Jo teigimu, mes vis dar neturime atsakingos politinės ir verslo klasės. Ten, kur ji turėtų būti, yra žmonės, „nesugebantys mąstyti bendrojo gėrio, tautos, valstybės interesų kategorijomis“.
Pasak filosofo, šiems žmonėms esanti „visiškai svetima mintis, kad tai, ką tu turi ir įgijai, yra milžinišku mastu sukurta ne tik tavo organizacinių gebėjimų, bet ir daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu ir pastangomis. Ir kad turi egzistuoti toks dalykas, kaip elementarus ir sąžiningas dalijimasis bendrų pastangų produktu.“
V. Radžvilo teigimu, dėl šios priežasties Lietuva yra šalis, kurioje net apie minimalios algos didinimą kalbama kaip apie kone ekonominę katastrofą. „Ir visada krenta į akis sovietinė filosofija, kad visa tai pasikeis, kai pagerės ekonomika. Lygiai tą patį žadėjo ir sovietai – kad ateis diena, kai ekonomika atsistos ant kojų ir pradėsime gyventi normaliai.“
Profesorius taip pat skeptiškai įvertino šiandien madingas kalbas ir mintis apie tautai ir tautinei valstybei neįsipareigojusį patriotizmą. Kodėl tokio tipo patriotas, „iškilus pavojui, jei save laiko europiečiu, ne lietuviu, negalėtų pasišalinti į saugesnę Europos, kurią laiko savo tėvyne, provinciją, tarkime – Portugaliją, o garbę mirti prie Vilniaus palikti kitiems?“
Šią savaitę pristatytas „Vilniaus forumo“ parengtas „Rinkėjo vadovas“ 2016 m. Seimo rinkimams. Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. Rinkėjo vadovas parengtas remiantis prof. V. Radžvilo parengtu Lietuvos pokomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.
Kodėl buvo pasirinktas būtent toks klausimynas? Juk tokie klausimai, kaip antai dėl vadinamosios dvikalbystės arba naujojo Darbo kodekso (DK), atrodo ne tokie konceptualūs, kaip kiti. Kodėl nusprendėte, kad jie ne mažiau svarbūs?
Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio minėtų klausimų formuluotė nėra konceptuali, tačiau jie yra principiniai ir ne mažiau konceptualūs nei kiti klausimai. Vadovas buvo parengtas remiantis ne partijų retorika vienais ar kitais klausimais, bet prielaida, kad už visų konkrečių partijų nuostatų slypi tam tikra pamatinė filosofija arba požiūris į tai, kas yra Lietuva, tauta, valstybė; kokia galėtų ir turėtų būti mūsų visuomenė.
Klausimas dėl DK yra socialinio solidarumo klausimas. Tokie Seimo kūriniai kaip DK išduoda ar netiesiogiai atskleidžia dominuojantį požiūrį į visuomenę. DK yra gyva iliustracija, kad mūsų įstatymų leidėjams yra visiškai svetima bendrojo gėrio idėja – kad visa visuomenė, kiekvienas jos gyventojų sluoksnis, yra labai svarbus ir naudingas visumai.
Jei remiamasi visuomenės kaip tam tikro sutelkto ir solidaraus vieneto vizija, visada ieškoma kompromisų ir stengiamasi atsižvelgti į visų visuomenės sluoksnių interesus. Kalbant paprastai, nevyksta žaidimas į vienus vartus. Kitu atveju, de facto patys to neįsisamondindami, grįžtame į sovietmetį, kur vyraujanti nuostata buvo atvirai išsakoma prielaida, kad egzistuoja nepaprastai vertinga, pažangiausia, sąmoningiausia visuomenės dalis, kuri faktiškai yra visuomenės geradarė ir išlaiko visus kitus piliečius.
