Interviu DELFI ministras, be kitų dalykų, papasakojo, kaip pats jautėsi būdamas pacientas, pasidalino savo vizija apie šeimos gydytojo vaidmenį, alkoholio problemos sprendimo būdus, medikų atlyginimus.
- Jums teko pabuvoti paciento kailyje, porą savaičių sirgote, kokia buvo Jūsų patirtis?
- Labai gera patirtis, iš tikrųjų aš esu labai patenkintas viskuo, ir tiesą sakant man nelabai suprantami tie bambėtojai, kurie labai bamba apie maistą ligoninėse. Aš galvoju – ką žmonės valgo namie? Kokį jie ten tą restoraninį maistą valgo, kad jiems nepatinka tas, kas ten yra pagaminama?
Taip, tai tikrai nėra restorano maistas, bet tai yra normalus, sveikai pagamintas maistas. Žmonės net ir vegetarišką pasirinkimą gali pasirinkti – bent jau Kauno klinikose, kur aš gulėjau. Viskas – švaru, estetiška, tvarkinga. Mes esame tokie truputį priebambekliai.
- Tikriausiai sunku pačiam įvertinti, bet, ar manote, kad lygiai taip pat ta sistema būtų suveikusi eilinio paciento vietoje? Ar vis gi jaučiate, kad tai buvo tam tikra privilegijuota situacija?
- Žinote, man labai sudėtinga vertinti. Turėkite galvoje, kad aš pats esu gydytojas, mano žmona yra gydytoja, mūsų šeimos gydytoją aš pažįstu kaip gydytoją. Tai gal net ir ilgiau prabuvau namuose nei šiaip statistinis lietuvis. Tardamasis ir konsultuodamasis aš savaitę karščiuodamas buvau namie. Retai kas tiek praguli. Manau, kad daugeliu atveju žmonės net ir greičiau tos pagalbos prisiprašo, atkeliauja, ir ją gauna.
- Alkoholio kontrolės klausimas: valstiečiai-žalieji buvo išrinkti į valdžią su kovos prieš alkoholio vartojimą vėliava, buvo imtasi tam tikrų žingsnių. Kokius rezultatus jau matote?
- Rezultatai yra geri, mažėja alkoholinių gėrimų suvartojimas. 2017 m. ne pilnai litru mažėjo absoliutaus alkoholinių gėrimų suvartojimas. Neabejoju, kad tas mažėjimas matysis ir 2018 metais. Biudžeto surinkimas išaugo. Jeigu lygintume 2016 ir 2018 m., tai yra iki akcizo didinimo ir po to, tai – plius 80 mln. eurų per metus į biudžetą. Tai yra dideli pinigai.
Ir tuo pačiu metu mažėja visko – ir alkoholinių psichozių, ir apsinuodijimų alkoholiniais gėrimais. (…) Jei neklystu, 2010 m., kada buvo pats pikas, buvo maždaug 900 mirčių, susijusių su alkoholinių gėrimų vartojimu, 2018 m. – maždaug 500. Tai įsivaizduokite, koks yra kritimas.
Aš manau, kad tai yra geri rezultatai. Juos vertina ir kitos šalys. Jos Lietuvą mato kaip pavyzdį, ir mūsų institucijų atstovus kviečia dalintis gerąja patirtimi. Aš manau, kad viskas suveikė taip, kaip turėjo suveikti. Mes nesame išskirtinė šalis, ir viskas, kas veikia Švedijoje, Norvegijoje, veikia ir pas mus. Mūsų gyventojai yra tokie patys. Rezultatai yra geri, ir kartais net ir lūkesčius pralenkiantys.
- Sunku labai džiaugtis tais rezultatais istorijų apie girtas gimdyves fone. Nors, žinoma, tai yra tik pora atvejų, bet jie labai plačiai nuskambėjo. Kaip siūlytumėte spręsti šitą problemą?
Niekas ir nesako, kad tos priemonės turėjo išspręsti absoliučiai visas problemas. Akivaizdu, kad šitos gimdyvės yra moterys, kurios turi labai rimtų problemų su alkoholio vartojimu. Greičiausiai, jos yra priklausomos, jeigu negebėjo nutraukti vartojimo nėštumo metu. Tokiems žmonėms yra kitos priemonės: diegiami priklausomybių konsultantai, pagalbos sistema reformuojama.
Žinoma, nesuveikė tam tikri saugikliai. Turbūt nepastebėjo laiku aplinkiniai, socialiniai darbuotojai, tų moterų nenukreipė ten, kur jos galėtų gauti pagalbą.
