V. Putino Rusija. Sistemos stuburas – KGB: kas slėpėsi už Gorbačiovo ir Putino nugarų

Straipsnių ciklo „Vladimiro Putino Rusija” rašiniuose apie Jevgenijaus Primakovo klaną rašiau jau ne kartą. Ganėtinai išsamiai apibūdinau nuo pat Krymo aneksijos besitęsiančią jo kovą dėl vadinamojo taikos plano Ukrainoje įgyvendinimo ir J. Primakovo įtakos struktūras tiek Rusijoje, tiek Vakaruose.

Rašinys apie Vladimiro Jevtušenkovo bylą taip pat neišvengiamai buvo susijęs su informacija ir apie J.Primakovo klaną, nes oligarchas laikytinas šio klano nariu.

Tačiau prie J.Primakovo asmenybės verta sugrįžti dar kartą. Juo labiau, kad būtent J. Primakovas yra palikęs aiškiausių pėdsakų Lietuvoje. Maža to, šie pėdsakai susiję su labai įdomiais Lietuvos istorijos etapais. Bet apie šiuos pėdsakus – kitame rašinyje. O kol kas pažvelkime į J. Primakovo biografiją.

Kodėl kratosi KGB pėdsako?

Pačioje Rusijoje J. Primakovas dažniausiai vadinamas jos politikos patriarchu. Tačiau daug tiksliau jį, ko gero, būtų vadinti vienu dabartinio V. Putino režimo – KGB klanų pagrindu susiformavusios valdžios sistemos – tėvų-įkūrėjų. Būtent tai yra J. Primakovo ir jo klano galios pagrindas. Nors neseniai 85 metų sulaukęs politikas pats jau daug metų nebeužima jokių įtakingų postų. O Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, iki agresijos Ukrainoje, jis atrodo, buvo beveik pamirštas.

J. Primakovas po 1991 metų rugpjūčio pučo dar spėjo net oficialiai tapti SSRS KGB pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir KGB pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgyba) vadovu. Po Belovežo girios susitarimų, kuriais buvo išardyta SSRS, jis ėmė vadovauti Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybai.

Tačiau šis vienu artimiausių paskutiniojo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo aplinkos žmonių laikytas žurnalistas ir akademikas visuomet bandė aiškinti esą į saugumo ir žvalgybos tarnybas SSRS žlugimo laikotarpiu jis pateko iš šalies. Nors visiškai neigti savo ryšių su KGB ir nesiryžta.

„Manęs kartais klausia, ar aš dirbau KGB. Ne, nedirbau. Tada neleido kaip agentų naudoti darbuotojų, kurie buvo prie partijos CK, o „Pravda“ buvo laikraštis prie CK. Tačiau kai kurias užduotis mes atlikinėjome. Pavyzdžiui, aš kelis kartus per karą važiavau į Irako šiaurę, pas kurdus. Mes tada siekėme padėti atkurti taiką”, - aiškino J. Primakovas ir šių metų spalio 15 d. portale DELFI išspausdintame interviu.

Kituose viešuose pasisakymuose J. Primakovas irgi visuomet neigė pats buvęs susijęs su KGB, tačiau atskleidė „turėjęs daug draugų”. Ir ne bet kur, o Pirmojoje vyriausiojoje valdyboje, kuriai ir ėmė „atsitiktinai” vadovauti po 1991 metų pučo Maskvoje.

Suabejoti, ar J. Primakovas yra visiškai atviras, leistų vien Stanislavo Levčenkos, kuris pats dirbo SSRS KGB pirmajai vyriausiajai valdybai su žurnalisto priedanga, bet 1979 metais pabėgo į JAV, liudijimas. Šį liudijimą S. Levčenka paskelbė dar 1993 metų rudenį specialioje tarptautinėje konferencijoje „KGB: vakar, šiandien, rytoj”, konferencijos medžiaga 1994 metais išleista specialiu rinkiniu „KGB: vchiera, segodnia, zavtra”.

„Bet kurio sovietinio laikraščio korespondento pareigos buvo patogi priedanga KGB karininkų darbui užsienyje. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, visiškai neperdedu, 50 proc. sovietinių žurnalistų užsienyje iš tiesų dirbo žvalgybai. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje iš 12 „Novojie vriemia” korespondentų užsienyje 10 buvo KGB karininkai, o vienas iš dviejų likusių buvo visiems žinomas Iona Andronovas, kurį į JAV išsiuntė asmeniniu Jurijaus Andropovo nurodymu. Didelė dalis „Komsomolskaja pravda”, „Izvestija”, „Pravda” užsienio korespondentų vienu ar kitu laiku dirbo KGB arba karinei žvalgybai – GRU”, - apie tuometes realijas liudijo S. Levčenka, taip netiesiogiai paneigdamas J. Primakovo aiškinimus.

