga jos verslui ir pramonei.

Tuo tarpu Kazachstanas patyrė didžiausią neigiamą poveikį. Bendras Eurazijos muitų sąjungos išorinis tarifas maždaug 80 proc. sutapo su Rusijos taikytais muitų tarifais. Todėl Kazachstanas bendrą muitų lygį turėjo padidinti nuo 6,2 iki 10,6 proc. svertinio vidurkio. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko skaičiavimais, importo muitų padidinimas 2 proc. punktais sumažino importą į Kazachstaną iš Kinijos maždaug 2–3 proc., o importą iš Eurazijos muitų sąjungos padidino tik 1–2 proc. Arba importo muitų padidinimas 0,5 proc. punkto importą iš ES į Kazachstaną sumažino 2–3 proc., o iš visų trečiųjų šalių – 1–2 proc.

Taigi, įvyko prekybos iškreipimas, produkciją iš ES ir Kinijos keičiant produkcija iš Rusijos. Ir tas iškreipimas viršijo prekybos su Eurazijos muitų sąjunga sukūrimą. Todėl siekiant sumažinti neigiamą muitų padidinimo poveikį, Kazachstanas, taip pat kai kuriais atvejais ir Baltarusija, buvo išsiderėję išimtis maždaug 400 produktų, kuriems iki 2015 m. nebuvo taikomas bendras išorinis muitų tarifas.

Be abejo, ilgalaikėje perspektyvoje gali suaktyvėti Kazachstano prekyba su Rusija ir kitomis EES narėmis, padaugėti tiesioginių užsienio investicijų dėl netarifinių barjerų šalinimo, paslaugų rinkos liberalizavimo, Rusijos įsipareigojimų PPO nepasvertą muitų tarifų vidurkį sumažinti iki 7,9 proc. 2020 m. Taigi mažėtų ir bendras išorinis EES muitų tarifas. Tačiau pažanga šioje srityje ganėtinai maža, o ir pati Rusija nuo pat tapimo PPO nare pradžios pažeidinėja šios organizacijos taisykles. ES yra pradėjusi 4 bylas prieš Rusiją PPO dėl šios šalies taikomų muitų, mokesčių ir kitų neteisėtų prakybos prekybos ribojimų.

Tad nors Kazachstano narystė EES suteikia prieigą prie svarbios Rusijos rinkos, visgi šios apsisprendimą tapti bloko nare lėmė daugiau politiniai motyvai – siekis išsaugoti strateginę partnerystę su Rusija, balansuoti tarp Rusijos ir Kinijos. Be to, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas buvo pirmasis, 1994 m. pasiūlęs kurti Eurazijos sąjungą, sudarytą iš daugiau NVS šalių, todėl dalyvavimą dabartiniame EES projekte mato, kaip tam tikrą savo pirminės idėjos dalį.

Baltarusijos atveju maždaug 90 proc. šios šalies muitų tarifų sutapo su Rusijos taikytais, todėl pokyčiai buvo minimalūs, sumažinant Baltarusijos tarifus. Tačiau kai kurių prekių, daugiausia naudotų automobilių, importui muitai buvo padidinti. Dėl to Baltarusijos importas iš trečiųjų šalių sumažėjo apie 1,1 mlrd. JAV dolerių.

Baltarusija yra ganėtinai priklausoma nuo Rusijos ekonomikos – Rusija Baltarusijos įmonėms mažomis kainomis tiekia naftą ir gamtines dujas, eksportas į Rusiją sudaro apie 40 proc. viso Baltarusijos eksporto, importas – daugiau nei 56 proc., Rusija yra didžiausia užsienio investuotoja Baltarusijoje, kurios tiesioginės užsienio investicijos sudaro daugiau nei pusę visų į šalį ateinančių tiesioginių užsienio investicijų. Todėl visa tai, kartu ir nedideli prisitaikymo kaštai, neabejotinai nulėmė jos apsisprendimą dalyvauti EES projekte.

