Mažiau besidomėjusiems prezidento rinkimais Ukrainoje staigmena galėjo tapti humoristo ir prodiuserio Volodimiro Zelenskio sėkmė. Po dviejų su puse savaičių Ukrainos piliečiai rinksis tarp jo ir dabartinio prezidento Petro Porošenkos, kuris pirmajame rinkimų ture gavo du kartus mažiau balsų už Zelenskį. Ką rodo šie rinkimų rezultatai ir ko tikėtis?
„DELFI Dėmesio centre“ – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir prodiuseris, TV laidų vedėjas ir buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Taip pat laidoje – Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininko Andriaus Kubiliaus, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko Gedimino Kirkilo ir Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos komentarai.
– Pone Valinskai, kuo jūs aiškinate Zelenskio sėkmę?
A. Valinskas: Aš manau, kad reikėtų aiškinti ne jo sėkmę, o visų kandidatų nesėkmes, kadangi daug metų prie vienokios ar kitokios valdžios vairo buvusi ir Julija Tymošenko, ir tas pats Petro Porošenka, jie sugebėjo taip sumenkinti tuos idealus, to paties Maidano, kuris buvo prieš ne tiek ir daug laiko, bet pasirodo, kad tą pasitikėjimą iššvaistyt gali. Žmonės realiai labiau nusiteikę pirkti katę maiše, nei pirkti tuos, kuriais jie ne tai, kad nusivylę, o paprasčiausiai jų netgi nekenčia. Ir kas iš to laimės, niekas negali pasakyti. Nes kai perki katę maiše, ji gali būti juoda, balta, arba dryžuota.
– Teisingai, katę maiše perkant niekada negali žinoti, kaip ir visuomenė negali žinoti apie jokias Zelenksio pažiūras. Ar vis dėlto jūs iš tos informacijos, kurią matote, galėtumėte daryti kažkokias išvadas, pone Bruveri?
V. Bruveris: Pirmiausiai gal paantrindamas ponui Valinskui norėčiau pabrėžti vieną dalyką, kuris, mano nuomone, čia pats svarbiausias atrodo, ir kurį čia reikia pabrėžti. Apie patį Maidaną.
Pagrindinė porevoliucinės ir kariaujančios Ukrainos problema ir yra ta, kad Maidanas neiškėlė tikrų savo politinių lyderių, iš paties Maidano gelmių, esmingai neatnaujino politinio elito, ir visos politinės sistemos, ir paliko Ukrainos, kaip politinės valstybės, kūną tokį patį. Tai yra, oligarchinė pelkė. Ir jos atstovas ir yra vis dar dabartinis, bet tuoj nueisiantis prezidentas Petro Porošenko.
– Bet jis buvo naujiena politikoje, bet kuriuo atveju.
V. Bruveris: Jis – vienas iš pagrindinių šalies oligarchų, visą laiką buvo politikoje tikrąja to žodžio prasme, arba šalia politikos, užiminėjo postus Vyriausybėje, bet jis nebuvo pirmose eilėse ir po Maidano buvo pasirinktas kaip kompromisinis, techninis, pereinamasis...
A. Valinskas: Kaip mažiausia blogybė iš tų, kurios buvo po Maidano.
V. Bruveris: Bet tų tikrų politinių lyderių, kurie suteiktų kiek įmanoma didesnei daliai Ukrainos visuomenės, ne tik maidaninės visuomenės, kažkokią viltį, perspektyvą, tikros politikos viltį ir galimybę, tokių kandidatų, deja, nebuvo. Tai, mano nuomone, pats svarbiausias dalykas, kurį rodo ir triuškinanti Zelenskio pergalė.
Antras dalykas, taip, šita valdžia ir Porošenkos valdžia, ji susikompromitavo. Nepaisant to, kad ji tikrai daug pasiekė, padarė dalykų, kurių neįmanoma nepastebėti visuose frontuose, ne tik ekonominiame, ir kariniame...
– Bažnyčia. Kariuomenė. Tautiškumas.