Štai tokios pažangiausios klasės ar geradario vaidmenį mūsų sąmonėje užima verslas arba verslininkas. Jei mąstome blaiviai, privalome suprasti, kad verslas savo esme yra gamybos organizavimo ir paskirstymo veikla. Tai yra naudinga ir svarbi veikla, tačiau jokiu būdu negalima pasakyti, kad verslas yra klasė, dėl kurios egzistuoja visa visuomenė ir kad šita klasė turi būti kažin kaip privilegijuota.
Būtent ši nuostata, kad viskas Lietuvos visuomenėje turi būti pajungta verslo interesui pačiu brutaliausiu būdu, atsispindi DK. Šitas DK, jo turinys ir pats priėmimo metodas apnuogina žiaurią tikrovę – Lietuvoje mintis, kad mes esame vieninga tauta, kurios atskiros dalys ir atskiri nariai vykdo skirtingas ir vienodai vertingas funkcijas, yra visiškai svetima.
De facto tai yra sovietinis mąstymas. Be jokios abejonės mes jau žinome padarinius – šitokių įstatymų priiminėjimas, kai yra paneigiamas bendrojo gėrio ar solidarumo principas, yra bomba po visuomenės pamatais, nes priešina visuomenę. Turint omenyje dabartinį Lietuvos egzistavimo kontekstą, ši bomba ne tik retins lietuvių gretas Lietuvoje, bet ir kels tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui.
Kitaip tariant, jei tokių grėsmių akivaizdoje sąmoningai didini visuomenės susipriešinimą ir tarpusavio neapykantą, tai yra bet kokio potencialaus užpuolėjo ir galimo okupanto svajone. Todėl būtent toks klausimas tapo principinis.
Lygiai tas pat – kai kalbame apie vardų ar pavadinimų rašybą. Tas klausimas yra principinis todėl, kad kiekviena moderni nacionalinė valstybė suvokia, jog nacionalinės kalbos vartosena viešojoje erdvėje yra visuomenę telkiantis ir stabilizuojantis faktorius. Kitaip tariant, puikiai suvokiama, kad tai, kas vadinama abėcėle, yra vienas fundamentaliausių kultūrinio ir politinio tapatumo ženklų. Ir dėl tos priežasties mes nerasime šalių, kur galėtum be vargo ar didesnių rūpesčių, tarkime, rašyti lietuvišką pavardę, kurioje yra raidė „ž“.
Jei pradedame eiti tuo keliu, tai galų gale einame visuomenės supriešinimo keliu, nes čia tiesiog užprogramuota diskriminacija. Jei rašome pavardes originalo kalba, vadinasi, reikia vartoti visus diakritinius ženklus. Kiek Europos tautų turi specialius diakritinius ženklus? Tai reiškia, kad tokiu atveju, žmogaus pavardė yra vis tiek iškraipoma, nevartojant diakritinių ženklų. Jis turės pagrindo skųstis, kad iš jo tiesiog tyčiojamasi, nes rašo vis tiek netaisyklingai. Arba mes prisiimame praktiškai neįgyvendinamą uždavinį, turint omenyje, kad Lietuvoje gali atsirasti daugybe kalbų kalbančių piliečių, kurių rašyba yra visiškai specifinė.
Tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad kuo nors blogesni yra ir nelotyniško pagrindo raidynai. Tuomet kiekvienas Lietuvos pilietis, kurio pavardės originalas rašomas kirilica, arba kinas ar japonas gali sakyti, kad ir jo pavardė yra iškraipoma, nes ji rašoma ne taip, kaip rašoma originaliai.
Kai sakoma, kad pavardė yra privati nuosavybė, yra tiek nuslystama į individualistinės filosofijos gelmes, kad net nebesuvokiama, kad kalba pačia savo prigimtimi, kaip ir rašyba, nėra individualus reiškinys. Kalba yra ženklų sistema, kuri leidžia žmonėms komunikuoti ir būti atpažįstamiems.