Svarbu pažymėti, kad toks apsisprendimas 2010 m. padarytas, kai Rusija tais mačiais metais nusprendė sumažinti Baltarusijai parduodamos naftos kainą iki Rusijos vidaus rinkoje esančio lygio, o vėliau V. Putinas paskelbė tokią kainodarą taikysiantis ir gamtinėms dujoms, vadindamas tai „integracijos nuolaida“. Tačiau Baltarusija turėjo parduoti kai kurių infrastruktūros įmonių akcijas Rusijos įmonėms. Taip pat Baltarusija gauna EES finansinę paramą, kuri leidžia sumažinti Vakarų taikomų sankcijų neigiamą ekonominį poveikį.

Svarbų vaidmenį vaidino ir politiniai motyvai. Baltarusija yra ES Rytų partnerystės šalis, tačiau glaudesnis suartėjimas su ES reikalautų šalį ne tik perimti europinius standartus, bet ir įgyvendinti svarbias demokratines, ekonomines ir teisines reformas, o tai sumažintų Baltarusijos režimo įtaką šalies gyvenimui ir galiausiai keltų iššūkių dėl jo paties išlikimo. Taigi, sprendimas jungtis prie Eurazijos muitų sąjungos nulemtas ir Baltarusijos politinio režimo išskaičiavimo. Iš kitos pusės, Baltarusija nerodo entuziazmo dėl tolesnių EES integracijos gilinimo iniciatyvų, kurias palaiko Rusija, nes tai vėlgi ribotų režimo suverenumą, pavyzdžiui, naudoti monetarinės politikos instrumentą, taip sukuriant ekonomikos augimo iliuziją.

Muitus turėjusi padidinti Kirgizija taip pat susidūrė su neigiamu poveikiu importui iš trečiųjų šalių, daugiausiai iš Kinijos. Kinija yra antra didžiausia Kirgizijos importuotoja, iš kurios importas sudarė daugiau nei penktadalį viso Kirgizijos importo. Daugiausia tai tekstilės pramonei reikalingos žaliavos, kurias Kirgizijos įmonės apdirba ir galutinę produkciją eksportuoja į kitas posovietines regiono šalis. Tuo tarpu dėl padidėjusių importo muitų tarifų pabrangusios žaliavos mažina šalies tekstilės pramonės konkurencingumą.

Tačiau, siekdama sumažinti neigiamą poveikį prekybai su Kinija, Kirgizija išsiderėjo išimtį, leidžiančią taikyti skirtingus muitų tarifus iš Kinijos importuotoms prekėms, kurios skirtos šalies vidiniam vartojimui. Kita vertus, kai kurių ekonomistų teigimu, Kirgizija į biudžetą gali surinkti daugiau PVM nuo parduodamų dėl muitų tarifų padidinimo pabrangusių iš trečiųjų šalių importuotų prekių. Taip pat teigiami lūkesčiai siejami su šalies žemės ūkio ir maisto sektoriams atsivėrusia prieiga prie tikslinių Rusijos ir Kazachstano rinkų.

Visgi vienas svarbiausių motyvų, nulėmusių Kirgizijos apsisprendimą jungtis prie EES – laisvas darbo jėgos judėjimas. Daugiau nei 500 tūkst. kirgizų kasmet vyksta dirbti į Rusiją ir Kazachstaną. Vien Rusijoje dirbančių migrantų perlaidos sudaro apie 31,5 proc. Kirgizijos BVP. Tačiau dalis jų Rusijoje dirba nelegaliai. Nors Vidurio Azijos šalių gyventojai gali be vizų vykti į Rusiją, tačiau norėdami ten dirbti, jie turi gauti leidimus. O dar iki Kirgizijos narystės EES Rusija įspėjo apie ketinimus sumažinti užsieniečių įdarbinimo kvotas, kas tokiai ekonomiškai silpnai regiono šaliai kaip Kirgizija būtų sukėlę nemažų socialinių problemų. Tuo tarpu dėl narystės EES pašalinamos kliūtys laisvam darbo jėgos judėjimui Kirgizijos migrantams leidžia legaliai dirbti Rusijoje ir kitose bloko narėse.

