Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichologė Karilė Levickaitė pasvajojo: „o jeigu tik piketai būtų organizuojami dėl realių, svarbių ir nepopulistiškų dalykų“.
„Idėja plakatui: „Reikalaujame valstybės remiamų prieinamų programų, padedančių mums išmokti tinkamai elgtis su vaikais ir konstruktyviai spręsti problemas šeimoje!“, – feisbuke rašė K. Levickaitė.
Į šią idėją netruko sureaguoti Nacionalinis Aktyvių Mamų Sambūris (NAMS), kuris per savo paskyrą feisbuke surengė virtualų piketą.
„Nedalyvavome ir tikimės, kad nebus poreikio dalyvauti piketuose „atiduokite vaikus daug negalvoję“. Nes visą organizacijos gyvavimo laikotarpį idėjiškai ir neatlygintinai dirbome aukojant savo šeimų laiką, kad piketai būtų apie tėvų reikalavimus investuoti į ateitį įskaitant vaiko teisių įgyvendinimą visų pirma šeimoje“, – rašoma jų paskyroje.
NAMS atkreipė dėmesį, kad ne vienerius metus teko paplušėti, kad įsigaliotų naujas įstatymas, „keičiant jį iš startinės pozicijos kur pagalbos šeimai nebuvo visiškai, kur vaiko teisių apsauga buvo formuluojama per institucijose gyvenančių vaikų poreikius“.
„Ir mes didžiuojamės, kad mums pavyko. Įstatymą turime – belieka jo pagrindu išsireikalauti, kad visų pirma būtų skiriami derami ištekliai darbui su šeimomis, o ne vaikų paėmimo struktūrai. Tuo ir pažadame užsiimti. Tokį kol kas on'line piketą ir organizuojame ir raginame juo dalintis kiek įmanoma plačiau. Kitu atveju įstatymo įgyvendinimą sustabdys ir grįšime į laikus, kur teisę reikalauti turėjo visi išskyrus mokesčius mokančias ir vaikus auginančias šeimas“, – rašoma NAMS paskyroje.
Parlamentarė palaikė tarnybas
Vaiko teisių apsaugos reformos advokatė, parlamentarė iš socialdemokratų frakcijos Seime Dovilė Šakalienė feisbuke rašė, kad Kauno atvejis sukėlė tiek emocijų, kad nebepastebime faktų. Seimo narė yra įsitikinusi, kad tarnybos reagavo adekvačiai.
„Pradėkime visgi nuo viešai žinomų faktų. Parke motina per įvairias kūno vietas muša dvejų metų mažylį. Kita šeima bando sustabdyti smurtą. Motina reaguoja priešiškai. Iškviečiama policija ją išveža. Pagal policijos pranešimą į namus atvykę vaiko teisių specialistai mėgina įvertinti grėsmę vaikų saugumui bei nuvežti vaikus apžiūrai kartu su tėvu. Po įvertinimo paaiškėja, kad smurtas prieš vaikus buvo naudojamas nuolat, mažyliai mušami rykšte. Teismas patvirtina sprendimą paimti vaikus iš nesaugios aplinkos. Tėvai elgiasi iracionaliai, gąsdina vaikus, šeimos draugai atsisako toliau globoti mažylius neatlaikę spaudimo“, – rašė D. Šakalienė.
Stebėdama, kaip istorija pateikiama visuomenei, parlamentarė įžvelgė daug melo.
„Pirmas melas – „Facebook“ viešinama istorija apie agresyvų vyrą, persekiojusį išsigandusią mamą su vaikais. Taip pilietiški praeiviai, nelikę abejingi mušamam mažyliui, paverčiami agresoriais. Antras melas – šeima žurnalistams teigia nemušanti vaikų, nors vaiko teisių specialistams pareiškė nežinojusi, kad vaikų mušti negalima ir tai darė nuolat. Trečias melas – motina demonstruoja žurnalistams žarsteklį ir reples kaip esą sukėlusius įtarimą, nors puikiai žino, kad mušdavo vaikus rykšte. Taip faktai sklandžiai pereina į emocijas.
