Taip gali būti pristatomas Michailas Popkovas. Nors kalbant apie panašius nusikaltėlius įprasta manyti, kad jie gyveno ir veikė kadaise, šis sadistas – dar gyvas.
M. Popkovas kaltinamas nuo 1992 iki 2010 m. atėmęs daugiau nei 80-ies moterų gyvybes. Vilkolakiu pramintas maniakas jas žagino ir žudė dėl neva lengvabūdiško pastarųjų elgesio – jį siutino jų laisvė.
Šiurpu, tačiau jis pats prisidėjo tiriant kai kurių savo aukų žmogžudystes.
Įsidarbino milicijoje
Netrūksta siekiančių rasti atsakymą į klausimą, kas lėmė tokį ligotą M. Popkovo elgesį. Tiesa, šio nusikaltėlio vaikystės analizių nėra daug – žinoma tik tiek, kad jo motina piktnaudžiaudavo alkoholiu, tuomet jį skriausdavo, o tėtis kasdavo duobes kapinėse. Tikinama, jam M. Popkovas šiame darbe padėdavo nuo tada, kai sulaukė 8-erių.
Vos 23-erių M. Popkovas įsidarbino Angarsko milicijoje, tais pačiais metais ir vedė.
Dešimto dešimtmečio viduryje M. Popkovas dirbo Angarsko Vidaus reikalų valdybos centrinio skyriaus operatyvinio budėtojo pagalbininku, jo žmona Jelena įsidarbino pasų poskyryje tame pačiame budėtojų skyriuje, šeima gyveno vos už 50 metrų nuo darbo.
„Jie buvo nuolat matomi, paliko idealios šeimos įspūdį“, – yra pasakojęs jų kolega Dmitrijus Chmylovskis. Jį kalbino „Meduza“ žurnalistė.
Charakterizavo kaip drąsų, ryžtingą ir patikimą
Pagyrų vyras sulaukdavo ir darbe – charakterizuojamas kaip drąsus, ryžtingas ir patikimas. Kolektyve jis buvo visų mėgiamas.
„M. Popkovo profesionalumo lygis buvo aukštesnis už vidutinį, jis buvo galva aukščiau už savo kolegas, todėl galiausiai gavo karininko laipsnį“, – tikino D. Chmylovskis.
Atmintyje jam įsirėžė atvejis, kai 1996 metais, nusikaltimo vietoje sulaikydamas plėšikus, vieną jų M. Popkovas nušovė už tai, kad šis bandė priešintis.
„Kruvinajame dešimtame dešimtmetyje nusikaltėliai buvo taip įsisiautėję ir įsitikinę savo nebaudžiamumu, kad toks vieno iš pareigūnų poelgis nieko nenustebino“, – teigė D. Chmylovskis.
Žmona ir dukra iki šiol negali patikėti
Tiesa, namuose jis tapdavo mylinčiu vyru ir tėvu.
„Visada save vadinau tėčio mergaite. 25-erius metus mes buvome kartu, ranka rankon. Mes daug vaikščiodavome drauge, važinėjome dviračiais, lankėmės parduotuvėse, vaikystėje jis mane pasitikdavo grįžtančią iš mokyklos. Mes abu kolekcionavome automobilių modeliukus, turėjome tą patį hobį“, – vėliau „Channel One“ pasakos jo dukra.
Ji taip pat nurodė planavusi tapti kriminaliste, tad perskaičiusi daugybę knygų šia tema. Taip pat – ir apie maniakus.
„Tėvelis neatitinka jokių požymių – jis neatrodo kaip maniakas“, – nurodė Jekaterina.
Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tai nebuvo visiška tiesa.
Išprovokavo žmonos neištikimybė?
Aiškinantis, kodėl M. Popkovas pradėjo žudyti, į viešumą iškilo faktas, kad kartą, grįžęs iš darbo, jis šiukšlių kibire rado panaudotus prezervatyvus – spėjama, kad būtent galima žmonos išdavystė ir išprovokavo jo pirmąsias žmogžudystes.
„Kiekvieną rytą nubudęs pirmiausiai patikrindavau, ar naktį nenužudžiau žmonos“, – vėliau pasakos M. Popkovas.
Palikti savo gyvenimo meilės jis nesiryžo – norėjo, kad dukra turėtų visavertę šeimą. Tačiau kone kasdien žmoną griauždavo ir jai priekaištaudavo.
