Dešinėje esančioje nuotraukoje vaizduojamas vyras – žudikas iš Lietuvos. „Jie abu mūsiškiai, bet lietuviai nenori apie juos galvoti sąvoka „mūsiškiai“, nes vienas iš jų yra žydas, kitas – žudikas“, – paaiškina R. Vanagaitė, kurią Jungtinėse Valstijose kalbino garsi žurnalistė Masha Gessen. Straipsnis publikuojamas newyorker.com. Pateikiame visą, neredaguotą interviu, išverstą į lietuvių kalbą.
M. Gessen su R. Vanagaite trečiadienį susitiko vienoje Niujorko kavinių. Kelias savaites Jungtinėse Valstijose praleidusi rašytoja penktadienį turėjo grįžti į Lietuvą. Pokalbio metu žurnalistei rašytoja pasirodžiusi pakaitomis tiek drąsi, tiek kiek nerimaujanti, kas laukia grįžus namo. „Noriu viską išbandyti. Kitą savaitę eisiu į apklausą prokuratūroje. Dar niekada neteko vykti į apklausą.
Gyvenimas turi būti įdomus“, – sakė R. Vanagaitė. Vėliau, paklausta apie kitą savo projektą, rašytoja tepasakė: „Tiesiog bandysiu išvengti kalėjimo“. Neaišku, už ką R. Vanagaitė turėtų atsidurti kalėjime (jai oficialiai nepateikti jokie kaltinimai), tačiau tai neabejotinai susiję su vieno iš Lietuvos nacionalinių didvyrių atminties išniekinimu.
Dabar atrodo akivaizdu, kad iki to ji ėjo kelerius metus. 2016 metais tuomet 61 metų R. Vanagaitė buvo žinoma kaip teatro kritikė, viešųjų ryšių specialistė, renginių organizatorė ir populiarios ne grožinės literatūros rašytoja. Itin didelės sėkmės sulaukė 2013 metų knyga moterims apie vidutinio amžiaus moteris. Pasisekimo būta tokio didelio, jog leidėjai R. Vanagaitei pasiūlė parašyti ir panašią knygą apie vyrus. „Pasakiau, kad parašysiu, tik pirmiausia noriu padaryti kai ką kito“, – pasakoja rašytoja.
Tas projektas buvo „Mūsiškiai“. R. Vanagaitė tapo tiesiog apsėsta to, ką sužinojo iš vieno istoriko: kad Holokaustą Lietuvoje daugiausia vykdė ne okupantai iš Vokietijos, bet patys lietuviai. „Tame dalyvavo žymiai daugiau žmonių, ne tik grupelė pabaisų, kaip kad visada maniau“, – sako rašytoja. Lietuvė pasišovė sužinoti, ką jos pačios giminaičiai veikė per karą. Senelis, valstybės tarnautojas, prisidėjo sudarant vienuolikos nepageidaujamųjų (visi jie buvo žydai) sąrašą, visi vienuolika buvo nužudyti. Manyta, kad jis esą tiksliai nežinojęs, kam tas sąrašas. R. Vanagaitės tetos vyro atvejis ne toks keblus: nacių okupacijos metais jis vadovavo policijai.
Archyvuose R. Vanagaitė praleido gerą pusmetį, vėliau išvyko į masinių egzekucijų vietas. Kelionei ji ieškojusi kompaniono, kokio studento, tačiau galiausiai rado netikėtą bendražygį – nacių medžiotoju prisistatantį Efraimą Zuroffą iš Simono Wiesenthalio centro. „Mūsiškiai“ turi paantraštę: „Kelionė su priešu“. Žodžio „priešas“ reikšmė tokia pat nestabili kaip ir „mūsiškių“: čia priešai yra kolaborantai ir žudikai, kaip ir nacių okupantai. E. Zuroffas, Lietuvos žydų palikuonis, ir R. Vanagaitė istoriškai taip pat yra priešai. Kartu jie Lietuvoje aplankė 40 žudynių vietų – maždaug penktadalį visų – ir dar septyniais dabartinėje Baltarusijoje.