V. Bruveris: Beje, šitas dalykas, ką paminėjote, ta širdis, ant kurios pastaruoju metu Petro Porošenko pradėjo verti visą savo politiką. Žinot, šitas dalykas, man atrodo, buvo esminė jo klaida. Ir vienas iš dalykų, kurie man labiausiai nepatinka, nes Maidane pagimdytas ukrainietiškas patriotizmas buvo tokio amerikietiško tipo, pilietinis, ne etninins ir ne lingvistinis. Štai, kodėl Maidano ir kariaujančios Ukrainos priešakinėse eilėse pilna žmonių, kurie net nemoka ukrainietiškai dorai kalbėti, bet, nepaisant to, yra patys tikriausi, tikresni už tikrus, fasadinius Ukrainos patriotus. Porošenko, imdamasis būtent tokios politinės linijos, manau, padarė esminę klaidą ir žalą visai Ukrainos visuomenei, valstybei.
– Mes beveik nieko nežinome apie Zelenskio politines pažiūras. Aišku, mes galbūt galime spėti. Turbūt nežinome ir visų pranešimų, kurie yra Ukrainos žiniasklaidoje, nes esame Lietuvoje, bet iš to, ką galima čia girdėti ar skaityti ukrainietiškuose naujienų portaluose, vengia pasisakinėti bet kokiom aštresnėm politikos temom, rinkimų kampaniją organizavo pilnutėlėse salėse su savo šou programa, linksmindamas žmones, šaipydamasis iš valdžios ir socialinių aktualijų.
A. Valinskas: Kažkur girdėta, tiesa?
– Beveik kaip Valinskas prieš kurį laiką su „Tautos prisikėlimo“ partija. Bet pažiūrų jokių nedemonstravo. Tai – pavojinga, jūsų nuomone?
V. Bruveris: Mano nuomone, taip. Ir, mano nuomone, labiausiai pavojinga tai, kad kone absoliuti dauguma tų milijonų, kurie balsavo už Zelenskį, tikrai nėra tie patys milijonai, ta pati kritinė masė, kuri stovėjo Maidane ir dabar kariauja. Tie žmonės, kurie balsavo už Zelenskį, jiems bent tas principinis konfrontacijos, karo, priešų, Rusijos, diktatūra - ta politinė linija ir provakarietiška, bekompromisė, bent jau deklaruojama Ukainos orientacija, jiem tai nėra absoliučios vertybės. Jų vertybės yra kitos.
A. Valinskas: Vertybės ir ne tik, ką tu deklaruoji, bet bent jau turi suvokti planą, kaip mėginsi įgyvendinti. Nes prikalbėti iš debesų mes galim daug.
– Na, jūs irgi kalbėjot apie dešimt Dievo įsakymų.
A. Valinskas: Taip, mūsų vienintelis šūkis ir pažadas buvo „Su mumis bus linksmiau“. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad tą pačią spalio 12 dieną, kai vyko rinkimai, aš susitikau su Andriumi Kubiliumi ir pasakiau, kad mes tikrai esame pasirengę sudaryti centro dešinės koaliciją, ir tik po to prisijungė kiti liberalai. Nors mums iš karto klijavo etiketes „Kieno čia tas projektas?“. Šioje vietoje, ir prie Zelenskio etiketes klijuoja įvairias, bet yra vienas skirtumas. Kai patenki į parlamentą kaip frakcija, turinti 18, nors antroji pagal dydį, tai vienas dalykas, nes tu dirbi koalicijoje. O čia yra vienasmeninis organas. Jis yra kaip kolegialus organas pats vienas. Tai čia labai daug ką lems jo komanda konkrečiai, ne frakcija, Seimo nariai, o komanda, kuri bus aplinkui.
Ir kitas dalykas – parlamentas nėra visiškai bejėgis Ukrainoje, ir jis savo frakcijos parlamente neturi, ir artimiausiu metu neturės. Kaip pajudės tie darbai, ir į kurią pusę – štai čia visi atsibus, kaip rytą po Brexito: ką mes čia pridarėm? Bus sunkus pagirių rytas, ir jie turės tas politines pagirias praeiti.
– Pavojingas kandidatas, jūsų nuomone? Visuomenei, Ukrainos ateičiai, dėl to, kad apie jį niekas nežinoma?
