„Kaip tikras europietis darot klaidą, manydamas, kad Baltarusija yra baltarusiai ir Lukašenka. Baltarusijoje yra dar ir Kremlius. Nuo jo Labai daug kas priklausys. Baltarusiai labai įkvepiančiai protestuoja prieš neteisėtus ir neteisingus rinkimus. Reikia tikėtis, kad kokių nors rezultatų jie pasieks. Pirma, ko jie nori, ir turbūt vienintelis dalykas, ką jie aiškiai pasako, – mes norime naujų, teisingų prezidentų rinkimų“, – specialioje „Delfi“ laidoje kalbėjo diplomatas, buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas.
Toliau baltarusių keliai, anot P. Vaitiekūno, išsiskiria, bet vien nepriklausomų rinkimų siekis, anot jo, yra pirmas rimtas žingsnis demokratijos link. Paklaustas, ar tai realu, P. Vaitiekūnas teigė, kad „reikia klausti Putino“.
Kremliaus vaidmuo reikšmingas ne tik Baltarusijoje, bet ir jėgos struktūrose. Tiek KGB, tiek armija labai aiškiai parodė, kad stovi už Lukašenkos nugaros, grasina protestuotojams, Lenkijai ir Lietuvai, kurios neva kišasi į Baltarusijos reikalus. Vis dėlto, anot P. Vaitiekūno, greičiausiai A. Lukašenkai tai yra dėmesio nukreipimas. Tačiau neaišku, kokia iš to nauda Kremliui.
„Galbūt tai bus provokacija prieš Europos Sąjungą ir NATO. Galbūt kas nors pasakys, kad lietuviai patys kalti, – tai būti didelis Kremliaus laimėjimas ir didžiulis smūgis ES ir NATO, galėtų prasidėti byrėjimas. Bet tai mažai tikėtina“, – teigė jis.
Yra du keliai, vienas sunkiai įmanomas
Anot VU TSPMI politologo Mažvydo Jastramskio, kad Baltarusijoje įvyktų režimo pokyčiai, į taikius protestus turėtų įsitraukti 3,5 proc. šalies gyventojų. Vis dėlto, politologo teigimu, neužtenka, kad tie žmonės tik išeitų į gatves, reikia tęstinių veiksmų.
„Čia yra tokios kaip ir kelios kvalifikacijos. Viena, kaip jau atkreipėme dėmesį ir tame originaliame tyrime, kur ir buvo paminėti 3,5 proc. Yra svarbu tai, kad efektyvesnis – taikus pasipriešinimas, o ne koks nors ginkluotas konfliktas, kai griebiamasi smurto. Tai gerokai dažniau pasiteisina.
Antras dalykas – peržengus tą 3,5 proc. slenkstį, be abejo, reikia, kad tai nebūtų vien protestai, kad įsitrauktų ir skirtingos taktiktos. Pavyzdžiui, tie patys streikai yra labai svarbūs, kai mes kalbame apie gamyklas. Kitame tyrime (...) rašoma, kad labai svarbu iš režimo reikalaujant demokratizacijos pokyčių būtent pramonės darbuotojų įsitraukimas. To autoriaus sudaryti statistiniai modeliai rodo, kad šiaip jau judėjimai, protestai, kuriuose dominuoja būtent pramonės sektoriaus darbuotojai, pasiseka dar dažniau negu viduriniąja klase didžiuosiuose miestuose paremti judėjimai“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Anot politologo, per tiek laiko lietuviai galbūt buvo pripratę prie to, kad gyvena už kelių šimtų kilometrų nuo autoritarinio režimo sienos.
„Kai tu pasižiūri, tai yra paskutinis ar, galima sakyti, pirmas pasukęs atgal į diktatūrą po trečiosios demokratizacijos bangos. Bet tai yra ypač represyvus režimas, visiškai nelaisvas, ir galbūt patys susidarome tokią iliuziją, kad autoritarinis režimas, diktatūra negali kristi. Bet krenta. Įvairiais būdais“, – teigė jis.
Politologas priminė Rumunijos atvejį – ten, pasak jo, kaip ir Baltarusijoje, buvo ypač personalinis režimas.
„Kai kas vadino – sultonistinis režimas. Buvo komunistų partija, bet jos organizacija prasta. Ir Lukašenka neturi partijos. Ta demokratizacija gali įvykti keliais būdais. Vienas būdas yra viską nušluojanti revoliucija, bet tam reikia jėgos struktūrų perėjimo į žmonių pusę“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Antras būdas, teigia M. Jastramskis, – kai prie bendro stalo susėda nuosaikesni tiek demokratijos judėjimo, tiek režimo atstovai, kurie nori reformuotis. Tačiau, politologo teigimu, čia Baltarusija susidurtų su problema, nes kitoje stalo pusėje yra arba Lukašenka, arba Kremlius.