Kitas svarbus motyvas – derybų dėl narystės EES metu Rusijos numatyta 1,2 mlrd. JAV dolerių finansinė parama Kirgizijai, kuri teikiama per Eurazijos institucijas ir svarbi pereinamuoju laikotarpiu šalinant netarifinius prekybos ribojimus; įsipareigojimai užtikrinti stabilų dujų tiekimą ir dar 0,6 mlrd. JAV dolerių „Gazprom“ investicijos į Kirgizijos dujotiekių modernizaciją. Taip pat Rusijos valstybinė energetikos kompanija „Inter RAO“ yra pažadėjusi pastatyti „Kambarata 1“ hidroelektrinę. Tačiau visa tai ne už ačiū – mainais Kirgizija turėjo perleisti savo dujų sektoriaus kontrolę „Gazprom“ už simbolinę 1 JAV dolerio kainą ir iki 2032 m. pratęsti Kanto karinės bazės nuomą. Prie tokių Kirgizijos sprendimų prisidėjo ir Rusijos geranoriškas 500 mln. JAV dolerių skolos nurašymas 2012 m. Ir turbūt neatsitiktinai Kirgizija 2013 m. nusprendė uždaryti JAV Masano karinę bazę.

Kartu tokie ne tik ekonominiai, bet ir geopolitiniai ėjimai ir atitinkamai narystė EES Kirgizijai suteikė saugumo garantijas, kurių šalis siekė dėl pasikartojančių įtampų santykiuose su Taškentu. Taip pat tai leidžia šaliai sustiprinti savo derybinę galią su didelę įtaką regione turinčia Kinija.

Kalbant apie Armėniją, ES su šia Rytų partnere gan sėkmingai vedė derybas dėl Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo pasirašymo, tačiau artėjant 2013 m. Vilniaus viršūnių susitikimui, šalis netikėtai nusprendė nepasirašyti minėto susitarimo ir jungtis prie Eurazijos muitų sąjungos. Tokį sprendimą neabejotinai lėmė Rusijos spaudimas.

Šalį paveikti Rusijai nebuvo sunku – pirmiausia tam buvo naudojama įšaldyto Kalnų Karabacho konflikto korta. Norėdama eskaluoti šį konfliktą, Rusiją tiekia ginklus abiems konflikto šalims – tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui, – priklausomai nuo siekiamų tikslų. Be to, Armėnijoje yra Rusijos karinė bazė, kurią šalis laiko svarbiu saugumo garantu, nes santykiai su aplinkinėmis valstybėmis yra įtempti, ypač su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, kuris teisiškai yra Azerbaidžano dalis, bet kontroliuojamas Armėnijos. Taigi, Armėnija geopolitiniu požiūriu būdama situacijos įkaite praktiškai neturėjo kitos išeities.

Taip pat tam tikrą vaidmenį vaidino ir ekonominiai veiksniai. Šalis visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų, už kurias moka nedidelę kainą, panašią kaip Baltarusija, Rusija yra pagrindinė Armėnijos prekybos partnerė, Armėnijos ekonomika priklauso ir nuo Rusijoje dirbančių migrantų perlaidų. Tad narystė EES, išsaugojo prekybinius ir energetinius ryšius, užtikrino galimybę armėnams legaliai dirbti Rusijoje ir nesibaiminti dėl galimo užsieniečių įdarbinimo kvotų mažinimo.

Kita vertus, integracija su ES ir prieiga prie aukštą perkamąją galią turinčios bendrosios rinkos, turinčios didesnį užsienio investicijų ir technologinės pažangos potencialą, ilgalaikėje perspektyvoje neabejotinai Armėnijai būtų teikusi daug didesnę naudą. Kita vertus, Armėnija visiškai nenusisuka – su ES derasi dėl naujo teisiškai įpareigojančio susitarimo, bendradarbiauja ES Dvynių programoje, ES tekia finansinę paramą Armėnijai.

Taigi, akivaizdu, kad EES geopolitinis, o ne ekonominis projektas, skirtas įtvirtinti Rusijos ekonominei ir politinei įtakai regione. Nors EES teikia tam tikrą ekonominę naudą ypač mažesnėms, ekonominės tarpusavio priklausomybės ryšiais su Rusija susijusioms šalims, tačiau didžiausią naudą iš to gauna Rusija.