Yra labai daug bėdų, susijusių su alkoholio vartojimo nėštumo metu – ne tik tokių kraštutinių, kai atvažiuoja girta gimdyti, ir vaikas jau turi kraujyje promilių. Sveikatingumo fondas yra atlikęs tyrimus, kurie parodė, kad trys procentai moterų paskutinėmis nėštumo savaitėmis vartoja alkoholinius gėrimus. Tai yra tikrai nemažas skaičius.
Mes turime bėdų sveikatos sistemoje, kai yra kartais net ir patariama nėščiosioms tam tikrą kiekį alkoholio vartoti. Tai yra mūsų sistemos gėda. Ką jau čia šnekėti apie kažkokią viešą komunikaciją, kai už uždarų durų kabinete tokie patarimai yra dalinami.
Visuomenė ir medikų bendruomenė turi susitarti, nustoti moteris klaidinti, nes be tų, tokių intensyviai geriančių, yra labai didelė dalis, kurios tiek daug negeria, bet išgėrinėja nėštumo metu. Ten žala irgi yra padaroma. Mums reikia daugiau viešos komunikacijos. Per Fondą bandysime daugiau dėmesio skirti vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų prevencijai ir visuomenės informavimui.
- Kalbant apie pagalbą priklausomiems asmenims, neseniai mano kolegė Gintarė Bakūnaitė parašė straipsnį, paremtą vieno vyro asmenine istorija, kuris ieškojo pagalbos tėvui, kuris netgi skriaudė mamą. Tai ji išsiaiškino, kad realybė yra tokia, kad į Minesotos programą šiuo metu eilės yra po mėnesį – du. Yra tik 46 vietos visoje Lietuvoje. Ar mes galime kalbėti apie realią pagalbą priklausomiems asmenims šiuo metu?
- Nežinant istorijos ir detalių labai sunku komentuoti. Minesotos programa nėra vienintelė priemonė, skirta priklausomiems asmenims gydyti. Tikrai ir be to yra ir Psichikos sveikatos centrai, kurie yra pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, kur galima rasti psichiatrą, kuris turėtų patarti ir įvertinti, ar ta Minesotos programa, pirmiausia, yra tinkama – ar žmogus yra motyvuotas jai. Nes ne visus į ją ir guldo, jei žmogus neturi noro, ir vengtų arba bėgtų, tai jo į tokią programą niekas neguldytų.
Kalbant apie Minesotos programą, norime sukurti mechanizmą, ir manau, kad tikrai mes jį padarysime, kad ji būtų apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tada visi priklausomybių ligų centrai motyvuojasi tokias programas turėti. Jie tas paslaugas plečia, ir, manau, kad plės ateityje.
Ateityje visose savivaldybėse turėtų atsirasti priklausomybių konsultantai. Dabar jie yra tik devyniose savivaldybėse, šiemet tokių savivaldybių skaičius išaugs iki šešiolikos. Tai nėra dar labai didelis skaičius, bet ten, kur jie yra, tūkstančiai žmonių yra konsultuojami. Žinau Kauno patirtį, net ir tos kvotos, už ką buvo sumokama tiems konsultantams, buvo per kelis mėnesius išnaudotos, nes, kai tik susižino socialiniai darbuotojai, paprastai aktyviai nukreipinėja. Tikrai plėsime tą pagalbos tinklą, kad visiems ta pagalba būtų prieinama.
- Bet žmonės bijo kreiptis. Sako: „mane įtrauks į įskaitą, jeigu aš kažkur kreipsiuosi“, „aš negausiu teisių, prarasiu darbą“, ar iš tikrųjų yra realios tokios baimės?
- Kartais – taip, priklauso nuo to, dėl ko yra baimė. Tada klauskime, ko mes norime: ar mes norime dalinti ginklus žmonėms, kurie realiai turi priklausomybes ir yra vartojantys? Ar norime apsaugoti visuomenę tokiais atvejais? Ar norime dalinti vairuotojo pažymėjimus tokiems asmenims, kurie neatsakingai elgiasi, ir šiuo metu yra arba yra gydomi, arba turi priklausomybę ir nesigydo?
Yra klausimų, kurie yra slidūs, bet, pavyzdžiui, priklausomybių konsultantai yra nei gydytojai, nei psichologai, ten iš viso jokios baimės neturėtų būti, nes tai yra žemo slenksčio paslauga. Ten turėtų būti nebaisu kreiptis pagalbos.