Iki 2015 m., skaičiuota tuomet, santuokoje jie buvo išgyvenę 28-erius metus. Jelena iki šiol netiki vyro kalte.
Valandų valandomis raižydavo gatves
Žiaurioji M. Popkovo pusė pasirodydavo naktimis – greičiausiai dėl to jis ir buvo pramintas vilkolakiu.
Vyras sėsdavo už automobilio vairo ir valandų valandomis sukdavo ratus po Angarsko, esančio 40 kilometrų nuo Irkutsko, apylinkes.
Kolegos manydavo, kad jis taip elgdamasis stengiasi prisidurti prie algos – „taksuoja“. Tuometinio milicininko atlyginimo kartais nepakakdavo ir maisto produktams.
Laikai buvo baisūs, o ir pats miestas – neįkvepiantis. 1990 metų Angarską supo kalėjimai: prie keturių pataisos kolonijų prisidėjo dar tardymo izoliatorius ir nepilnamečių pataisos kolonija.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, prasidėjo kriminaliniai karai, aktyvai ėmė veikti nusikalstamos grupuotės. Milicija nuolat sulaukdavo pranešimų apie rastus lavonus, tačiau staiga tarp jų ėmė daugėti moterų – išprievartautos ir žiauriai nužudytos jos būdavo paliekamos greta miško.
Žudydavo ir dėvėdamas uniformą
„Aš kovojau su paleistuvyste. Esu „valytojas“, – vėliau nurodys M. Popkovas.
Pirmąjį nusikaltimą jis įvykdė praėjus vos keliems mėnesiams po žmonos neištikimybės.
„Tiesiog pajutau, kad noriu nužudyti moterį, kuri sėdėjo mano automobilyje“, – kad tai buvo spontaniškas sprendimas, tyrėjams nurodė M. Popkovas.
Pasirodo, jis stabtelėdavo prie vienišų merginų ir moterų – kartais joms būdavo vos 18-ka, ir užkalbinęs pakviesdavo prisėsti į automobilį.
Žinoma, kad bent kelis kartus taip jis elgėsi dėvėdamas uniformą. Kitus kartus jo aukos iš pradžių būdavo apsvaiginamos alkoholiu, kartais į vienos nakties nuotykius jos leisdavosi ir be to.
Kone visos rastos moterys – išžagintos ir žiauriai nužudytos. Pareigūnas draugų buvo vadinamas visų galų meistru, aktyviai slidinėjo, žygiavo, buvo kandidatas į biatlono meistrus, tad jo bagažinėje kone visuomet būdavo įvairiausių įrankių – pjūklų, kaltų, kirvių. Pastarieji palikdavo žymes ir išniekintuose moterų kūnuose.
Žudydavo jaunas aukas
Jo aukos nebuvo valkatos ar girtuoklės, tik kelios jų – prostitutės. Paprastai maniakas tykodavo moterų, kurios vėlų vakarą grįždavo iš restoranų ar barų, kartais sekdavo net tas, kurios sukdavo į ar iš svaigalų parduotuvių.
„Juk galima padaryti taip, kad artimieji nesusiprotėtų, apie tai nežinotų, ir jiems neskaudėtų“, – svarstė 2015 m. M. Popkovas.
Yra gandų, kad jis rinkdavosi tas merginas, kurios jam priminė jo motiną. Tiesa, tai kiek prasilenkia su faktu, kad dauguma jo aukų – nuo 18 iki 28-erių metų. Viena – ir vos 15-metė mergaitė.
„Aukomis tapdavo ne visos moterys, o tik tos, kurioms buvo būdingas konkretus elgesys. Norėjau jas pamokyti ir nubausti. Siekiau, kad kitos panašiai nesielgtų, kad bijotų“, – nusikaltėlį citavo „The Daily Beast“.
Jeigu į nekuklų pasiūlymą, ar nenorėtų kur pratęsti vakaro, keleivė atsakydavo neigiamai, M. Popkovas esą nuveždavo ją namo, jeigu sutikdavo – itin žiauriai nužudydavo, naudodamas viską, kas pakliūdavo po ranka.
„Vadindamas save valytoju, jis tokiu būdu save teisino, – prokurorė Olga Muzykova sakė „Rossija 1“. – Jis buvo paprastas žudikas maniakas.“
Naikindavo įrodymus
Šiurpu, tačiau pats M. Popkovas prisidėjo tiriant kelias savo žmogžudystes – tiesa, tiksliau būtų pasakyti, kad tą padaryti jam prieinamomis priemonėmis trukdė.