Motina naudoja tokius išsireiškimus kaip „vaikai yra kalėjime“, „manėme, kad vaikus mums grąžins negyvus“. Aktyviai neigdami ar iškreipdami faktus, atsisakydami bendradarbiauti, savo elgesiu gąsdindami vaikus (motina bėgioja po parką ir pasiklysta, tėvas puola iš automobilio į gatvę su mažyliu ant rankų, daro kitus veiksmus, kurie nebuvo paviešinti saugant asmens duomenis) tėvai sukelia specialistams rimtų abejonių dėl gebėjimo adekvačiai rūpintis vaikais. Tuo pačiu sukelia baimę daugeliui žmonių dėl galimos grėsmės „normalioms šeimoms“, kalbama apie „šeimų genocidą“ ir „anoniminius budulius“, – rašė D. Šakalienė.
Ji nebandė neigti aplinkybės, kad bent pradžioje paimti mažyliai jautėsi blogai.
„Ir didelė dalis atsakomybės tenka tėvams, kurie savo elgesiu kiek tik įmanoma apsunkino situaciją. Kita dalis atsakomybės tenka vaiko teisių specialistams, kurie iš tiesų galėjo ir turėjo būti profesionalesni. Tačiau kaip su visomis socialiai jautriomis reformomis vis dar trūksta resursų – ir lėšų, ir žmonių, ir laiko, nes neįmanoma išmokyti kokybiškai rūpintis šeimomis per kelis mėnesius. Man labai gaila, bet lėšų prasme ši reforma visai nepapuola į Vyriausybės prioritetus“, – rašė D. Šakalienė.
Jos teigimu, einama teisinga linkme – tarnyba vis atviresnė visuomenei, ten dirbantys žmonės dirba pagal vis aukštesnius standartus, atsakomybė už klaidas irgi tapo labai reali.
„Už neetišką elgesį (melas dėl smurtavusios motinos neblaivumo, jautrumo stoka) nedelsiant nušalinama nuo pareigų Kauno miesto skyriaus vedėja ir pradėtas išsamus tarnybinis tyrimas. Nepaisant Garliavos istorijoje pasireiškusių Seimo narių spaudimo ir piketo prie durų, visa komanda specialistų išsamiai įvertino situaciją ir priėmė sprendimą grąžinti vaikus tėvui, kuris pradėjo bendradarbiauti ir priimti pagalbą kaip auginti mažylius be smurto. Ir čia kertinis momentas bus paslaugų šeimai suteikimas – kiek jos bus prieinamos, kokybiškos ir kiek pati šeima bus motyvuota iš karo pereiti į bendradarbiavimą savo vaikų labui“, – rašė D. Šakalienė.
Laukė valstybės vadovų vaidmens
Viešųjų ryšių agentūros „Nova Media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas savo įrašuose feisbuke akcentavo valstybės vadovų atsakomybę, kad būtų nuramintos kylančios aistros.
„Norint Lietuvoje sukelti masinę psichozę užtenka pilnaties, kelių politikų, kurie dėl kamerų dėmesio padarys bet ką, ir kelių „Facebook'o“ aktyvistų. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų valstybės vadovams, matant kas vyksta, užteks kiaušų išeit ir nuramint aistras. Kitaip turėsim pakampių politikus, kurie ant šios žinutės bandys sukurt naują isteriją ir bandys pasikelt reitingus prieš rinkimus. Tie veikėjai tai jau darė Garliavoje“, – apie ankstesniame įraše jau minėtų „Seimo puteikių“ veiklą rašė A. Katauskas.
Šiek tiek anksčiau jis atkreipė dėmesį, kad už reformą buvo atsakinga viena konkreti ministerija.
„Ir ji paleido į gyvenimą reformą be pagrindinių kelių dedamųjų:
1. Vaikų teisių tarnybą, kurios reputacija yra aiški po visų kitų atvejų be jokio jos pastiprinimo.
2. Krūvą naujų vaikų teisių ir socialinių darbuotojų, kurie aiškiai neturi gebėjimų viešai paaiškinti situaciją.
3. Be elementaraus supratimo, kaip tokiais atvejais vystosi situacija viešojoje erdvėje ir laiku bei vietoje esančių profų, kurie gali valdyti situaciją“, – rašė A. Katauskas.