Sąjungos tvarumas – abejotinas

Be abejo, EES turi galimybių ir potencialo tapti tikra ekonomine ir politine sąjunga, teikiančia realią naudą visoms jos narėms, tačiau tam šalys turi ryžtingai įgyvendinti struktūrines reformas, įtvirtinti liberalios demokratijos, rinkos ekonomikos, įstatymo viršenybės, užtikrinti teismų nepriklausomumą ir žmogaus teises, kovoti su korupcija, stiprinti EES viršnacionalinių institucijų kompetencijas.

Rusija turėtų imtis lyderystės skatinant minėtas reformas ir sutelkiant kitas šalis nares. Tačiau, kol kas tai galima įsivaizduoti tik teoriškai. Žinant EES narių, pirmiausia Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių, kuriose gajūs oligarchinio ir autoritarinio valdymo įpročiai, požiūrį į visa tai, režimų praktikas, artimoje ar ilgesnėje perspektyvoje toks scenarijus yra sunkiai tikėtinas.

Tiesa, Rusijos narystės PPO įsipareigojimų įgyvendinimas gali turėti teigiamų rezultatų EES ekonomikai. Tačiau tai reikia vertinti atsargiai, nes, kaip jau minėta, dėl Rusijos gebėjimo laikytis prisiimtų įsipareigojimų kyla abejonių. EES veikimo efektyvumą gali pagerinti viršnacionalinių institucijų stiprinimas ir jų priimami sprendimai, kurie, natūralu, labiau atitinka Rusijos pozicijas. Eurazijos ekonominės komisijos, atliekančios ir tam tikrą integraciją kultivuojantį vaidmenį, bei teismo sprendimai privalomojo pobūdžio. Bet vėlgi klausimas, kiek kitos šalys narės yra pasiryžusios laikytis tų sprendimų.

Dabartinės paskubomis, nevengiant politinio ir ekonominio spaudimo, sukurtos EES integracijos procesas yra paremtas principu „iš viršaus į apačią“, todėl tiek bloko kūrimas, tiek jo veikimas nėra tokie sklandūs. Ir ne tik dėl to, kad šalys narės nevykdo jokių reikšmingų reformų bei kai kurios rezervuotai žvelgia į integracijos gilinimą, bet ir dėl vienybės nebuvimo ir vienašališkų Rusijos veiksmų. Ryškiausias to pavyzdys – 2014 m. įvestas embargas maisto ir žemės ūkio produkcijai iš šalių, taikančių sankcijas Rusijai dėl jos karinių veiksmų Ukrainoje.

Paprastai Eurazijos muitų sąjungoje sprendimai dėl tokių ir panašių išorės prekybą su trečiosiomis šalimis ribojančių priemonių turi būti priimami bendrai sutarus su kitomis sąjungos narėmis. Šiuo atveju Rusija tai padarė vienašališkai, neatsižvelgusi į Baltarusijos ir Kazachstano nepritarimą. Todėl Vakarų produkcija į Rusijos ir Eurazijos rinką patekdavo būtent per Baltarusiją. Šios šalies eksportuotojai importuodavo vakarietišką produkciją, kuri neva turėtų būti eksportuojama į Kazachstaną, tačiau pakeliui būdavo parduodama Rusijoje. Reaguodama į tai, Rusija buvo apribojusi importą iš Baltarusijos, o pastaroji į tai atsakė atnaujindama muitinės patikrą pasienyje su Rusija.

Tokie vienašališki Rusijos veiksmai dėl jos geopolitinių ambicijų ir iš to kylantys prekybiniai ginčai paneigia pačios muitų sąjungos esmę. Kitaip tariant, Rusija sau leidžia nesilaikyti bendrų „žaidimo taisyklių“, kurias iš esmės pati nustatė. Todėl tokia EES, kurią dominuojanti narė linkusi naudoti kaip instrumentą tarptautiniuose santykiuose saviems tikslams pasiekti, pernelyg neatsižvelgiant į kitų valstybių narių pozicijas, nėra tvarus darinys.

