Liaudiškų velykinių papročių, be maldų, graudžių verksmų, bažnytinės liturgijos, likę mažai. Yra žinoma, kad paskutinė savaitė prieš Velykas buvo vadinta ne vienu vardu: Verbine, Tyliąja, Kančios, Paskutine, Švenčiausia, Laukimo ir panašiai.
Nijolės Marcinkevičienės, Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovės, teigimu, laikotarpis iki Velykų buvęs ne tik pasyvus šventės laukimas, bet ir privalomo apeiginio bei pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas: „Paskutinės prieššventinės dienos turtingos ir įvairių tikėjimų, apeigų, kurių krikščioniškieji Jėzaus Kristaus Prisikėlimo temos akcentai persimaišę su senaisiais pavasarinės gamtos žadinimo, žemės darbų, būsimo derliaus nuėmimo magiškaisiais veiksmais, draudimais, spėjimais.
Didysis ketvirtadienis dėl daugybės tikėjimų, draudimų turi net keletą pavadinimų: Paskutinės vakarienės diena, Kančios pradžia, Atgailaujančiųjų diena, Žaliasis ketvirtadienis, Vėlių velykos. Vėlių Velykų esmę XIX a. pab. – XX a. pr. bandė išsiaiškinti Jonas Basanavičius.
Kazimieras Būga jam rašė: „Dusetų parapijoje senieji žmonės dar ligi šiolei tebemini „Vėlių Velykas“, kurios, kaip aiškino mano senelis, Albinas Būga, turįs metų 80 su viršum, – tęsiasi per tris dienas: didįjį ketvergą, pėtnyčią ir subatą. Ant užklausimo, kas yra „Vėlių Velykos“, mano senelis paaiškino, kad tai esančios „numirusiųjų Velykos.“
Didįjį penktadienį – jokios muzikos
Specialistės pasakojimu, Didžiojo penktadienio diena buvusi pilna mistiškos rimties: „Dauguma šios dienos papročių, tikėjimų siejasi su bažnytine liturgija, perteikiančia Kristaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir palaidojimą.“
J.Vaštaraitė, gimusi 1924 m. Mažeikiuose, šią dieną taip prisimena: „Didįjį penktadienį, Didįjį šeštadienį – be mėsos ir be pieno. Valgydavom kanapinę druską ir avižinį kisielių, kurį tris dienas raugindavo. Laukiam Velykų ir daugiau nieko nevalgydavom. Į bažnyčią, kad ir linkstančiom nuo pasninkavimo kojom, bet noriai eidavom dėl įdomybės. Jokios muzikos, jokių skambalų. Klapčiukų daug prisirinkdavo ir jie eidavo per bažnyčią su tarškalais. Eidavo bažnytinė procesija su erškėčių vainiku. Neša visus kankinimo Jėzaus įrankius ant raudonų pagalvėlių. Pirmiausia eina berniukas, po to mergaitė ir vėl berniukas… Penkias vinis neša, plaktuką… Kryžium visi gula. Kančios paveikslas griebia už širdies. Labai įkvepia pamaldumui.“
Ugnies šventimo apeigos
„Bet daugiausia apeigų, papročių, iškilmingumo ir paslaptingumo sukaupusi Didžiojo šeštadienio tradicija. Katalikų bažnyčia nuo VIII a. vid. įvedė ugnies šventinimo apeigas. Dar iš vakaro šventoriuose sukraudavo didelius laužus iš senų kryžių ir juos šeštadienio rytą užkurdavo prosenoviniu būdu, išskeldami ugnį iš titnago. XX a. pr. Veiviržėnuose laužą užkurdavo iš akmens senu dalgiu įskeltomis kibirkštimis, nuo jų užsidegdavo greta padėtos pakulos. Širvintų apylinkių atokiuose kaimuose XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvęs paprotys šventa ugnimi pasirūpinti ne bažnyčios šventoriuje, o savo kaime“, – pasakojo N.Marcinkevičienė.