Jis ironizavo, kad „panašias galėtų daryti policija dėl kokio tarnybinio ginklo panaudojimo ar kariuomenė“.
„Nu, pratybas realiomis sąlygomis tokias užkurt ir iš klaidų pasimokyt. Keli nušauti nekalti ar pabėgę kalti būtų tai, ko reikia“, – rašė A. Katauskas.
Situacija nėra tik juodai balta
Psichologas, emocinės paramos vaikams tarnybos „Vaikų linija“ vadovas Robertas Povilaitis atkreipė dėmesį, kad norint susidaryti pilną paveikslą – svarbu gauti informaciją iš abiejų pusių.
„Girdžiu ir skaitau daugiau vienos pusės pateikiamą informaciją. Vaiko teisių tarnyba juk negali skelbti daug informacijos apie tai, ką žino apie šeimą. Pasakoja daugiau tėvai, ir tik šiek tiek atskleidžia vaiko teisių tarnyba. Nepakanka remtis vienpusiška informacija. Todėl norėtųsi labai atsargiai vertinti viešoje erdvėje pasirodančią informaciją ir neskubėti su vertinimais“, – teigė R. Povilaitis.
Jis taip pat akcentavo, kad vertinant situaciją norisi susilaikyti nuo situacijos pavertimo juodai balta.
„Atrodo, kad įgūdžių ir profesionalumo atvykusiems darbuotojams galėjo pritrūkti, bet ir tėvų elgesys atrodo problemiškai. Mama pati papasakojo, kad viešoje vietoje penkis kartus sudavė vaikui, tėtis atsisakė su policija važiuoti su vaikais į ekspertizę, vykstant su policijos automobiliu pakeliui sustojus be leidimo išlipo iš policijos automobilio ir atsisakė į jį sugrįžti“, – atkreipė dėmesį R. Povilaitis.
Pasak psichologo, yra visokių aplinkybių kurias reikėtų patikrinti.
„Jeigu buvo tokie dalykai, kad areštinėje ant mamos rėkė, nedavė valgyti, neleido apsirengti, kad policininkai ar vaiko teisių darbuotojai gąsdino, nepagarbiai elgėsi – tokių dalykų jokiais būdais neturėtų būti. Bendravimas turėtų būti nepriekaištingai pagarbus,“, – teigė R. Povilaitis.
Psichologas pritaria, kad nepakankamai pasiruošta vaiko teisių reformai ir pasigenda paslaugų šeimoms.
„Kur yra įvairių socialinių ir psichologinių paslaugų vaikams ir šeimoms plėtra – nesuprantu. Ar policininkai ir vaiko teisių darbuotojai yra gavę praktinių mokymų kaip bendrauti su šeimomis tokiose įtemptose situacijose? Sveikatos sistemoje 2014-ais metais buvo pasirašytas įsakymas dėl vaikų psichikos sveikatos paslaugų plėtros, tai iki šiol tas įsakymas net nebuvo pradėtas įgyvendinti, o dabar tas įsakymas, berods, jau ir atšauktas“, – teigia R. Povilaitis.
Psichologui norėtųsi labai didelio atsargumo su laisvos visuomenės vardais pasivadinusių institutų iniciatyvomis ir kvietimu į kovą prieš tik besikuriančią, dar daug ko nemokančią, klystančią vaiko teisių sistemą.
„Geriau jau norėtųsi nukreipti energiją į reiklumą valdžiai, reikalaujant, kad labai rimtai plėtotų pagalbos paslaugas vaikams ir šeimoms, pasitelktų tiek Lietuvos specialistų, tiek kitų šalių patirtį“, – sako R. Povilaitis.
Viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie iš kauniečių šeimos paimtus vaikus, psichologė Agnė Matulaitė feisbuke rašė, kad jos klientai dar nėra buvę taip įbauginti Lietuvoje.