Yra dar vienas toks svarbus niuansas, aš visada klausdavau tokių žmonių, kurie bijo: „ko Jūs labiau bijote – žūti ir numirti, ar būti įtrauktas į kažkokią įskaitą, dėl kurios negausite, pavyzdžiui, leidimo ginklui, arba kažkuriam laikui prarasite teisę vairuoti?“. Tai yra žmogaus apsisprendimo teisė.
- Bet čia pareigūnams, kariams, kokiems nors autobusų vairuotojams gali būti sunki dilema..
- Bet, žiūrėkite, ar mes norėtume, kad jie girti nešiotųsi ginklą, kad jie girti vairuotų autobusą? Čia yra klausimas. Tai yra apsisprendimo reikalas – kaip visuomenė apsispręs, taip ir bus. Jeigu sakome, kad tvarkoje leisti vairuoti, tvarkoje leisti turėti ginklą, tai galime neberegistruoti tokių atvejų iš viso.
- Kalbant apie nėščias moteris, ponas Pranckietis sakė, kad reikėtų uždrausti nėščioms moterims gerti alkoholį. Kaip tą padaryti?
- Nežinau, gal jis pats geriau galėtų tą idėją pakomentuoti. Sunkiai įsivaizduoju, kaip realizuoti tokį draudimą. Kai jau akivaizdžiai matosi, kad moteris yra nėščia, tada tai jau yra ne tiek draudimo klausimas, o labiau sužiūrėjimo, kad moteris nevartotų. Ką reikštų į įstatymą įrašyti: „draudžiama vartoti nėštumo metu“? Gera idėja, bet „aš užsidarau savo namuose, ir vartoju ten atsisėdusi. Ir ką? Ką tas įstatymas su manimi padarys?“.
Pavyzdžiui, kanadiečiai tokioms moterims, kurias identifikuoja, priskiria socialinį darbuotoją, kuris jas prižiūri viso nėštumo metu. Tai yra labai brangu, bet daug pigiau nei pagimdyti vaiką, kuris turės sveikatos problemų, ir paskui bus savotiška našta visuomenei ir pačiai šeimai, kuriai reikės auginti vaiką su raidos sutrikimais.
Kalbant apie tokį draudimą, aš siūlyčiau pagalvoti ir apie daugiau dalykų, nes alkoholis nėra vienintelis dalykas, kuris žaloja vaiką. O ką tada daryti su rūkančiomis nėščiosiomis? Ką daryti su sveikatos nesitikrinančiomis nėščiosiomis? Alkoholis nebus vienintelė problema, tada kyla klausimas – kaip toli eisime? Kiek mes esame nusiteikę kištis, reguliuoti? Vaiką reikia apsaugoti, tačiau klausimas – kokia priemone? Įstatymo raide automatiškai dar jo tikrai neapsaugosi, nes yra nėščiųjų, kurios iš viso nesikreipia į jokią įstaigą. Jos atvažiuoja tiesiai gimdyti, be jokių kreipimusi į akušerį pradžioje, kad nusistatytų nėštumą ir pan.
- Kaip vertintumėte tokias idėjas, kad galbūt reikėtų moterims iš socialinės rizikos aplinkos kompensuoti kontraceptines spirales?
- Nežinau, yra su tuo susijusių įvairiausių etinių dalykų. Tai yra visuomenės apsisprendimo klausimas, ar reikia. Aš nemanau, kad jos būtų tiek brangios, kad jos pačios neįpirktų tokių priemonių, bet žinau, kad kai kurios savivaldybės tai bando ir taiko. Čia yra daugiau etikos klausimas, kiek moteris yra informuota, kiek ji sutinka tokią priemonę naudoti. Ir, žinoma, jeigu ji nesutiks, per prievartą niekas tos spiralės jai neįdės.
Yra tokių negražių pavyzdžių Lietuvoje, net ir byla, kad buvo perrišti kiaušintakiai moteriai, kuri turėjo kažkokių sveikatos problemų, ir dabar teismai vyksta. Aš manau, kad tai jau yra iš tikrųjų grubus kišimasis į žmogaus apsisprendimą. Aš neturiu paprasto atsakymo į klausimą, kaip apsaugoti vaiką ir neperžengti žmogaus teisių ribų. Turbūt to nelabai ir pasaulis žino. Ta riba tarp medicininės etikos ir noro apsaugoti žmogaus gyvybę yra labai trapi.
