Kai DELFI komanda išsiruošė į Palangą, viena sumanytų temų buvo apsilankyti prabangiausiame kurorto restorane ir papasakoti įspūdžius jame. Turizmo informacijos centre mums nurodė, kad „Pušų paunksnėje“ – viena iš jų.
Vėlus šeštadienio vakaras. Pasiskambinę telefonu sužinome, kad vietų šiam vakarui nėra, tačiau barmenui vis dėlto pavysta suorganizuoti staliuką trims.
Restoranas net ūžia nuo lankytojų gausos, jame pluša būrys žavių padavėjų. Įsitaisę lauko terasoje prie stalelio su vaizdu į kelią ir mišką, laukiame užsakytų patiekalų ir šnekučiuojamės.
Mūsų dėmesį patraukia kaimyninis stalelis – lietuviškai-rusiškai kalbančių maždaug 10 asmenų kompanija. Kartu su jais švenčia ir vaikai. Jaunutė padavėja vos spėja lakstyti prie minėtų klientų ir vykdyti jų pageidavimus. Kad būtumėt matę, kaip spėriai ir baugščiai padavėja aptarnavo šį stalą... Po kurio laiko atbėgti tenka ir virtuvės atstovei – ši dėl kažko nuolankiai teisinosi.
Netrukus net ir nenorėdamas įsimenu pagrindinio veikėjo – Aliošos – vardą. Jis porą kartų, grįždamas iš tualeto, savo kompaniją sumaišo su mūsiške. Atsitokėjęs vyras ramiai nužingsniuoja saviškių link.
Dar po kurio laiko Alioša ima kelti balsą, jį bando raminti žmona. Pasigirsta stiklo dūžiai, tučtuojau atbėgusi mergaitė viską sušluoja. Alioša nerimsta, jo raminti ateina stuomeningas barmenas – jis Aliošą net apsikabina, bando užliūliuoti.
Dalis Aliošos draugų atsisveikina ir su vaikais išeina namo. Prie staliuko lieka ketvertas. Net ir nenorėdamas matau, kaip Alioša lėkštėje ima mėtyti kepsnį, jį nepatenkintas tapoja po lėkštę. Sunerimusi žmona vyrą ramina, ragina liautis, galiausia kaip kūdikiui supjausto mėsos gabalą.
Alioša širsta ir į partnerės veidą ima laidyti virtuvinius rankšluostėlius, jai grasina. Ši nuolankiai tyli.
Pakėlęs akis, Alioša prisimena, kad čia yra ne vienas.
„Ko bl... žiūri, ačkarike, nori į galvą?“, – rusiškai sušvokščia, grėsmingai artinasi manęs link ir rodo kumščius. Susigūžiu ir mąstau, ar savuosius akinius išsaugosiu sveikus. „Ko žiūri?“, – drėbia jis ir dar labiau priartėja. Į Aliošą stengiuosi nepakelti akių, galiausiai sumykiu, kad tikrai nežiūriu.
Tada Alioša priartėja prie kartu sėdinčio kolegos. Jam pasiūlo ne tik į galvą, bet ir pačiulpti bei ima grabinėti savus šortus. „Aš tau kirviu galvą sukaposiu“, – grasina ir ima mojuoti kumščiais.
Kolegė pašoka kviesti pagalbos iš baro, o Aliošos draugai ir žmona nerišliai bando jį raminti, tačiau mūsų negelbsti. Akivaizdu, kad patys bijo gauti į galvą.
Šiaip ne taip vienas kompanionas Aliošą nutempia nuo mūsų, mes sprunkame į restorano vidų, papasakojame darbuotojams apie incidentą ir pasiūlome iškviesti policiją. Padavėjos ir barmenai keliskart mandagiai atsiprašo, bet policijos nekviečia. Esą ten švęstas gimtadienis ir žmogus tiesiog padaugino.
Beje, konfliktui nuslūgus padavėja šlavė šukes, nuo aplinkinių stalų rinko ištaškytą maistą – matyt, išeidamas Alioša dar nusprendė parodyti, kieno čia žodis paskutinis.
Išeidamas mačiau „Pušų paunksnės“ savininkę Ingridą Sabonienę. Ji kaip visada graži ir besišypsanti. Gal Jums, ponia Saboniene, ir ne nuostolis, bet pažadu čia daugiau nekelti kojos. Neteks man paragauti iš anksto užsakomų patiekalų – pieninio kepto ėriuko (12 asmenų) už 1200 Lt ir pieninio kepto paršiuko (8 asmenims už 1000 Lt).
Iki šiol maniau, kad geram restoranui priklauso ne tik tiekti gerą maistą ir gėrimus, kokybiškai aptarnauti, bet ir gerbti visus klientus, rūpintis jų saugumu.
Aišku, kuo čia dėti mes, varguolių trijulė, per vakarą tesugebėjusi išleisti 171 Lt. O štai Alioša su kompanija vien prie mūsų akių triskart užsisakė po butelį tikro šampano, kuris kainuoja apie 1000 Lt. O kur dar įmantrūs kiti patiekalai, nuo kurių lūžo stalas...