Jei pavardė būtų grynai privati nuosavybė, tai jos nereikėtų perteikti kitiems. Jei aš kaip privačią nuosavybę turiu kokį nors daiktą, aš juo naudojuosi taip, kaip man patinka, nesidalindamas su kitais. Bet mano pavardė ir jos rašytinė išraiška yra priemonė, kurios pagalba aš save pristatau kitiems. ir tokie teiginiai grindžiami kone pamišėliška ideologija, skelbiančia, kad kalba gali būti privati. Kitaip tariant, čia yra griaunamas supratimas, kas yra kultūra ir kas yra bendruomeniniai ryšiai.
Bet ką daryti, jei norime gerų santykių su Lenkija? Juk jos ir Višegrado šalių nuostatos ir dėl Rusijos, ir dėl ES atrodo artimos „Vilniaus forumui“?
Gerus santykius reikia stengtis išlaikyti, tačiau jie negali būti išlaikomi pamatinių principų išsižadėjimo ir savęs žeminimo kaina, nes galiausiai nukentėsime tiek mes, tiek mūsų kaimynai.
Lenkijai visiškai tinka Latvijoje naudojamas pavardžių rašymo būdas oficialiuose dokumentuose, kai visos pavardės rašomos pridėtiniame paso lape. Tokiu atveju kyla principinis klausimas: ko nori šita šalis, taikydama mums dvigubą standartą? Lygiai taip dvigubų standartų politika taikoma ir kitose srityse, nes joks sveiko proto žmogus negalės susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, Lenkija mums nuolatos priekaištauja dėl švietimo, nors žinome, kad beveik niekur kitur nėra lenkiškų mokyklų ir net kitų aukštesnio lavinimosi pakopų.
Jei Lenkija pateiktų kokius nors pageidavimus, kurie būtų racionalūs ir taikomi universaliai, tuomet klausimas – svarstytinas. Man atrodo, kad mūsų įtampos su Lenkija ir kai kuriomis kitomis valstybėmis priežastis yra ta, kad nesugebama mąstyti savo valstybės interesų kategorijomis ir tvirtai pasakyti derybų metu, kur yra riba, kai mes sutinkame su kompromisais, o kur vis dėlto yra raudonos linijos, kurių nevalia peržengti.
Jūsų kriterijų, pateiktų keliant 12 klausimų, neatitinka nė viena partija. Tuomet kaip per rinkimus elgtis rinkėjui? Už ką balsuoti?
Jūsų klausimas yra labai geras. Jį mums kelia daugybė piliečių, bet rinkėjo vadovo prasmė nėra nurodyti, už ką balsuoti. Rinkėjų vadovas yra padarytas remiantis pirmą kartą Lietuvoje atliktu tyrimu iš visiškai kito žiūros taško. Mes mėginome rekonstruoti, kaip Lietuvos politinės partijos suvokia pačią Lietuvą, tautą, valstybę ir ateities perspektyvas.
Vadovas negailestingai atskleidė tiesą, kad per beveik 30 neprklausomybės metų Lietuvoje neatsirado tautinę, valstybinę brandžią sąmonę turinti politinė klasė. Tai reiškia, kad mes vis dėlto savęs neįsivaizduojame kaip tautos, politinės bendruomenės, kuri siekia išlikti amžiams.
Pavyzdžiui, esminis skirtumas tarp mūsų ir estų yra tas, kad estų pažangos strategijoje 2030 m. aiškiai pasakyta, jog Estijos tikslas – išlikti kaip tautai amžiams. Tuo metu mūsų sąmonė yra iš esmės sovietinė. Mes kuriame globalios Lietuvos viziją, nors ji reiškia, kad mes patys užsibrėžėme išnykti pasaulyje. Nėra nė vieno istorinio precedento, kai vadinamoji „globali tauta”, jei ji nesusitelkusi savo teritorijoje, būtų išlikusi – nebent būtų ypač palankios sąlygos.
Šitas tyrimas taip pat negailestingai atskleidė, kad mūsų politinė klasė, nors kalba apie piliečius, Lietuvą suvokia tik kaip teritoriją, kurioje yra tam tikrų gyventojų. Toks Lietuvos kaip teritorijos suvokimas reiškia, kad partijų programose apskritai nėra politinės vizijos.