- O Jūs pats laikotės kokio požiūrio: žmogus prasideda nuo kurio momento?
- Nuo to, kada prasideda.
- Tai yra tos krikščioniškos nuostatos, o ne to požiūrio, kad jį reikia saugoti nuo tada, kada jis jau gimsta?
- Taip. Supraskime, alkoholis didžiausią žalą padaro anksčiausiose nėštumo stadijose. Kuo mažiau yra žmogus išsivystęs, tuo didesnis yra pažeidimas pavartojus alkoholio. Ir sklaidos defektai bei apsigimimai yra didžiausi, jeigu yra anksti vartojama.
Jeigu paskutinėmis nėštumo savaitėmis vartojama alkoholio, tai vaikas realiai bus girtas, bet jau jam apsigimimų paskutinėmis savaitėmis nebesukelsi, nors rezonanso daugiausiai sukeltų atvažiavimas gimdyti išgėrus, ir kai vaikas jau turėtų alkoholio kraujyje paskutinėmis savaitėmis. O realiai didžiausia žala padaroma visiškai kitu metu.
Čia yra daugiau supratimo, etikos ir vaiko apsaugojimo klausimai. Bet, mano supratimu, vaiką reikia saugoti nuo pat pradėjimo. Nes jei mes jį žalosime, tai ta žala – kokia ji bebūtų, ar tai būtų rūkymas, ar narkotinės medžiagos, ar alkoholis, ji bus pati didžiausia pirmosiomis nėštumo savaitėmis.
- Šeimos gydytojas jau irgi turi galimybių daryti tam tikras intervencijas. Kiti ir juokiasi iš to klausimyno, kur užduoda pacientams klausimų, kiek jie alkoholio suvartoja. Ar Jūsų manymu tai turėtų tęstis?
- Manau, kad kaip tik šitame kontekste tai ir turėtų tęstis, ir gal net ir plačiau būti naudojama. Žinote, mes iš visko juokiamės, kol neprisigyvenam iki tokių graudžių istorijų, kada moterys atvažiuoja gimdyti būdamos girtos arba sulaukiam kažkokių kitų labai skaudžių pasekmių.
Tie klausimynai nėra mūsų išsigalvojimas, tai yra pasaulinė praktika. Mes prieš juokdamiesi gal geriau paskaitytume ir pasidomėtume, koks yra jų tikslas. Jis nėra blogas. Žinoma, jei žmogus yra užsispyrėliškai linkęs slėpti bet ką, ką jis daro, tai joks klausimynas nieko neišaiškins. Aš nežinau tokios valstybės, kuri prievarta visiems žmonėms imtų kraują ir ieškotų ten alkoholio, narkotikų.
Žmonės, kurie nori rūpintis savo sveikata – jeigu gydytojas klausia geranoriškai, jie paprastai yra linkę pasitikėti ir atsakyti. Nereikia įžiūrėti tame blogų kėslų – tikslo pasityčioti arba pažeminti žmogų. Klausimas nėščiajai, ar ji vartoja alkoholį, nereiškia, kad ji laikoma alkoholike. Taip pat nereiškia, kad ji yra laikoma laisvo elgesio moterimi, jeigu ji yra tikrinama nėštumo metu dėl sifilio, kitų lytiniu keliu plintančių ligų. Ji tas ligas gali gauti iš savo vyro net ir nežinodama, kad tokią riziką turi, o žala bus vaikui padaryta. Į viską reikia žiūrėti per tokią blaivesnę prizmę, ir neieškoti tame paslėptų tikslų pasityčioti iš žmogaus.
- Kiek suprantu, šita intervencija yra vienas iš įrankių šeimos gydytojui suteikti patarimų gyvensenos klausimais. Galbūt, pacientai norėtų ir daugiau galimybių, pavyzdžiui, ir apie mitybą pasikalbėti. Bet, kiek skaitau ir feisbuke rašant kai kuriuos gydytojus – jiems labai neužtenka laiko per 10-15 min. suteikti plačių konsultacijų. Kaip tą problemą spręsti, kai ir eilės didelės, ir laiko nėra?