„Sistemos, kuri „po vieno kaimyno ar praeivio skambučio, gali imtis prievartos. Atimti mūsų vaikus“. Tai yra beprotiškai gąsdinanti mintis. Kuri šiomis dienomis aplanko daugumą tėvų“, – rašė A. Matulaitė.
Ji rašė girdėjusi ir pasakojimų apie „siaubūnus“ kolegas psichologus, kurie savo klientams prisipažinus, kad jiems „kartais pritrūksta kantrybės su vaikais“, arba, kad jie net „baiminasi, ar savo veiksmus suvaldys“, ar kad gal net kažkada kažką „grubiau padarė savo vaikui, ir po to negali metų metais sau atleisti“, gali imti ir „įduoti“ savo klientus vaikų teisėms.
„Smerkčiau tokius savo kolegas, jei tai būtų tiesa. Tikiuosi, kad taip nėra. Tikiuosi, kad čia tik baimės, kad taip gali įvykti, kalba“, – rašė A. Matulaitė.
Pasak psichologės, jei jau žmogus svarsto savo veiksmus psichoterapijoje, graužiasi ir kaltina save, yra daug mažiau šansų, kad jis tai realybėje atliks.
„O jei dar moka savo psichologui ar psichoterapeutui pinigus, kad analizuotų tokius savo veiksmus, mintis ir su jais susijusias savo baimes bei kitas emocijas..“, – rašė A. Matulaitė
Psichologė teigė, kad jai yra baisu, kad įstatymo įgyvendinimui nepasiruošta.
„Sutinku, kad vaikų mušimas tikrai yra labai blogai. Nors ir be vaiko prilietimo pirštu, mes vienas kitą šeimoje galime terorizuoti visai neblogai. Sutinku, kad į gautus signalus būtina reaguoti rimtai. Tačiau giliu mano įsitikinimu, dažniausiai žmonėms reikalinga pagalba. O ypač nereikalinga prievarta bei baudimas prieš išsiaiškinimą“, – rašė A. Matulaitė.
Baudimu ji laiko net trumpalaikiškiausią prievartinį vaiko atėmimą iš jo tėvų.
„Pastarasis gali nulemti labai rimtą vaiko raidos ir psichikos sutrikimą. Nes tėvai, jų gynėjai, jų akyse staiga nuvertinami, paverčiami bejėgiais. Maži vaikai visada tokiais atvejais pirmiausia kaltina save. Tai priklauso jų raidos stadijai. Vaikai net tėvų skyrybų atveju mano, kad čia jie kalti, jog tai įvyko. O tėvų nuo savęs atskyrimo atveju, net realus krislas teisybės gali būti – „čia mes išvarginom“, „neklausėm“, etc. Tad jei tai nėra absoliučiai būtina, jei negresia gyvybei, manau, verta imtis intensyvios pagalbos tokiai šeimai... O ne skubėti ardyti ją“, – rašė A. Matulaitė.
Ji neneigė, kad vertėtų išsiaiškinti, ar tėvų buvimas kelia realią grėsmę vaikams.
„Tai būtų galima padaryti įvairiais būdais. Kad ir vaikų bei tėvų interakcijas, pavyzdžiui, stebint palatoje su vienpusiu stiklu. Ar jų namuose. Įvairių technikų psichologijoje seniai yra prikurta ir galima gi jas pritaikyti! Dvidešimt pirmas amžius vis gi.
Vaikų psichologinis pasaulis gali subyrėti per sekundę. Psichinė liga gali prasidėti tuoj pat. Raidos ar asmenybės sutrikimas – taip pat. Nors gyvybė tikrai svarbiau, tačiau, o ką, jei paaiškės, kad galima buvo kur kas humaniškiau konkrečiai šeimai padėti ar kad iš viso įvyko klaida? Grąžinti tikėjimą pasauliu (tame tarpe ir Lietuvos valstybe) jau bus per vėlu. Nes tas net momentinis skausmas gali išlikti visam gyvenimui“, – rašė A. Matulaitė.