Jos yra ne kas kita, kaip sovietmečio vadinamieji respublikų penkmečio planai – paprasčiausi biurokratiniai dokumentai, kurie visiškai neorientuoti į ateitį. Tuo metu tikros politinės vizijos ar programos yra skirtos tam, kad vaizduotėje brėžtų perspektyvą, kur Lietuva bus po 50 metų, geriausia – po šimtmečio. O šito visiškai nėra.
Kitaip tariant, galima pasakyti, kad šitokios programos kažkuo primena kokios nors verslo įstaigos arba UAB plėtros dokumentą. Jose visiškai nėra politinio mąstymo.
Tai kaip elgtis rinkėjui?
Šiuo metu rinkėjas, be jokios abejonės, bus sutrikęs ir gal net šokiruotas. Bet ką duoda šie 12 klausimų? „Vilniaus forumo“ tikslas yra rinkėjo politinis ugdymas. Tas, kuris perskaitys klausimus, pradės suprasti, ką reiškia autentiškai mąstyti apie valstybę.
Mes stengiamės gaivinti politinio mąstymo gebėjimą, kuris buvo atrofuotas sovietmečiu, nes sovietmetis Lietuvoje sunaikino valstybinę ir tautinę sąmonę, politinę klasę. Sovietmečiu yra tik du žmogaus suformuoti tipai – ūkininkas arba kultūrininkas, bet mes neturėjome valstybininko. Taigi klausimyno paskirtis yra formuoti valstybininko mąstymą – ir kad rinkėjas bent jau neturėtų iliuzijų.
Šiandien mes negalime lengvabūdiškai siūlyti alternatyvų, bet po tokio negailestingo apnuoginimo, kas vyksta Lietuvoje, jau galima visiškai racionaliai kelti štai tokią idėją: ar nėra tikslinga, jei mes vis tik norime atnaujinti valstybę ir eiti demokratijos keliu, siekti, kad bent jau kiti rinkimai, net ir artėjantys prezidento rinkimai, būtų prasmingesni?
Būtų galima įvesti biuletenyje grafą „prieš visus“. Tai reiškia, kad rinkėjas nebūtų pasyvus, galėtų aiškiai, oficialiai parodyti savo valią, kuri būtų tiesioginis pasakymas, jog šita politinė klasė ar kandidatai nepajėgūs reprezentuoti mūsų deramu būdu. Tai būtų ir aktyvumo skatinimas, ir kartu nesuteiktų galimybės tiems, kurie šiandien yra valdžioje ir rašo tokias net ne politines programas, o kažkokius socialinius ir ekonominius plėtros planus, aiškinti, kad, jei rinkėjai masiškai neina balsuoti, jie visi esą patenkinti arba, jei nebalsavo, kalti. Kitaip tariant, visuomenė turėtų legalų būdą aiškiai ir atvirai pasakyti, kad taip Lietuva nebegali būti valdoma. O tie, kurie ją nuvarė iki tokios būsenos, iš tikrųjų netinkami.
Grafa „prieš visus” galėtų aiškiai parodyti, koks yra realus nepasitenkinimo valdančiąja klase ir valdymo kokybe dabartinėje Lietuvoje nuošimtis. Dingtų arba bent jau smarkiai nyktų dirva tai nesveikai atmosferai, kai bet kuri kritika suvokiama kaip tarnavimas priešiškoms valstybėms ir t.t.
Esant dabartinei sistemai, daugybė piliečių, žinoma, balsuoja už vadinamąją „mažesnę blogybę”. Skaidrus balsavimas prieš visas politines jėgas leistų išdiferencijuoti tuos, kurie iš esmės nelojalūs valstybei ar jiems ta valstybė nepatinka, ir tuos, kurie tiesiog nepatenkinti valdžia. Atsirastų galimybė atskiri valstybę nuo valdžios. Šiandien Lietuvai didžiausias pavojus tas, kad visiškai beviltiška valdžia sėja nepasitenkinimą ir net priešiškumą valstybei. Kitaip tariant, ruošiama dirva naujai okupacijai.