- Iš tikrųjų tai yra labai teisinga pastaba. Turėkime mintyje, kad gydytojas yra pats brangiausias specialistas sistemoje. Žinoma, gydytojo ir įtaka yra didžiausia. Tyrimai rodo, kad, jeigu gydytojas ką nors pataria, tai dažniausiai į tą patarimą labiausiai ir atsižvelgiama. Bet yra ir kitų sprendimų būdų, šalys taiko įvairius sprendimo būdus. Kai kur ir slaugytoja į tą labai aktyviai pasijungia, bet, žinoma, jų irgi reikia užtektinai turėti. Pas mus ir slaugytojos yra užkrautos darbais.
Lietuva yra viena iš pažangiausių šalių, kuri pradėjo rengti gyvensenos medicinos specialistus, kurie turėtų šitą darbą nudirbti už šeimos gydytoją. Jis turėtų pas jį tik nukreipti pacientą, žinodamas, kad, pavyzdžiui, yra mitybos, alkoholio vartojimo problemų, žmogus yra rūkantis, mažai judantis, turintis daug streso. Šitie specialistai yra ruošiami koreguoti penkis pagrindinius rizikos veiksnius.
Žinoma, kol juos paruošime, praeis šiek tiek laiko. Bet mes esame pradėję šitą procesą, įtraukę gyvensenos medicinos specialistą į šeimos gydytojo komandą. Jiems dar reikės savo vietą po saule užsikariauti, įrodyti šeimos gydytojams, kad jie yra yra naudingi. Nes šeimos gydytojas gali rinktis, ką turėti komandoje – socialinį darbuotoją, kineziterapeutą, gyvensenos medicinos specialistą. Jie turi būti įtikinti, kad iš tikrųjų tas specialistas padarys realų pokytį.
Per keletą metų tokių specialistų pasiruošime tiek, kad jų atsirastų poliklinikose arba šeimos klinikose – gal ne prie kiekvieno šeimos gydytojo, bet bent jau atsirastų galimybė žmogui nebėgiojant per daugybę specialistų rasti pagalbą vienoje vietoje.
- Kalbant apie šeimos gydytojo vaidmenį ir Jūsų viziją – kokia ji? Per kiek laiko pas jį turėtų patekti pacientai?
- Paciento pakliuvimas pas šeimos gydytoją jau yra įstatymu reglamentuotas. Jeigu tai yra skubu, tai yra vienas laikas, nustatomas, jei planiškai, tada žmogus galėtų palaukti ir ilgiau. Manau, kad tie terminai yra adekvatūs. Šeimos gydytojai, poliklinikos ir klinikos tikrai tam ruošėsi. Dėl bandymų sureguliuoti srautus buvo kilę net pacientų nepasitenkinimo, nes niekas nenori persirašyti pas kitą šeimos gydytoją.
- Nes žmonės prisiriša..
- Aš suprantu, bet šeimos gydytojas turi fiziškai ribotas galimybes. Jis juk negali dirbti 24 val. per parą, be atostogų. Tai yra žmogaus apsisprendimo reikalas, ar jis sutinka daugiau palaukti, ar jis nori trumpiau laukti, bet gali persirašyti pas kitą šeimos daktarą, kuris nėra tiek užkrautas. Laiko laukimo prasme daugiau mažiau teisinę bazę turime. Dabar svarbu tik pasiekti, kad tikrai žmogus per tokį laiką pasiektų gydytoją. Tai yra susiję su vadyba.
Dar reikia nuo šeimos gydytojo nuimti daug nereikalingų darbų, kuriuos galima perkelti kitiems specialistams, ir šiaip nereikalingų darbų – pavyzdžiui, rengimą įvairiausių pažymų, kurios reikalingos visai ne sveikatai, bet kitiems sektoriams – apmokėjimui už darželį ir pan. Tai arba tie kiti sektoriai gal tegul moka šeimos daktarui už tokį darbą, jeigu jis jį sutinka dirbti, arba tegul susigalvoja kitą mechanizmą, kaip tas pažymas susigeneruoti, ir sužiūrėti, ar, pavyzdžiui, vaikas tikrai pateisinamai nelankė mokyklos arba darželio. Manau, kad tam yra ir kitų būdų, neapkraunant šeimos gydytojo.
Mes jau ruošiame išmaniąsias slaugytojas. Labai didelę dalį darbo, ką daro šeimos gydytojas, galėtų atlikti slaugytoja. Pavyzdžiui, britiškoje tradicijoje taip ir yra. Pas šeimos gydytoją ten pakliūnama ne iš karto. Pirmiausia, apžiūri bendruomenės slaugytoja, kuri dažnu atveju gali išspręsti daugelį problemų. Manau, kad mes Lietuvoje tą modelį po truputį plėsime. Tai reiškia suteiksime daugiau teisių slaugytojoms, kad gydytojas iš tikrųjų dirbtų gydomąjį darbą, kad mažiau būtų apkrautas kad ir tais pačiais gyvensenos medicinos klausimais, kad tą padarytų kitas specialistas.