Putinas sprendžia dilemą
Pasak P. Vaitiekūno, reikia nepamiršti ir Ukrainos atvejo. Diplomatas atkreipė dėmesį, kad jėgos struktūros Baltarusijoje visiškai priklausomos nuo Kremliaus.
„Pridėčiau, kad Kremlius per ketverius Janukovyčiaus metus sugebėjo visiškai perimti kontrolę visose jėgos struktūrose Ukrainoje ir jas sugriauti. Čia Lukašenka Baltarusijos suverenitetą Kremliui pardavinėjo 26 metus. Ten jėgų struktūrų kontrolė yra seniai perimta. Putinas dabar sprendžia paprastą dilemą. Viena aišku, ko jis neatiduos. Jis neatiduos Baltarusijos kontrolės. Dabar jis sprendžia dilemą, ar tą kontrolę išlaikyti su Lukašenka, ar be Lukašenkos“, – įsitikęs P. Vaitiekūnas.
Anot jo, jei Putinas nuspręs, kad Lukašenka dar pakankamai adekvatus, „galima su juo žaisti, krauju dar pakankamai nesusitepęs“, tai gal jis ir liks.
„Arba jis nuspręs, kad reikia be Lukašenkos, pabandom kitą scenarijų su kitu lyderiu. Aš manau, kad dabar akivaizdžiai vyksta hibridinė Baltarusijos okupacija“, – savo įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Paklaustas, koks, jo nuomone, tokiu atveju bus į gatves išėjusių baltarusių vaidmuo, P. Vaitiekūnas tikino, jog „lemiamas“. Vis dėlto, P. Vaitiekūno teigimu, viskas priklauso nuo to, ar patys baltarusiai supranta, ko siekia, ar gatvėse skamba šūksniai, kad „nuo šiol mes priklausome Europai“. Kol kas, pastebėjo jis, tai nevyksta.
Pasak diplomato, jei A. Lukašenka susikompromituos ir pralies daug kraujo, Kremlius nuspręs jį patraukti.
Lopata: Europoje dėl lyderystės stokos nėra bendros šnekos
Vertindamas tarptautinę reakciją į įvykius Baltarusijoje rinkimuose su Liberalų sąjūdžiu dalyvaująs politologas Raimundas Lopata nemano, kad JAV yra pasyvi krizės stebėtoja.
„Mes matėme JAV vaidmenį. Matysime jį rytoj, atskrenda valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojas. Iš Vilniaus jis skris į Maskvą, tai rodo amerikiečių dėmesį šitam regionui“, – sakė R. Lopata.
Pasak jo, ES reakcija yra vangi dėl daugelio priežasčių.
„Visų pirma – dėl ilgo, keblaus, biurokratizuoto sprendimų priėmimo mechanizmo. Antra vertus, tai, ką mes šnekame apie Europą, – lyderystės stoka. Dėl lyderystės stokos nėra bendros šnekos. (…) Tokiose situacijose ir mažos valstybės gali nuveikti daug, bet problema yra ta, kad ir mes praradome savo sugebėjimus burti koalicijas“, – sakė R. Lopata.
Trečias veiksnys, kuris, pašnekovo nuomone, slegia dabartinius Europos veikėjus, yra Ukrainos prisiminimai.
„Kai 2013 m., spaudžiant ukrainiečius, buvo perspausta ir sulaukta Rusijos tragiškos reakcijos“, – sakė R. Lopata.
Politologo nuomone, Europa, o galbūt ir Vašingtonas, nežino, kur yra Baltarusijos problemos raktas – Minske ar Maskvoje.
„Jeigu jis būtų Vilniuje, tai mes matytume, kaip būtų priimta bent jau ta minimali mūsų prezidento pozicija dėl neligitimaus prezidento“, – pastebėjo R. Lopata.
Vareikis: diplomatijos klausimais – ne viskas akivaizdu
Seimo narys iš Mišrios Seimo narių grupės Egidijus Vareikis, kiek jis žino realybės iš diplomatijos užkulisių, konstatavo, kad ne viskas tokiais klausimais yra akivaizdu.
„Galbūt vienas daro išoriškai, o daug palaiko neišoriškai. Nežinau, ar daug žmonių šiandien mano, kad Islandija pripažino Lietuvą su niekuo nepasitarusi. (…) Buvo ilgų diskusijų ne tik su NATO partneriais. Manau, kad mes galime būdami vieni labai pozityviai suveikti, būtent ir būti ta Islandija, turint ES pritarimą, veikti taip, kaip mums atrodo. Islandija irgi veikė taip, kaip jai atrodė“, – kalbėjo E. Vareikis.