Šalies vadovas priminė „Tautiškos giesmės“ autorių Vincą Kudirką – silpnos sveikatos gydytoją, dirbusį gilioje carinės imperijos provincijoje ir gyvenusi pagal aukščiausią moralinį imperatyvą – „daryti viską, ką gali, kad gyvenimas būtų kilnesnis ir šviesesnis“. Jis, matydamas Rusijos imperijos galybę, lietuvių tautos nuovargį bei nepasitikėjimą pasauliu ir pasaulio nepasitikėjimą Lietuva, kreipė žvilgsnį į ateitį ir tikėjo idealo pranašumu prieš vadinamąją realybės politiką.
„Atvirai keldamas klausimus, atvirai abejodamas, atvirai kritikuodamas. Čia noriu pabrėžti: ne vien kritikuodamas, bet prisiimdamas savąją atsakomybės dalį, siekdamas supratimo bei solidarumo ir įsipareigodamas veikti kartu. (…) Štai tokios kudirkiškos kritikos itin pasigendu šiandien. Ne piktdžiugiškos, nihilistinės, besityčiojančios iš mūsų pačių valstybės ar atskirų žmonių, o skatinančios blaiviai vertinti situaciją ir ieškoti atsakymų į klausimus“, - kalbėjo V. Adamkaus.
Jo teigimu, tai liečia visus – šalies šviesuolius, inteligentiją ir valdžios vyrus, tarnautojus ir darbininkus, pareigūnus ir studentiją. „Nuoširdžiai pritariu vieno literatūros tyrinėtojo pasakytiems žodžiams, kad „sunkiausiai išmokstama V. Kudirkos pamoka – jaustis oria tauta, patikimai įveikusia baudžiauninko kompleksus ir minios instinktus”. Ar mes esame įveikę baudžiauninką savyje? Savo baimes, nepasitikėjimą, įtarumą? – retoriškai klausė prezidentas. – Juk savigriova, perdėta savinieka tikrai neveda į pažangą, netarnauja tautos ir valstybės gyvenime.“
V. Adamkaus žodžiais, nėra didesnės ir pavojingesnės krizės už tautinės ambicijos stoką, dėl kurios Lietuva neišsprendė daugybės įveikiamų problemų ir prarado šimtus tūkstančių emigravusiųjų. „Ambicija čia vadinu ne ksenofobijos apraiškas ar minios drąsą daužyti langus. Tai, mano nuomone, taip pat amoralu, kaip ir valdininkų arogancija, užsispyrimas nepripažinti padarytų klaidų“, - kalbėjo Lietuvos vadovas.
Anot jo, mums pakanka galių kurti ne vien savo asmeninę, bet ir bendrą šalies, tautos gerovę. Tam esą reikia atsikratyti išankstinių baimių, nepasiduoti destrukcijai, kritiką paversti konstruktyviu dialogu, nekapituliuoti prieš blogį – politinį, moralinį socialinį, o priešintis jam tiesos žodžiu, viešumu, atsakomybės etika grįsta laikysena ir darbais.
„Toks siekis – negriauti savo tautos ir valstybės iš vidaus – šiandien turi tapti mūsų bendra veiklos programa“, - pažymėjo V. Adamkus.
Jis prisimimė 1949 m. vasario 16 d., kuomet Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba Valstybės atkūrimo dieną minėjo mirtinos grėsmės akivaizdoje. Visi šios Tarybos nariai sulaukė žiauraus okupantų keršto ir represijų, tačiau jų tikėjimas esą pratęsė nepriklausomos Lietuvos idėją pavergtame krašte gyvenusių žmonių sielose.
„Mums labai reikia kudirkiškosios stiprybės šiandien, kai Lietuva ir visas pasaulis gyvena globalinės finansų krizės, kokios nematė mūsų karta, akivaizdoje. Kai niekas neturi išbandytų priemonių jai sutramdyti. Bet mes turime išbandytų būdų, kaip gyventi ir veikti esant sunkiai situacijai, kaip rasti sprendimus. Tai – ne techniniai būdai, tai – moralinė laikysena“, - pabrėžė prezidentas.
Jis siūlė semtis stiprybės iš mūsų žmonių, kurie lageriuose dalijosi paskutiniu duonos trupiniu, kurie rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus, kurie Sausio 13-ąją plikomis rankomis sustabdė tankus, iš žmonių kasdienio gerumo.