Ir senolė ją taip vadina, o kai paklausiam, kodėl, sako: „Man taip gražiau”.
Pasidomėjus, kaip atsitiko, kad liko be namų, Petronėlė išdėsto trumpąjį savo istorijos variantą: „Toks dalykas susiklostė – atsikėlėm Panvėžin gyvent su vyru, dviem vaikais ir uošviais, pagyvenom 27 metus ir mano vyras mane pabrokijo, išsirinko už mane 20 metų jaunesnę. Išėjau kaip stoviu. Ką man reikėjo daryt, jeigu jis parsivedė kitą? Namai juk uošvių”.
Išėjusi iš namų moteris kiek laiko dar gyveno Panevėžyje, paskui atsikraustė į gretimą rajoną, prisiglaudė pas tokią našlę. „Paskui atėjau čia ir jau 12 metų su ja”, – priduria.
Benamės pagailėjusios senolės gyvenimas irgi nelepino. Dar ir dabar graudinasi pasakodama, kaip laidojo ketverių metukų dukrą. „Kiek tada pražilau, tiek daugiau plaukai nebebalo. Paskui ir nebeturėjau vaikų, bijojau, kad vėl nemirtų”, – prisipažįsta.
Tačiau prisiminusi jaunystę senolė vėl šypsosi: tarnavo „pas labai gerus žmones, kurie gyveno aplinkui”, nebrokija ir kolūkių laikų.
„Gera darbininkė buvau, tai visokių ordinų ir dovanų gaudavau. Galėjau kur tik noriu važiuot, net su orlaiviu skrist, bet labai bijojau, net su kukurūzninku neišdrįsau”, – sako toliau Rygos nebuvusi moteris ir priduria, kad Vilniaus taip ir neteko matyti.
Už tai Petrutė net kelis kartus buvo Vilniuj. „Ten yra kelios labai siauros gatvės – va, tokio siaurumo”, – rodo per rankų plotį.
Vis grįždama į jaunystės laikus, moteris pasakojo, kaip neteko dešinės rankos bevardžio.
„Dirbau laukininkystėj. Pas mus gi labai daug linų sėdavo, baisiai dideles mašinas reikėdavo primint. Tada buvau plonesnė, tai, sako man, leiskis ant kabinos. Leidžiuos, kaliošai paslydo, stvėriausi už kitkų, bet papuolė kažkokia mūterka: užsikabino šliūbinis žiedas ir nutraukė pirštą. Kad būtų trūkęs tas žiedas, būtų piršto nenutraukęs. Nuvežė pas daktarą, tai jis ir sako: „Musėt vėl dėl žiedelio atvežė”.
Kolūkyje jos dirbta ne tik iki pensijos, bet ir vėliau. Kai kolūkis iširo, laikė kiaules, karves, savo sklypelį apsisėdavo, pridavinėdavo pieną.
„Avelių irgi laikėm. Verpiau vilnas ir žmonėms, ir sau, ir į Rygą parduot užtekdavo. Brangios vilnos būdavo. Už trisdešimt litų kilogramą parduodavom – plonai, gražiai suverpdavau. Maniškes net su mezgimo mašina megzdavo”, – pasakojo.
Paklaustos, kodėl dabar nebelaiko avių moterys sako, kad brangus šienas. Net karvutei perka – žiemai 20 rulonų. Pačios nebepasišienauja, nebėra sveikatos.
„Pati nebegaliu nei iki karvės nueit: nei pamelžt, nei pagirdyt”, – atsidūsta sodybos šeimininkė, o Petrutė juokais prideda, kad per tiek metų jos globėja karvės ir nebepažįsta.
„Jos darbas – lovas pataisyt, pečiukas užkurt, valgyt padaryt ir tualetan nueit. Mano – karvytė, vištos, šuva, kačiukas. Va, malkos dar nepjautos: dvi priekabas nusipirkom, reikia pasamdyt kas supjaus, kas suskaldys”, – darbus vardija pas senolę namus atradusi Petrutė.
Pasak jos, malkų atveža šeimininkės giminietis. Už priekabą – 700 litų, o žiemai reikia dviejų. „Visų nesukūrenam, lieka, bet vien už atvežimą 1400 litų, o kur supjovimas, suskaldymas? Brangu”, – konstatuoja Petrutė.
Paklausta, ar nepasiilgsta Panevėžio, kuriame beveik tris dešimtmečius gyveno, sako: „Nebėra pas ką nuvažiuot. Buvo draugė, bet mirė. Kita draugė dustininkė – kur geria, ten šlapinasi”.
O štai uošvių namuose, kur jos su vyru ir dviem vaikais gyventa, dabar tik svetima moteris.
„Vyras su ja 11 metų išgyveno ir pradėjo gyvas kirmyt. Daktarai sakė, vėžiuką įsitaisė. Per laidotuves buvau nuvažiavus, vainiką nuvežiau: galva buvo užrišta, nes brudas per burną, nosį, ausis ėjo. O smarvė kokia! Tikrai, Dievas jį pakorojo. Nereikėjo ir važiuot į pagrabą, ale dėl vaikų nuėjau”, – pasakoja pas našlę prieglobstį radusi Petrutė.
Senolei irgi gerai, kad ne viena gyvena. Ypač dabar, kai sveikata vis prastesnė.
„Kur aš viena pagyvenčiau? Kai neslidu dar atsineščiau malkų, o kai slidu – net negaliu paeit: griūčiau ir susilaužyčiau. Viena moteris ant savo namo kiemo sakė griuvo ir susilaužė ranką”, – baisu senolei.
Pensiją jai atneša namo, kai reikia balsuoti – irgi į namus ateina. Tačiau į parduotuvę dažniau išsiruošia Petrutė.
Kai nuvažiuoja duonos ir alaus nusiperka.
„Dabar nebėra bambalių, tai reikia mažučius pirkt. Negerai: bambalius du paimdavau ir būdavo gana. O dabar reikia keturis pirkt”, – nauja tvarka nepatenkinta Petrutė.
Vaišina ne tik alumi, bet ir sūriu, namie keptu pyragu. Sėdėdami prie pečiuko lupamės rūkytos dešros.
„Šitas alus – 8 laipsnių stiprumo. Parduotuvinio stipresnio nebėra. Vietiniai daro dustą – artimiausiam miestely yra keturi taškai – bet tokio alaus išgeri pora stiklinių ir vidurius suka”, – aiškina Petrutė.
Senolė alaus nemėgėja. Petrutė juokauja, kad gerai: jai daugiau lieka.
„Ūkininkai tai gerą alų darydavo. Anais laikais, kai eidavom talkon burokų nuimt, tai skanaus alaus duodavo!” – prisimena senolė.
Dabar aplink nebėra žmonių, kas išmirė, kas išsikraustė. Tiesa už kelio tebegyvena prasigėrusi kaimynė – jau daug metų tik geria ir beveik nieko nevalgo. Kad nesušaltų, pamažu kūrena antrą namo galą. Artimieji buvo išvežę į prieglaudą, bet pabėgo, nes ten reikia laikytis tvarkos.
„Tai taip ir gyvenam, – sako senolė. – Brolienės sūnus iš naujo išvedžiojo elektrą. Pasižiūrėjo, kad anam kambary buvo net užsidegę. Sakė, geriau vesti per naujo, pats viską supirko. Ateis pavasaris, tai samdysim ką, kad namus gražiai išdažytų”.