M. Gessen E. Zuroffą kalbino prieš gerus penkerius metus Jeruzalėje. Tada jis žurnalistei sakęs, kad, žlugus Sovietų Sąjungai 1991 metais, jis turėjo didelių vilčių visose trijose laisvę ir nepriklausomybę atgavusiose Baltijos valstybėse surasti visus nacių nusikaltėlius. Jis vietos laikraščiuose paskelbė skelbimų, žadėdamas piniginį atlyginimą už informaciją, galinčią padėti surandant ir sulaikant kolaborantus. Į skelbimus niekas nesureagavo.
Tuometinio interviu metu jis niekaip negalėjo atsakyti į klausimą, kas, jo nuomone, sulaiko žmones nuo tiesos. Nenoras pasirodyti skundikais? Solidarumas su tėvynainiais? Keršto baimė? Greičiausiai tinka visi trys variantai. R. Vanagaitė M. Gessen sakė, kad savo knygoje Lietuvos istorikams, padėjusiems nardyti archyvuose, ji nedėkoja, nes išsigando dėmesio, kurio, knygai sulaukus sėkmės, tikrai netrūktų.
Deja, savo apsauga R. Vanagaitė nepasirūpino. „Norėjau šokiruoti“, – prisipažino žurnalistei. Ieškojo pavyzdžių, sukrėsiančių skaitytojus, pavyzdžiui, istorija apie prekybos mokyklos mokinius, 1941 metais nenorėjusius grįžti namo. Juos išgelbėjo darbas žudikų būriuose. Kruvina vasara pasibaigė – jie grįžo tęsti mokslų.
2016 metais pasirodę „Mūsiškiai“ tapo bestseleriu. R. Vanagaitė įgijo naujų priešų, tačiau turėjo draugų ir šeimą, įgijo tūkstančius naujų skaitytojų. Parašė knygą apie vyrus, ką buvo žadėjusi leidėjui, ėmėsi memuarų, kuriuos pavadino „Višta strimelės galva“. Tai epitetas, kurio ji sulaukė iš vieno komentatoriaus internete, pamanė, kad jis sėkmingai komunikuoja pakankamai ironišką požiūrį į išpūstą autobiografijos kaip žanro didybę ir puikybę.
R. Vanagaitei tikrai pavyko pasiekti Tėvynėje itin retą literatūrinės sėkmės mastą: rašytoja gyveno iš už knygas gaunamo honoraro.
Likus dienai iki autobiografijos pasirodymo, pačioje spalio pabaigoje, R. Vanagaitė dalijo interviu. Vienas žurnalistas jos paklausė, ką ji mananti apie valdžios planus 2018 metus paskelbti „legendinio lietuvių antisovietinio pasipriešinimo kovotojo“ Adolfo Ramanausko Vanago metais. A. Ramanauskas Vanagas 1945-1952 metais vadovavo partizanų būriui, buvo sulaikytas ir nužudytas. R. Vanagaitė domėjosi A. Ramanausko Vanago KGB byla, tad žurnalistui pasakė, ką sužinojusi: esą . Ramanauskas Vanagas bendradarbiavo su KGB, buvo jo informatorius. Ji pareiškė, kad galbūt jis nebuvo toks didvyris, kokiu ji laiko Lietuva.
Spalio 26 dieną R. Vanagaitės autobiografinės knygos pasirodymo proga surengtas vakarėlis. Stalai lūžo nuo vaišių, liejosi šampanas. Kitą rytą rašytoja sulaukė žurnalisto skambučio ir klausimo, kaip ji vertina faktą, kad jos leidykla skelbiasi iš visų pardavimo vietų išimanti jos knygas. Tūkstančiai knygų kopijų virs makulatūra.
Akimirksniu R. Vanagaitė neteko pragyvenimo šaltinio.
Neteko ir ramybės, praktiškai nebegalėjo išeiti iš namų. Nuslūgus pirminei skambučių lavinai, pabandė kartu su sūnėnu pasirodyti gatvėje, tačiau ją kone iš karto užsipuolė praeiviai. „Jie mano išvadino proputiniška žydų kekše“. Kuo čia dėtas Vladimiras Putinas? Posovietinis lietuvių naratyvas visą dėmesį sutelkia į XX amžiaus siaubus: šioje istorijoje lietuviai yra geri, dori ir laisvę mylintys žmonės, nukentėję per sovietų okupaciją 1940-1941 metais, vokiečių okupaciją 1941-1944 metais ir sovietų okupaciją 1945-1991 metais. Bendrąja prasme viskas teisinga, tačiau, kaip ir daugelio istorinių mitų atveju, pateikiama pernelyg supaprastintai: iš tikrųjų tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su okupantais.