A. Valinskas: Žinot, su visais kandidatais, tokiais, kurie patenka į pagrindinius politikos laukus, susitikinėja užsienio ambasadoriai. Mes po pirmojo turo, netgi prieš tai pagal apklausas, aš asmeniškai buvau susitikęs ambasadoriaus kvietimu pas jo ekscelenciją JAV ambasadorių jo namuose, ir mes šnekėjomės. Ir jie visą laiką zonduoja. Jie ir dėliojasi tuos variantus, kaip gali keistis politinis laukas. Su Zelenskiu tokių susitikimų nebuvo, ar jei jie buvo, tai buvo didžiausia problema, kad žmonės išėjo pakraupę, nes ko klausi, to negausi. Ir nekompetencija ir yra didžiausia pagunda paslysti.
– Lygiai tas pats su BBC žurnalistais, su užsienio spauda, pats liko nepatenkintas tuo, kaip apie jį parašė. Nes turinio – ne per daug.
V. Bruveris: Man visiškai akivaizdu, kad su jo išrinkimu Ukrainoje taps daugiau politinio chaoso. Vidinė politinė kova su jo išrinkimu tik prasidės, nes rudenį – rados rinkimai. Pralaimėjusiųjų pusė žūtbūt sieks revanšo, Zelenskis sieks žūtbūt įtvirtinti savo kažkokią daugumą, koaliciją parlamente. Kova bus nuožmi. Kai tokia viena figūra, galima sakyti, nuleidžiama iš viršaus, ypač į tokią oligarchinę, feodalinę pelkę, kokia yra Ukrainos politinė sistema, įsivaizduojate, kokį tai gali turėti destabilizuojantį, ir, galima sakyti, sprogstamąjį efektą. Vien tuo čia yra pavojus šitai šaliai, kuriai bent kažkokio politinio stabilumo ir apibrėžtumo reikia kaip oro.
Kitas dalykas, reikia labai atidžiai stebėti, ką jis kalbės ir darys apie karą Ukrainoje, apie frontą konkrečiai. Nes Rusija, padarius tokią pauzę, palaikydama nuolatinį karo degimą, laukia naujos Ukrainos valdžios, kas bus naujas prezidentas pirmiausia. Ir kariniu diplomatiniu frontu tik padidins spaudimą, persiųsdama dar kartą kamuoliuką į Ukrainos naujosios valdžios pusę. Žiūrėsim, ką jis darys su tuo. Jei jis pradės, kaip jo kai kurie komandos nariai, patarėjai, prieš rinkimus šnekėjo, kad naujasis prezidentas turėtų pats asmeniškai apsilankyti okupuotose teritorijose, pradėti tiesiogiai kalbėtis su vadinamosiomis liaudies respublikomis...
– Na, įsivaizduoti tai – sudėtinga, net neįmanoma įsivaizduoti, bet kuriuo atveju. Kiltų turbūt naujas Maidanas.
V. Bruveris: Pažiūrėsime, už jo, už Zelenskio, stovi daugybė kitokio požiūrio į tuos dalykus besilaikančių rinkėjų. Galima sakyti, jis turi kitokios politikos mandatą labai aiškų. Jeigu jis pradės bandyti įgyvendinti vadinamuosius Minsko susitarimus pagal tai, kaip juos skaito Rusija, kuri, akivaizdu, nė per centimetrą nepasitrauks nuo savo pozicijų nei Donbase, nei Kryme, tada galėsime kalbėti, kad šitas kandidatas yra dar pavojingesnis Ukrainai, nei mes jo tą pavojingumą konstatuojame dabar.
– Siūlau pasižiūrėti, ką apie situaciją kalba Lietuvos politikai ir ekspertai.
A. Kubilius: Kaip rodo pasaulio žymiausių analitikų darbai, tai iš tiesių tokiuose rinkimuose, aš juos vadinu pirmaisiais rinkimais po revoliucijos, laimėti valdžiai, kuri suformuota revoliucijos metu, yra beveik neįmanoma. Taip įvyko 1992–1993 m. Lietuvoje, kai Sąjūdis, suformavęs pirmąją valdžią po kovo 11-osios revoliucijos, totaliai pralaimėjo buvusiai komunistų partijai. Priežastys yra tai, kad žmonės per revoliucijas gauna ar patys susikuria daug tikėjimo, kad jau kitą dieną įvyks stebuklas ir gyvenimas labai greitai pagerės, o tie stebuklai neįvyksta. Tada atsiranda labai daug nusivylimo, frustracijos.