Kodėl per 26-erius nepriklausomybės metus neatsirado nė kvapo tos brandžios pilietinės visuomenės, kuri pakeistų niekam tikusį politinį elitą?
Priešingai, galima drąsiai teigti, jog buvo tikėtasi, kad, atkūrus nepriklausomybę, bus mėginama gaivinti okupacijos laikotarpiu sunaikintą tautinę ir valstybinę sąmonę, kuri buvo kryptingai ir nuosekliai ugdoma tarpukario Lietuvos Respublikoje.
Tiesiog reikia aiškiai suvokti, kad ilgiausias Europoje rezistencinis pasipriešinimas ir daugybė kitų dalykų galėjo atsirasti tik todėl, kad šita sąmonė buvo išugdyta. Tačiau mes buvome stumiami priešinga linkme, nes buvo sukurta ir išplėtota, kaip jau minėjau, koncepcija, kad dabartinės euroatlantinės integracijos sąlygomis lietuviškumas esąs visiškai pasenęs dalykas. Kad tautiškumas yra kažkoks senamadiškas prietaras ir t.t.
Tai dabar skiname šiuos vaisius. Turiu priminti pasikeitusią geopolitinę situaciją. Įdomu, kaip įmanoma paskatinti Lietuvos pilietį ginti savo šalį, jeigu jis yra įtikintas, kad tauta, valstybė yra bereikšmiai dalykai? Ir kodėl tokiu atveju jis, iškilus pavojui, jei save laiko europiečiu, ne lietuviu, negalėtų pasišalinti į saugesnę Europos, kurią laiko savo tėvyne, provinciją, tarkime – Portugaliją, o garbę mirti prie Vilniaus palikti kitiems?
Trečias „Vilniaus forumo” klausimas: „Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?“ Kokias reformos, jūsų manymu, tai turėtų būti?
Jei kalbėtume apie Lietuvos politinio gyvenimo demokratizavimo bendriausias kryptis, atsakyčiau taip: pirmas dalykas, kurį Lietuvoje reikia panaikinti – niekam neatstovaujančios valdžios, primenančios sovietų sąjungos politinį biurą, valdymą. Turiu omenyje Konstitucinį Teismą (KT). Šiuo metu jis faktiškai tapo virš valstybės iškilusia politine valdžia, kuri seniai nebeužsiiminėja jai skirtomis funkcijomis, o užsiima vadinamąja pozityvia įstatymų kūryba.
Kitaip tariant, praktiškai KT perėmė milžinišką dalį parlamento, kuris, kad ir koks būtų šiandien ir kaip būtų vertinamas, yra tautos politinė atstovybė, galių. Ir tai faktiškai keli niekieno nekontroliuojami ir niekam neatskaitingi žmonės, kurie pradeda spręsti vis daugiau nepaprastai svarbių Lietuvos valstybės gyvenimo klausimų. Pirmiausia reikia atkurti teisinio valdymo principą Lietuvoje, nes tokie veiksmai yra tikrai ne teisinis valdymas ir rodo, kad Lietuva nebėra teisinė valstybė.
Kitas dalykas, kurį būtina daryti – labai radikali rinkimų įstatymo reforma, o jos idėjinis pagrindas turėtų būti aiškus apsisprendimas, kas yra Lietuvos politinės partijos. Ar tai valdžios sistemos dalis, ar privatūs asmenų susivienijimai? Šitas skirtumas yra nepaprastai svarbus todėl, kad daugelyje šalių partijų veikla yra griežtai reglamentuojama įstatymais. Įstatymiškai būtina taip reglamentuoti partijos veiklą, kad vis dėlto partijose negalėtų uzurpuoti visų galių ir valdžios tai, kas šiandien pagrįstai vadinama partine nomenklatūra (o eiliniai partijų nariai yra statistai).