Dalis lietuvių linkę pripažinti faktą, kad jų tėvynainiai okupacijos metais buvo išvien su vokiečiais, tačiau, kalbant apie sovietų okupaciją, kuri tęsėsi beveik pusę amžiaus, ir po šiai dienai nepripažįstama Rusijos, tai istorija, netoleruojanti nė menkiausių klausimų.
Kaip ir dauguma Europos šalių, Lietuva įstatymais įtvirtina istorinę atmintį. Naujoje knygoje „Memory Laws, Memory Wars: The Politics of the Past in Europe and Russia“ jos autorius Nikolajus Koposovas, iš Rusijos pabėgęs „Emory“ universitete šiuo metu dėstantis akademikas (tam tikra prasme pasisakantis už istorinio diskurso apibrėžtumą teisinėmis priemonėmis) Lietuvos įstatymą įvardija kaip „ekstremalų tendencijos tautos istorinės atminties įstatymus naudoti kaip nacionalinių naratyvų reklamos ir bandymų kaltę dėl nusikaltimų žmonijai suversti kitiems pavyzdį“.
Įstatymas, priimtas 2010 metais, po metų buvo pasitelktas patraukti baudžiamojon atsakomybėm Lietuvos diplomatą Algirdą Paleckį, kuris pareiškė, kad 1991 metų sausį Maskvai Lietuvoje padėjo saviškiai. A. Paleckis sumokėjo baudą, jo politinė karjera praktiškai pasibaigė. Jeigu tokių bylų būta ir daugiau, nė viena neprilygo A.Paleckio. Neprilygs ir R. Vanagaitės, jeigu jai bus pateikti oficialūs kaltinimai.
R. Vanagaitė užsidarė namuose, maistą jai pristatydavo tiesiai prie durų. Po maždaug dviejų savaičių jį išvyko iš šalies, vildamasi, kad dar po kelių savaičių ažiotažas galutinai nurims. Nenurimo. R. Vanagaitė išplatino viešą atsiprašymą. M. Gessen pabrėžia, kad jų pokalbio metu rašytoja kalbėjo „apgailestaudama ar bent jau suprasdama“, ką padarė.
„Suprantu, kad peržengiau ribą. Rašydama knygą, viską labai gerai apgalvojau, o tame interviu buvau labai arogantiška. Tai, ką turėjau formuluoti kaip klausimą, pateikiau kaip teiginį. Turėjau paklausti, ar Ramanauskas Vanagas yra didvyris, kokiu ji laikome. Ne paklausiau, o pareiškiau: „Joks jis ne didvyris“, – sako rašytoja.
O skirtumas, anot žurnalistės, tikrai yra. Juk KGB archyvai tikrai negali būti laikomi labai patikimais – taip, A. Ramanauskas Vanagas galėjo būti jų agentas, tačiau galėjo būti ir taip, kad jį neva užverbavęs žmogus melavo. R. Vanagaitės kalbinti istorikai mano, kad A. Ramanauskas Vanagas, vos tik neva sutikęs tapti informatoriumi, išėjo į miškus ir tapo antisovietinio judėjimo kovotoju.
„Viską sugrioviau. Sugrioviau rašytojos karjerą, nes su manim dirbti nenorės nė viena leidykla, nė vienas knygynas nenorės prekiauti mano knygomis“, – konstatuoja R. Vanagaitė. Rašytojos teigimu, dabar jos viešai nepalaikytų nė vienas bičiulis, tačiau lieka šeima, bet ji nuogąstauja, kad jos reputacija pakenks ir jiems.
„Kiekvienai šaliai reikia savojo teigiamo mito. Mūsiškis buvo apie ilgiausiai ištvėrusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje“, – sako R. Vanagaitė. A. Ramanauskas Vanagas, kuris miškuose kovodamas praleido septynerius metus, buvo puikus šio mito įsikūnijimas.
„Dabar sugrioviau ir jį“, – pripažįsta R. Vanagaitė.
Pokalbio su M. Gessen pabaigoje rašytoja pridūrė: „Mirties patale būtinai parašysiu apie tą pasipriešinimo judėjimą“.