L. Kojala: Zelenskio stiprybė buvo tai, kad jis yra ne politikas, iš esmės neturi jokių politinių nuostatų ir tiesioginių ryšių su politinių sprendimų priėmimo procesu. Panašu, kad to ukrainiečiai ir norėjo. Pastaruosius penkerius metus, o iš esmės per visą nepriklausomybės laikotarpį, šalyje pagrindinė problema visą laiką buvo ta pati – korupcija, oligarchija, elito, o ypatingai politinio elito, įsigalėjimas tokiu mastu, kad visuomenė negeba jo kontroliuoti. Zelenskis sugebėjo save pateikti kaip žmogų iš šono, kuris, kaip ir televizijos serialo personažas, ateina ir viską išsprendžia, nes tiesiog nėra su niekuo susijęs. Nors, be abejo, tai galima kvestionuoti.
G. Kirkilas: Žmonės iš ekranų, kurie ateina į politiką, jeigu dar turi charizmos, idėjų ir taip toliau, gana greitai pasiekia rezultatus. Vis dėlto tenka pasakyti, kad trys ketvirtadaliai rinkėjų apie politiką orientuojasi iš televizijos ekranų. Ir aišku, kad politikai, ar norintys jais tapti, tuo pasinaudoja. Aš čia nieko ypatingai išskirtinio nematau. Labai daug lėmė jaunimo balsai, labai daug lėmė kandidato aktyvumas socialiniuose tinkluose. Tai, kad žmonės pasirinko visiškai ne iš politikos žmogų, rodo, kad dabartinė valdžia netenkina žmonių. Jie nori greitesnių pasikeitimų, pozityvesnių pasikeitimų. Kai kurios reformos gana sudėtingos ir lėtai vyksta. Bet visgi pagrindinė problema Ukrainoje yra korupcija.
L. Kojala: Pirmiausiai Zelenskis yra abejotinas kandidatas dėl to, kad neturi jokios politinės patirties ir apskritai vengia pasisakyti aštriais politiniais klausimais. Žinant, kad Ukraina dabar yra kariaujanti valstybė ir valstybė, kuri siekia įgyvendinti sudėtingas ES skatinimas ekonomines ir socialines reformas, kyla pagrįstų abejonių, ar jam pavyks tai padaryti, ir apskritai, ar jis to sieks. Dėl Porošenkos, ko gero, pagrindinė abejonė išlieka ta pati – jis sugebėjo padaryti daug svarbių geopolitinių žingsnių, nukreipti Ukrainą Vakarų linkme, tiek NATO, tiek ES trajektorijoje, bet viduje, ko gero, išliko pernelyg daug klausimų, ar jis nėra tik dar vienas oligarchinių sluoksnių atstovas.
A. Kubilius: Ar Porošenka, tęsdamas darbą, įneštų naujo, šviežio postūmio reformoms – čia klausimas. Galbūt jam šie rinkimai ir toks patekimas į antrą turą su ne geriausiais rezultatais būtų pamoka, kad žmonės yra pasiilgę stipresnio ėjimo į priekį. O dėl Zelenskio – tai yra tabula rasa. Jis yra švari lenta ir klausimas, kas ant tos lentos bus pradėta rašyti.
– Gal pradėkime nuo to, kuo baigė Andrius Kubilius. Iš tiesų Porošenka pradėjo kalbėti apie tai, kad tai yra jam pamoka, vos ne atsiprašinėti, kad jis jau yra pamokytas, kad tauta perdavė savo žinią, jis ją suprato, ir dabar jau keisis ir darys kitaip. Ar tai dar gali pakeisti padėtį, ar, jūsų nuomone, viskas aišku – kitas prezidentas yra Zelenskis?
V. Bruveris: Apie Ukrainą – gal taip, nėra iš tų šalių, apie kurią galima sakyti „viskas aišku“. Bet, mano nuomone, čia reikia pasakyti, kad daugmaž viskas aišku. Man atrodo, kad antrąjį turą Zelenskis prieš Porošenką turėtų laimėti dar užtikrinčiau nei pirmąjį.
– Daugmaž panašiu santykiu?