Tokie įstatymai ir apribojimai egzistuoja, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Lygiai taip pat, be jokių abejonių, turi būti atvertas kelias kurti alternatyvius rinkiminius susivienijimus. Jie yra kai kuriose šalyse ir rinkimuose praktiškai niekada nedalyvauja, tačiau atlieka milžinišką sanitarinę funkciją. Partijos žino, kad egzistuoja galimybė, jog tokie susivienijimai atsiras, ir tai savaime veikia kaip jų kontrolės mechanizmas.
Kaip teigia politologas Vladimiras Laučius, atstovaujamoji demokratija apskritai turi tendenciją virsti „fasadine“, nes neišvengiamai iškyla įtakingas finansinis ir administracinis elitas. Ką su tuo daryti? Ar neatrodo, kad demokratija visame Vakarų pasaulyje išgyvena tokią krizę, dėl kurios piliečiai gali užsimanyti kitokios santvarkos?
Tai, kas vyksta Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje, be abejo, yra labai pavojingos tendencijos, nes galima sakyti, kad valdantysis elitas iš tikrųjų pats savo rankomis naikina demokratijos egzistavimo prielaidas. Paimkite kad ir Jungtines Amerikos Valstijas. Tai šalis, kurioje, norint vien būti kandidatu rinkimuose, reikia šimtų milijonų dolerių. Tai, be jokios abejonės, teikia pagrindo klausti, kokio lygio ta demokratija. Bet aš manyčiau, kad kaip tik todėl reikėtų ne tik išskaidrinti ir keisti pačius finansavimo ir dalyvavimo rinkimuose principus ir taisykles, bet, ir pradėti realiai diegti pačią demokratiją.
Čia galimi du žingsniai. Pirmas veiksmas – Lietuvoje sukurti realią savivaldą, o ne tokią, kokia ji yra šiandien. Žmones reikia pratinti spręsti savo reikalus vietose patiems, nes, jei demokratija prasidėtų nuo vietos savivaldos ir, pavyzdžiui, tie patys seniūnai nebūtų valdžios marionetės, vaikštantys su atkišta ranka, laukdami, ar gaus kokiam nors projektui pinigų, ar ne, tai tokiu atveju padėtis pradėtų sparčiai keistis.
Laikas baigti tyčiotis iš dalykų, kurie yra visiškai pasiteisinę. Sakykite, ką norite, bet yra visuotinai manoma (ir ne be pagrindo), kad turbūt šiandien Europoje demokratiškiausia šalis yra Šveicarija. Vis dėlto tiesioginė piliečių valios išraiška, jei ja nepiktnaudžiaujama, referendumai – nuostabus atstovaujamosios demokratijos papildymas, galintis labai smarkiai subalansuoti daugelį dalykų.
Referendumo, jei jis vyktų palankesnėmis sąlygomis, o ne taip, kaip Lietuvoje, galimybė reikštų štai ką: sprendimai, kurie atstovaujamosios valdžios lygiu priimami uždarame siaurame rate, nesiskaitant su piliečių nuomone, būtų priimami daug atsakingiau, nes būtų žinoma, kad tokį sprendimą vis dėlto galima panaikinti referendumu. Tiesioginiai referendumai nėra toks baubas, kaip šiandien mėginama įpiršti, diegiant mintį, kad piliečiai yra visiškai kvaili tamsuoliai.
Tarp jūsų klausimų nėra nė vieno konkrečiai apie emigracijos stabdymą. Kodėl? Kaip matote emigracijos problemą, jos priežastis ir sprendimo būdus?
Jei kalbame apie emigracijos priežastis, problemą ar sprendimo būdus, mums tai yra ne konkretus klausimas, nes už šito klausimo slypi tai, apie ką kalbame – mūsų pačių savivoka, kas mes esame. Reikalo esmė ta, kad Lietuvą galima įsivaizduoti kaip tam tikrą kažkokių gyventojų apgyvendintą teritoriją, kuri viso labo yra vadinamųjų investutojų potencialaus pasipelnymo vieta. Tokiu atveju remiamasi Lietuvos kaip ištekliaus vaizdu ir keliama mintis, kaip šį išteklių maksimaliai išnaudoti ir kuo brangiau parduoti. Bet, žvelgiant per šią perspektyvą, masinė Lietuvos migracija automatiškai tampa ne tautos išlikimo, bet darbo jėgos deficito problema.