Akademikas ir karininkas

Rusijos viešojoje erdvėje gandai, kad J. Primakovas su KGB bendradarbiavo jau nuo pirmojo kurso Maskvos orientalistikos instituto Arabistikos fakultete, sklando taip pat jau seniai. Kitais duomenimis, bendradarbiavimas prasidėjo nuo paskutinio kurso šiame institute.

Patikrinti tokių gandų nėra galimybės. Tačiau yra mažiausiai du svarbūs liudytojai, kurie nepriklausomai vienas nuo kito, patvirtina asmeniškai žinantys slaptą J. Primakovo karjeros pusę. Pirmasis jų – į Vakarus pabėgęs buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas.

Pasakodamas vieną 1972 metų epizodą iš J. Primakovo, oficialiai tuomet užėmusio Maskvos pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instututo (Institut mirovoj ekonomiki i meždunarodnych otnošienyji – IMEMO) direktoriaus pavaduotojo postą, karjeros, O. Kaluginas viską suformulavo nedviprasmiškai. Jis pavadino J. Primakovą „kylančia sovietų mokslo žvaigžde ir tuo pat metu daugelį metų žinomu KGB agentu, slapyvardžiu „Maksimas” (toks J. Primakovo tėvo vardas – M.L.).

Be to, O. Kaluginas atskleidžia, kad J. Primakovas nebuvo paprastas KGB bendradarbis – jis „vykdė kai kurias subtiliausias KGB užduotis, susitikinėjo su Palestinos išlaisvinimo organizacijos atstovais ir kurdų sukilėliais, tarp kurių rado tarpusavio supratimą su kurdų lyderiu Masoudu Barzani. Jis nuspėjo kovą dėl valdžios Irake ir Saddamo Husseino pergalę prieš generolą Abdą Al-Karimą Qasimą, su kuriuo J. Primakovą siejo artima pažintis, kuri tapo jam labai vertinga. Po to jis susidraugavo su pačiu Saddamu ir šiam artimu leitenentu Tariqu Azizu, jis palaikė draugiškus santykius su Libijos diktatoriumi Muammaru al-Gaddafi, Sirijos prezidentu Hafezu al-Assadu ir dešimtimis kitų įvairaus kalibro politikų”.

Tokį O. Kalugino liudijimą, kuris jau ir taip pakankamai atskleidžia ne tik J. Primakovo ryšius su KGB, bet ir ypač svarbų vaidmenį, kurį jis vaidino sovietų žvalgybos struktūrose, iškalbingai papildo dar vienas garsus perbėgėlis į Vakarus – buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos DIE vadovas Ionas Mihai Pacepa.

2013 metais išleistoje knygoje „Disinformation” („Dezinformacija”) I.M. Pacepa, kuris tapo aukščiausio rango sovietų bloko saugumo tarnybų atstovu, kada nors apskritai pabėgusiu į Vakarus, rašo: „Mažai kas žino, kad Palestinos išlaisvinimo organizacija buvo sukurta ir finansuojama KGB. Mažai kas žino ir tai, kad Maskvos orientalistikos institutas, kuriame politiškai susiformavo Mahmoudas Abbasas (dabartinis palestiniečių lyderis iš tiesų mokėsi šiame institute, kurį baigė ir J. Primakovas – M.L.) tuo metu slapta buvo pavaldus KGB ir tik KGB rekomenduoti užsieniečiai galėjo įstoti ten mokytis. Mažai kas taip pat žino, kad M. Abbaso daktaro disertacijos vadovas buvo KGB karininkas Jevgenijus Primakovas, vėliau tapęs žvalgybos vadovu „demokratinėje” Rusijoje. Anuomet J. Primakovas taip pat buvo ir S. Husseino patarėjas”.

Atkreiptinas dėmesys, kad I.M. Pacepa, ne kartą darbo klausimais asmeniškai bendravęs su SSRS KGB vadovu J. Andropovu ir žinojęs daugybęs KGB paslapčių, „akademiką J. Primakovą”, kaip jį įprasta apibūdinti Rusijoje, vadina net ne KGB bendradarbiu ar ypač vertingu agentu, o tiesiog KGB karininku.