A. Valinskas: Maždaug 60 prie 40. Be jokios abejonės, nes čia jau bus balsavimas nebe už Zelenskį, o prieš Porošenką. Labai aiškiai bus parodyta: tu mus nuvylei. Ir mes ne tai, kad nepatikim tau mūsų valstybės, bet tiesiog mes tave matom kaip tos korupcijos skydą, kuris po tavim ir buvo. Tu žadėjai, nieko nepadarei. Kas baisiausia, jie prisidirbo su kariniu kompleksu, kai žmonės aukojo pinigus, o jie tuos pinigus iš kariuomenės ir iš valstybės vogė. Tai buvo pats baisiausias dalykas. Šioje vietoje nieko nepasakysi, kad žuvusio kario kaimynai balsuotų už Porošenką – taip niekada nebus.
V. Bruveris: Vienas iš simptomų labai aiškių, kad kariuomenėje, pačiose pirmose pozicijose rinkėjai fronte balsavo už Zelenskį. Maždaug pasiskirstė balsai tarp dabartinio kariuomenės vado ir Zelenskio maždaug per pusę. O bendrai kalbant, akivaizdu, kad Porošenka, kaip vienas iš labiausiai nemėgstamų politikų, Ukrainoje jis beveik neturi jokio rezervo.
– Vien dėl neigiamo nusiteikimo, jis tiesiog neturi manevro galimybės, nes daugiau nei pusė rinkėjų jį iš principo vertina neigiamai.
V. Bruveris: Taip, o Zelenskio rezervas – galbūt beveik neribotas. Pati patriotiškiausia, labiausiai mobilizuota kariaujančios Ukrainos dalis, aišku, už jį nebalsuos, bet už jį balsuos, pvz., visi tie, kurie balsavo ir už Penktosios Rusijos kolonos kandidatus, kurie bendrai sudėjus irgi surinko ne tiek mažai.
A. Valinskas: Vien todėl, kad jiems išsirinkus Zelenskį geriau turėti nežinomą tabula rasa, nes ant tos lentos dar bus dedamos politinės šachmatų figūros. O Porošenkos dėliojimas ir judėjimas Vakarų link yra aiškus. Tai jie galbūt tikėdamiesi, kad bus galima kažkokių pokyčių pasiekti, tikrai ragins balsuoti už Zelenskį.
– Rankose laikau naujausios apklausos rezultatus, susijusius su antru turu esant žinomiems abiems kandidatams. Visų kandidatų didžioji dauguma rėmėjų, visų be išimties, balsuot daugiau ketina už Zelenskį, nei už Porošenką. Kaip ir aišku, jūs sakot, išskyrus tai, kad Ukraina yra šalis, kur per dvi su puse savaitės gali įvykti daug kas.
V. Bruveris: Taip, prezidentas yra prezidentas, turi administracinį resursą. Bet manau, kad situacija yra tokia, kad vis dėlto tai nesuveiks. Suveiks demokratija, ir manau, kad tai yra pagrindinis teigiamas dalykas, kurį reikia konstatuoti kalbant apie Ukrainos prezidento rinkimus. Kad jie įvyko, ir jie įvyko iš esmės demokratiškai, nepaisant labai purvinos rinkimų kampanijos ir visokių manipuliacijų. Ir, matyt, pagrindinis pasiekimas ir smūgis, kurį Ukraina gali suduoti Rusijai, surengdama tikrai demokratiškus prezidento rinkimus. Bet situacija, deja, dviprasmiška, nes po jų atsiveria galimybės Rusijai manipuliuoti Ukrainos politiniame lauke, kuris toliau bus sumaištyje.
A. Valinskas: Ir dar pasakymas gali būti: žiūrėkit, kas iš Ukrainos demokratijos – išrinko klouną, kuris nieko negali. Geriau tvirta ranka ir dėdė Vladimiras Putinas, negu galimybės rinkti, ką norit.
– Dar vienas dalykas, turbūt esminis: taikus, civilizuotas valdžios perdavimas kitam prezidentui. Tai irgi būtų Ukrainos laimėjimas, jei viskas taip taikiai, gražiai įvyktų, dalyvaujant nueinančiam ir ateinančiam prezidentui, perduoti įgaliojimus...