Kodėl?
Todėl, kad jei tavyje dingsta supratimas, kad šiame palyginti nedideliame pasaulio mastu žemės lopinėlyje gyvena ne unikali ir už tą lopinėlį atsakinga tauta, bet trys milijonai darbo jėgos vienetų, natūralu manyti, kad, jei jie išvažiuos, nieko baisaus nebus – juos galima pakeisti kita tokia pat darbo jėga. Netgi yra pranašumas – tas, kad toji darbo jėga gali būti dar mažiau reikli nei dabartinė.
Ir dėl tos priežasties, kuomet partijos kalba apie emigracijos problemą, jos apsiriboja siaurais ir iš anksto akivaizdžiai neveiksmingais techniniais sprendimais, kai nekeliamas principinis klausimas – ar norime išlikti kaip tauta ir koks bus mūsų solidarumas? Klausimo potekstė yra labai paprasta – mūsų ekonomika iš esmės nėra kažkuo prastesnė už daugelio tų pačių Vidurio Europos šalių ar estų ekonomiką. Bet kažkodėl iš Lietuvos emigracija yra nepalyginamai didesnė nei iš tų šalių, jeigu kalbame proporcingai gyventojų skaičiui. Vadinasi, galima kelti prielaidą, kad tikrosios emigracijos priežastys iki šiol yra vengiamos įvardyti.
Vadinamieji biudžeto perskirstymo, atlyginimų augimo dinamikos ir kiti rodikliai akivaizdžiai liudija, kad Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje išnaudojimo, socialinės atskirties ir turtinės nelygybės lygis. Iš kur tai kyla? Kyla iš to, kad mes neturime atsakingos politinės ir verslo klasės, o turime žmones, kurie, nesugebėdami mąstyti bendrojo gėrio, tautos, valstybės interesų kategorijomis, vadovaujasi filosofija „po manęs nors ir tvanas“.
Kitaip tariant, tai žmonės, kuriems visiškai svetima mintis, kad tai, ką tu turi ir įgijai, yra milžinišku mastu sukurta ne tik tavo organizacinių gebėjimų, bet ir daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu ir pastangomis. Ir kad turi egzistuoti toks dalykas, kaip elementarus ir sąžiningas dalijimasis bendrų pastangų produktu.
Dėl tos priežasties Lietuva yra šalis, kurioje paprasčiausias dalykas – pakelti minimalią algą yra pateikiamas kaip kone ekonomine katastrofa, nors tai sėkmingai daro kitos šalys. Ir visada krenta į akis sovietinė filosofija, kad visa tai pasikeis, kai pagerės ekonomika. Lygiai tą patį žadėjo ir sovietai – kad ateis diena, kai ekonomika atsistos ant kojų ir pradėsime gyventi normaliai.
Visi partijų programose išdėstyti skurdūs teiginiai apie migracijos mažinimą atrodo tušti, nes nekalbama apie realias priežastis. Negalima gydyti ligos, nežinant ją sukėlusių priežasčių. O man būtų patikusi programa, kurioje būtų pasakyta labai paprastai ir liaudiškai – godumas neturi ribų. Ir Lietuvoje esama per daug žmonių, priklausančių verslo klasei, kuriems ekonomika net ir po tūkstančio metų nebus subrendusi tiek, kad būtų galima mokėti normalesnius atlyginimus.
Neigiamai vertinate dvigubą pilietybę kaip siekį sukurti piliečių kategoriją, turinčią tik teises, bet ne pareigas. Bet ar tokia nuostata neprieštarauja tautiškumo, nacionalinių, kultūrinių saitų išsaugojimo nuostatai? Juk dviguba pilietybė padėtų puoselėti lietuvybę.