Konstruktyvus bendradarbiavimas sunkiai įsivaizduojamas

V. Putinas minėtame laikraštyje „Izvestia“ publikuotame savo straipsnyje yra atkreipęs dėmesį į EES ir ES partnerystę, pridurdamas, kad „narystė Eurazijos sąjungoje leistų jos narėms greičiau iš stipresnių pozicijų integruotis į Europą“, tai neabejotinai siedamas su savo „bendros ekonominės erdvės nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ vizija. ES taip pat esama teiginių apie abiejų blokų bendradarbiavimą ir siūlymus pradėti „didžiąsias derybas“, darant prielaidą, jog tai nuramintų Rusiją ir vestų prie taikos Ukrainoje. O Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris yra pažymėjęs, jog tai sumažintų pasirinkimo tarp dviejų integracinių erdvių dilemą Rytų partnerystės šalims, nes dabar joms „yra per daug rinktis tarp Europos ir Rusijos“.

Nors tokia perspektyva būtų ekonomiškai naudinga ES ir EES šalių verslui, tačiau kol kas sunkiai įmanoma dėl keleto dalykų. Pirma, abiejuose integracinėse erdvėje taikomi skirtingi techniniai standartai ir reguliavimo normos. Europinių taisyklių perėmimas sudarytų nemažus kaštus EES šalių verslui ir užtruktų. Tiesa, ES galėtų sutarti su EES dėl abipusio reguliavimo skirtumų pripažinimo, tik įvertinant didesnius reguliavimo skirtumus, nei egzistuoja tarp ES narių, tačiau tai sunkiai tikėtina dėl ES išorės politikos, grindžiamos ne tik europinių normų ir standartų, bet ir bendrų demokratinių, rinkos ekonomikos, įstatymo viršenybės ir žmogaus teisių principų plėtra į kitas šalis, bei žinant EES kai kurių narių trūkumus, susijusius su sutartų taisyklių laikymusi.

Antra, ES susitarimas su EES atvertų kelią normalizuoti santykius toms EES narėms, kurioms ES šiuo metu taiko sankcijas, – šiuo atveju Baltarusijai ir Rusijai. Tai neatitiktų ES principų. Taip pat ne visos EES narės yra PPO narės, o narystė pastarojoje organizacijoje laikoma svarbia prekybos liberalizavimo sąlyga. Todėl ES glaudesnį bendradarbiavimą galėtų plėtoti ne su EES, o su atskiromis jos narėmis, kurios ekonominių santykių intensyvinimą linkusios sieti du demokratinių principų laikymųsi, yra PPO narės, kaip kad, pavyzdžiui, su Armėnija.

Trečia ir turbūt svarbiausia, bet koks platesnis bendradarbiavimas su EES leistų Rusijai legitimizuoti Krymo aneksiją. Nėra garantijų, kad Rusija po Ukrainos neis toliau. Pavyzdžiui, po 2008-ųjų Rusijos-Gruzijos karo Europos Sąjungai normalizavus santykius su Rusija, pastaroji neapsiribojo Gruzijos autonominių regionų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – okupacija ir, siekdama trukdyti Rytų partnerėms pačioms spręsti dėl savo ateities ir išlaikyti jas savo įtakos lauke, ėjo iki Ukrainos. Nors 2015 m. buvo pasiektos paliaubos, jos yra trapios – Minsko susitarimai nėra pilnai įgyvendinti.

Todėl kol Rusija taiko ekonominį embargą ES ir Rytų partnerystės šalims, tęsia agresiją Ukrainoje ir pažeidinėja tarptautinius prekybos susitarimus, tol konstruktyvus bendradarbiavimas su šia šalimi ir jos sukurta EES nėra įmanomas. Pati EES kol kas yra labiau fasadinis projektas, kurio ekonominė nauda bloko narėms yra ribota, nes ne visos jos linkusios įgyvendinti reikiamas institucines ir struktūrines reformas. O tai labai apsunkina galimybes siekti oficialiai deklaruojamų EES tikslų. Ir visa tai dėl vienos šalies – šio integracinio projekto iniciatorės – geopolitinių ambicijų.