„Pavydą galima apibrėžti kaip liūdesį dėl kito žmogaus gėrio“, – Žinių radijo laidoje „Apie tave“ kalbėjo psichologė Genovaitė Petronienė.
„Kai pavydime, tai ne tik norime gėrio sau, bet dar norime, kad kitas tą gėrį prarastų“, – teigė psichologė.
„Buvusių klasiokių, grupiokų ar bendradarbių susitikimai, tai net klaiku, kaip ten daug pavydo. Ir jeigu sarkastiškai pradedi traukti per dantį klasioką, kuris daugiau pasiekė už tave, kaip žmogus gali blogai pasijausti“, – apie buvusių kolegų susitikimus kalbėjo G. Petronienė.
„Tie žmonės, kuriems yra, ko pavydėti, jie turi save nuolat apgaubti tokiu lauku, kuris turi gelbėti nuo pavyduolių“, – pridėjo dar ji.
„Jeigu tu išlipai šiek tiek aukščiau, tai veikia ta metafora „krabai kibire“. Jei vienas krabas lipa iš kibiro, kiti jį tempia žemyn, kabinasi už kojos“, – juokavo psichologas Andrius Jančiauskas.
A. Jančiauskas tikino, kad visi suprantame, ką reiškia baltas ir juodas pavydas.
„Jeigu atidedame į šoną socialinius ryšius, kuriuose labai svarbus jausmas, motyvuojantis išsaugoti tą ryšį. Man atrodo, kad nuvertinti pavydą ir sakyti, kad tai evoliucijos klaida ir jausmas mums yra nereikalingas, būtų nesąžininga. Manau, kad tai sunkiai pakeliamas, bet labai svarbus. Net ir liaudyje sako, kad yra baltas ir juodas pavydas, tarsi išsakoma, kad noriu to, ką tu turi. Balto pavydo atveju, supras, nebūtinai, kad ir kitas žmogus tai prarastų, o juodas – kai nori tą kitą sunaikinti. (…) Pavydas gali būti labai geras pagalbininkas susidėlioti tikslus pagal kitus žmones“, – laidoje savo nuomonę išsakė psichologas A. Jančiauskas.
Tam pritarė ir G. Petronienė. Ji tikino, kad baltas pavydas gali motyvuoti.
„Nors net tada, kada jis motyvuoja, nesakyčiau, kad žmogus veržiasi būti šalia to, pagal kurį motyvuojasi. Dažniau sutinkame tokį mišinį iš balto ir juodo pavydo“, – teigė psichologė.
„Nėra taip, kad tas, kuris pavydi, nededa pastangų savo tikslo link. Bet kitam tiesiog geriau sekasi“, – gyvenimišką situaciją įvardijo psichologė.
„Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad žmonės lyginasi tik iš rezultato perspektyvos: sekasi ar nesiseka. Bet labai dažnai nepagalvojame apie tai, kokios yra startinės žmonių pozicijos. Žmonės dar labai dažnai nepamato, kiek stipriai aukojasi, kad turėtų ateities naudos ir kad pasiektų tam tikrą rezultatą, kiek daug jis pakeliui paaukojo“, – kalbėjo psichologas.
„Savaime tu tarsi pripažįsti, kad esi silpnas, kai pavydi, arba tingus. Faktiškai, jei kyla pavydas, jis rodo silpnumą, tai yra silpnųjų jausmas. Pavydėdamas, jei nieko nedarai, bandydamas su tuo tvarkytis, tai reiškia, kad pats sau įteigi tą silpnumą. Dar labai svarbu, kad pavyde yra milžiniška destrukcinė jėga – toks jausmas, kuris gali sąlygotų net ne pykčio jausmą, bet net ir ilgalaikį neapykantos jausmą. (…) Jei tavo pykčio priežastis visą gyvenimą vaikšto tau po nosimi, tu gali net marinuotis toje neapykantoje. Tai milžiniška kančia, pats nukenti labiausiai“, – kalbėjo G. Petronienė.
Psichologas A. Jančiauskas teigė, kad baisiausia būna tada, kai žmogus jaučiamo pavydo paprasčiausiai nepripažįsta.
„Pripažinti savo silpnumą gali būti didelis gėris. Didesnė problema, kai ją tyliai savyje kaupi“, – sakė jis.
G. Petronienė teigė, kad kartais pavydas paslepiamas po ypatingu „saldumu“ kito žmogaus atžvilgiu. „Jei žmogus tau super geras, super saldus, labai dažnai gali būti, kad žmogus labai tau pavydi, bando tai paslėpti ir slėpdamas persistengia“, – sakė ji.