„Didįjį šeštadienį bažnyčioje pašventinamas ir vanduo. Jo ypatingų galių veika, jo panaudojimo skalė labai plati. Daugiausia jo sunaudodavo ir dar šiais laikais sunaudoja žemaičiai. Tuo vandeniu šlakstėsi visi namiškiai, paskui kas nors iš šeimininkų apeidavo šventindamas namus, sodybą, laukus ir gyvulius. Ir dar reikėjo, kad jo liktų iki Sekminių ar net iki kitų Velykų. Žemaitijoje velykinio vandens buvo nešamasi į kapus ir juo pašlakstomi kapai. Dar vienas šio krašto išskirtinumas, kad velykiniu vandeniu pašlakstydavo koplytėles ir sodybų kryžius. Iki paskutinio karo visoje Lietuvoje buvo tradicija Didįjį šeštadienį ar Velykų rytą pašventinti maistą. Dzūkijoje, Rytų Lietuvoje tradicija pašventinti bažnyčioje ne tik kiaušinius, bet ir kitus valgius žinoma ir šiais laikais“, – kalbėjo N.Marcinkevičienė.
Didžiojo šeštadienio darbai
Didįjį šeštadienį iki pusės dienos visi margindavę kiaušinius. Marginimas buvo ištisa ceremonija, ritualas. Violeta Indriūnienė, Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė, papasakojo, kad seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. priskiriamame mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Archeologų Vilniuje Gedimino kalno teritorijoje rasti, nors gal ir atvežtiniai, akmens, kaulo ir molio kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi.
„Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinius dažydavo keletu spalvų: rusva, gelsvai žalia, geltona, pilkai žalia, melsva, žalsva, dilgėlėmis, burokėlių nuoviru. Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių. Viską drauge sumerkę, raugino 12 savaičių. Tarp seniausių kiaušinių marginimo raštų vyrauja saulutė, eglutė. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, ypač karveliai, be to, imta marginti net trimis spalvomis. Spiralės raštas simbolizuoja gyvybingumą, judėjimą, energiją, saulučių simbolis, apskritimai – amžinybės ženklas. Svastika – saulės, ugnies simbolis. Ant margučių buvo piešiamas ir gyvybės medis, kuris simbolizavo pasaulio gyvybę“, – kalbėjo V.Indriūnienė.
Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į užsiėmimus: „Išrašytas vašku“, „Prisikėlimo simbolis – Avinėlis su pergalės prieš mirtį vėliava“ ir „Didžioji savaitė“. Kurti ir piešti su savo vaikais yra kviečiamos šeimos.
Margučių raštai išsaugojo prasmę
Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Raštų išskutinėjimas – labai populiarus ir sudėtingesnis margučių puošimo būdas. Vienspalviai dažyto kiaušinio paviršiuje raštai išskutinėjami titnago, stiklo šukele, nulaužto peilio kampu, adata ar kitu smailiu aštriu daiktu. Numatytas raštas skutamas iki kiaušinio paviršiuje pasirodo baltos spalvos piešinys.
Norint gauti spalvotą raštą, tamsiai dažyti ir išskutinėti kiaušiniai dar merkiami į norimos spalvos dažus.
N.Marcinkevičienė papasakojo, kad sudėtingiausias ir puošniausias marginimo būdas – raštų išrašymas ant kiaušinio paviršiaus vašku. Raštas išrašomas medine lazdele, prie kurios pritvirtinamas skardos vamzdelis, kurio vienas galas (viršutinis) yra platesnis: „Į šį vamzdelį įpilama tirpinto vaško ir juo vedžiojamos norimos linijos ant nedažyto kiaušinio paviršiaus. Margučių raštai išsaugojo pirmapradį gaivumą ir prasmę. Mus pasiekę dantukai, ratukai, saulutės, žvaigždutės, ožkų ragučiai, kryputės, grandinėlės, vainikėliai, žalčiukai, gyvatukės – labai senus laikus siekiantys simboliai, naudoti metalo papuošalų, keramikos puošyboje. Begalinė margučių raštų įvairovė, tobula kompozicija byloja apie ilgaamžę jų raidą.“