„Ji pradingo lapkritį, o tada buvo kovas – nutirpo. M. Popkovas tada labai detaliai išklausinėjo, kur rado lavoną, paaiškindamas tai tuo, kad nori iš anksto išsiaiškinti, kur vežti grupę, kad ten neklaidžioti. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo viena iš jo aukų, ir jis, greičiausiai, važiavo patikrinti, ar nepaliko pėdsakų“, – yra pasakojęs D. Chmylovskis.
Žinoma, ir tai, kad M. Popkovas naikindavo daiktinius įrodymus, kad galėtų nevaržomai vykdyti siaubingus nusikaltimus, o vieną rytą į paties įvykdytos žmogžudystės vietą jis vežė net kriminalinių tyrimų skyriaus vadovą.
Žudyti nustojo tapęs impotentu
Dešimt metų išdirbęs pareigūnu, galiausiai M. Popkovas įsidarbino apsauginiu. Iš pradžių – Angarsko naftos ir chemijos kompanijoje, vėliau – privačiai.
Tiesa, savo kruvinus darbus jis tęsė ir toliau, kol vieną dieną masinės moterų žmogžudystės Angarske tiesiog baigėsi. Imta svarstyti, galbūt nusikaltėlis išvyko iš miesto ar mirė, tačiau tikroji priežastis buvo visai kita.
Pasirodo, M. Popkovas užsikrėtė venerine liga, bijojo eiti pas gydytojus, gydėsi pats, dėl ko galiausiai tapo impotentas.
„Nuo tada man dingo noras ir žaginti, ir žudyti“, – nurodė jis pats.
Išdavė DNR tyrimai
Sučiuptas M. Popkovas buvo tik 2012-aisiais, praėjus aštuoniolikai metų nuo jo pirmojo nusikaltimo.
Rusijos žiniasklaida rašo, kad pareigūnams „Angarsko maniaką“ sugauti pavyko atpažinus, kad nusikaltėlis vairuoja automobilį „Niva“. Buvo rasti padangų pėdsakai, išvystyti ir DNR tyrimai.
Specialistai ėmėsi apklausti visus tokio paties modelio automobilio vairuotojus Irkutsko srityje. Tą sužinojęs M. Popkovas vyko į Vladivostoką, kur ketino įsigyti naują automobilį.
„Negalėjau numatyti, kad bus atliekami DNR tyrimai, – sakė vėliau jis žurnalistams. – Buvau gimęs ne tais laikais.“
Tiesa, DNR pavyzdžius operatyviniai darbuotojai ėmė slaptai nuo galimų įtariamųjų. Be to, tyrimo metu buvo atlikta pusketvirto tūkstančio genetinių ekspertizių. Daugelį metų ieškodami maniako, sekliai užtiko ir sučiupo dar kelis pavojingus nusikaltėlius.
Kaltinamas 81-os moters mirtimi
„Angarsko maniakas“ pasidavė nesipriešindamas ir neilgai trukus prisipažino įvykdęs tris žmogžudystes. Tada turbūt dar nedaug kas galėjo patikėti, kad tai – tik ilgos kruvinos istorijos pradžia.
2015 metais teismas jam skyrė kalėjimo iki gyvos galvos bausmę už 22 žmogžudystes ir du pasikėsinimus nužudyti. 2017 metų sausį paaiškėjo, kad M. Popkovas prisipažino dar dėl 59 žmogžudysčių, rašo meduza.io.
Tiesa, paprastai į tokių žudikų prisipažinimus dėl naujų aukų buvo žiūrima skeptiškai – nebeturintiems ką prarasti maniakams būdinga į savo sąrašą įtraukti aukas, kurių ir nebuvo – vien dėl kruvinos „šlovės“, galimybės dalyvauti tyrime ir naujuose teismo procesuose, kurie jiems tampa savotišku užsiėmimu.
Tik ne šįkart.
Per dvejus tardytojų, operatyvinių darbuotojų ir ekspertų kriminalistų darbo metus byla pasipildė dar 47 žmogžudysčių epizodais. Iš viso M. Popkovas papasakojo apie 59 aukas, duomenys dėl dvylikos galimų aukų dar renkami. Jei pasitvirtins visi epizodai, į maniako aukų sąrašą bus įrašyta 81-a negailestingai nužudyta moteris. Tai – kone daugiausiai aukų nužudęs maniakas iš Rusijos.