Iš tikrųjų tai yra meistriškai sukurtas mitas, kai kalbama apie tai, kad kiekvienas lietuvis, mūsų tautietis, turi prigimtinę teisę į pilietybę, ir pilietybė jokiu atveju negali būti atimama. Mūsų koncepcija yra labai aiški, ji grindžiama elementariomis politinės filosofijos žiniomis. Tautybė ir pilietybė yra visiškai skirtingi dalykai.
Lietuviai savo istorijos tėkmėje yra buvę daugybės šalių piliečiais. Svarbiausia – priklausomybė tautai. Pirmiausia yra priklausomybė tam tikrai kultūrinei bendrijai ir tapatinimasis su ja. Tuo tarpu pilietybė, kitaip nei tautiškumas, yra asmens santykis ne su tauta, o su valstybe. Ir tas santykis su valstybe yra juridinis ir politinis santykis.
Kitaip nei moralinis santykis su tauta, kai tu gali labiau ar menkiau tapatintis su tautine kultūra, čia yra ne laisvas apsisprendimas. Pilietybės esmė yra kasdienis pareigų vykdymas valstybei ir naudojimasis teisėmis. Kadangi šitie dalykai sąmoningai painiojami, yra naudojamasi išeivių arba nesusivokimu, arba noru turėti dvigubą pilietybę, ir todėl yra kuriamas šitas mitas.
Jis yra labai pavojingas ir kitu atžvilgiu, nes daugybė požymių rodo, kad norima gausinti tokių dvigubų piliečių skaičių tam, kad nuslėptų visišką katastrofą, kuri įvyko migracijos ir Lietuvos demografijos atžvilgiu. Juk šitaip kuriama iliuzija, kad egzistuoja štai tokia Lietuvos valstybė su daugybe piliečių, kurių trečdalis realiai nėra piliečiai. Tai yra toks pat statistikos gražinimas, koks buvo sovietmečiu.
Apie tai nekalbama, bet mano principinė nuostata būtų tokia: dvigubos pilietybės klausimą būtų galima realiai svarstyti, jei būtų iškeltas norinčiųjų įgyti dvigubą pilietybę asmenų pareigų klausimas. Pavyzdžiui, kiek žinau, tarpukario Lietuvoje buvo vadinamasis Lietuvos paso mokestis. Kitaip tariant, bent jau kasmet mokėdamas tam tikrą pinigų sumą, nesvarbu, kokiu mokesčiu ją pavadintume, toks pilietis įneštų bent šiokį tokį indėlį į tai, ką galima vadinti Lietuvos valstybės gerove ir klestėjimu. Jis nors šiuo tuo prisidėtų, kad valstybė išliktų.
O priešingu atveju, jei jis neturi jokių pareigų, tai reiškia, kad jis atvyksta į Lietuvą kaip svečias ir naudojasi visomis Lietuvos piliečio teisėmis. Bet šiuo atveju galima tik retoriškai paklausti: kas nutiktų, jei visi būtų tokie gudrūs, ir ar tada apskritai būtų į ką grįžti?
Nesu naivus ir puikiai suprantu, kokios tragiškos aplinkybės daugybę žmonių privertė palikti Lietuvą. Mes puikiai suprantame, kad daugelis jų Lietuvai turi daug sentimentų. Bet tai, kad tokių žmonių esama, nesuteikia teisės, mąstant politiškai, kurti fikciją.
„Vilniaus forumas“ atsiprašo dėl įsivėlusios klaidos apie požiūrį į Ukrainą ir NATO „Rinkėjo vadove“: „Norime atsiprašyti ir atkreipti dėmesį, kad rinkėjo vadove įsivėlė korektūros klaida – pažymėta, jog Liberalų sąjūdis nepalaiko Ukrainos ir Lietuvos narystės NATO. Savaime suprantama, kad tai klaidingas teiginys. Nors vadove Liberalų sąjūdis griežtai ir pagrįstai kritikuojamas, jų nuosekli parama Ukrainai yra turbūt vienintelis teigiamai įvertintas programos punktas“.