A. Valinskas: Retorinis klausimas, Edmundai, ar toks demonstratyvus demokratijos lygio buvimas, parodymas, nėra per didelė kaina, kad už tai mokama penkerių metų kadencija prezidentui, kuris visiškai nežinomas. Čia ne Seimo pirmininkas, kur Seimo nariai susirenka ir atstatydina. Ten – visiškai kitaip. Ir penkeriems metams už tą demokratijos demonstravimą jie išsirenka kol kas, sakysiu tiesiai, velnias žino, ką. Ir kaip tai pasibaigs...
– Kaip visuomenės veikėjas jis, aišku, yra žinomas nuo dešimto dešimtmečio pradžios, dvidešimt metų jau yra žvaigždė, baigęs teisę, kaip Arūnas Valinskas, beje. Ir jo kūrybinis kelias, ir jo kaip prodiuserio veikla yra žinoma, jis turbūt vienas ryškiausių tos srities atstovų Ukrainoje.
A. Valinskas: Bet jis pakliūna iš savo komforto zonos, kur jis iš tiesų gali pasakyti pagal scenarijų, ką tu sakysi, ką – tu, ir aš būsiu trečias, kuris uždės tašką. Jis pakliūna į aplinką, kuri jam yra priešiška, o ne palaikanti.
– Ir visi ten rašo scenarijus, o ne tu vienas. Dar vienas iš kaltinimų – sąsajos su Kolomoiskiu, televizijos kanalas, studija „Vienas plius vienas“, ji priklauso Kolomoiskiui per visokias tarpines įmones ir t.t., bet kuriuo atveju, Kolomoiskis yra pasitraukęs iš Ukrainos dėl konflikto su Porošenka. Jį galima laikyti primityviai Kolomoiskio statytiniu?
V. Bruveris: Neskubėčiau su tokiais primityviais teiginiais ir apibendrinimais, bet akivaizdu, kad Kolomoiskis kažkokį vaidmenį vaidina ir vaidins. Jis ir viešai neslepia, kad yra visom keturiom už Zelenskį, sakydamas, kad Ukrainai reikia milijonų Zelenskių. Čia jo interesas labai aiškus, tai visų pirma – kerštas Porošenkai. Vis tiek figūruos šitoj situacijoj. Bet mane šiek tiek paguodžia tai, kad aš prisimenu, kad ne kas kitas, o Kolomoiskis išgelbėjo Dnepropetrovską tuometinį nuo tapimo Dnepropetrovsko liaudies respublika ir buvo vienas iš pirmųjų savanorių batalionų finansuotojų.
– Ir Kolomoiskio žmonės iki šios dienos valdo tą regioną, ir tai yra tikrų tikriausias proukrainietiškas bastionas, kur jokių pergalės paradų nevyksta ir pan.
V. Bruveris: Bet žinot, ir su tais žmonėmis, kuriuos mes vadiname oligarchais. Visiškai užtikrintais būti jokiu klausimu neverta.
A. Valinskas: Didžiausią pavojų man kelia tai, kad žmonės, kurie yra už Ukrainos ir užsienyje, man teko bendrauti su jais. Tiesa, aš su jais akis į akį kalbėjau Šiaurės Kipre, ten yra daug suvažiavusių žmonių iš Ukrainos su lagaminais didžiulių pinigų. Ir jie, atvirai šnekant, sako: pas mus tokia yra tvarka – jeigu paėmei valdžia, sodini tuos, kurie buvo prieš tai. Jie dabar laukia tų pokyčių, kad galėtų grįžti. Ir tuos pokyčius jie būtent sieja su Zelenskio atėjimu į prezidento postą. Tai kaip čia bus – man atrodo, kad gali pasakyti tik Viešpats Dievas, ir tas, jei tik kalba ukrainietiškai.
– Ar Zelenskis yra kažkokio klano atstovas iš tos informacijos, kurią žinote? Kolomoiskį mes žinom, o dar kažkas? Išskyrus tą šou biznį, kuris nėra didelis faktorius.
V. Bruveris: Vis tiek, kiekvienas didesnis biznis tokioje šalyje kaip Ukraina, ypač – ilgai vystomas, jis įvairiausiomis sąsajomis apauga. Galbūt čia net gali būti jo privalumas, kad jis gali turėti įvairius kontaktus su daug kuo, bet ar tai tikrai išeis jo naudai, pažiūrėsim.