Pavyzdžiui, dėl skiepų svarstoma, kad sezoninius skiepus, kai visi susigrūda pas šeimos daktarą, žmonės galėtų pasiskiepyti vaistinėje. Jeigu ten laikinai įsidarbintų slaugytoja, tai sezoninių skiepijimų metu puikiausiai galėtų nukrauti šeimos gydytoją.
Tikrai ieškoma būdų, kaip jiems tą darbą palengvinti, kad jis iš tikrųjų galėtų laiką skirti pacientų gydymui, o ne popierių pildymui.
- Prof. V. Kasiulevičius interviu DELFI yra sakęs, kad žmonės dabar turi labai daug informacijos, bet mažai žinių. Kol kas mes dar neturime gyvensenos specialistų poliklinikose, kaip Jūs patartumėte žmonėms nepasiklysti tame?
- Matote, čia yra lazda su dviem galais. Mes iš vienos pusės norime, kad pacientai būtų mūsų partneriai ir domėtųsi savo sveikata, bet jie nemoka atsirinkti informacijos, ir tos informacijos jie nemoka atsirinkti ne tik sveikatos srityje. Kalbu bendrai apie mūsų gebėjimą kritiškai vertinti informaciją, pasitikrinti šaltinį, įsitikinti, kad tai nėra melagingas šaltinis, kuris neaišku, iš kur tokius duomenis skleidžia – kaip ir tų pačių vakcinų atveju. Tai yra bendresnė švietimo problema.
Mūsų žmonių sveikatos raštingumas tikrai yra labai žemo lygio, jeigu mes dvejus metus kalbėdami apie ką tik nori – skiepus, generinius vaistus, dar kažką, nesugebame išaiškinti, ir vadovaujamasi neaišku kuo, keistais šaltiniais. (…) Ir temų yra tiek daug – pradedant mityba, skiepais, baigiant elgsena nėštumo metu. Paskaičius nėščiųjų forumus man plaukai ant galvos šiaušiasi. Yra šaltinių, kur galima rasti informacijos. Kodėl žmonės nemoka jos ieškoti, tai šaknų reikėtų ieškoti ne medicinoje, o mokykloje.
- Šitoje vietoje iš politikų pusės kartais gimsta paternalistinių sprendimų. Jūs irgi esate vienas iš tų, kuris draudimais sprendžia įvairias problemas. Ar tai yra išeitis, kad „jeigu mes netikime, kad visuomenė gali atsirinkti, tai uždrauskime jiems kažką daryti, kas jiems kenkia“?
- Tos priemonės, kurios buvo mano siūlytos, jos visos turi mokslinį pagrindimą, yra bandytos skirtingose šalyse. Mes nesiūlėme tokių sprendimų, kurie nebūtų turėję mokslinio pagrindo. (…) Aš to nelaikyčiau labai paternalizmu. Aš tą laikyčiau demokratiškais būdais pasiekiamais susitarimais ir reguliavimais, kuriuos turi ir kitos šalys. Mes čia nesame labai originalūs. (...)
Žinoma, kaip ir su tomis nėščiosiomis, kurios vaiką žaloja, yra labai slidi riba, kiek toli ir kur mes galime eiti. Nes mokslas žino labai daug, kas gali sužaloti vaiką, tarp jų – stresas, daugybė kitų dalykų, tai kiek toli mes keliausime, yra visuomenės apsisprendimo reikalas, kuris paprastai yra realizuojamas per politikus. Politikai per rinkimus žada ką nors daryti. Aš per rinkimus žadėjau, kad mes stengsimės įgyvendinti tas priemones, mes gavome mandatą tą daryti, tą ir padarėme.
Dabar iškilo visokių naujų iššūkių – skiepai, kažkokie kiti priverstiniai dalykai, manau, kad politikai, atėjus rinkimų metui, apie šitas priemones kalbės. Tai bus realus būdas patikrinti, kiek toli visuomenė pati yra nusiteikusi eiti. (…)
- Kalbant apie skiepus, konservatoriai siūlo įvesti tam tikrus draudimus vaikų neskiepijantiems tėvams, pavyzdžiui, susieti tai su galimybe lankyti darželius. Ar palaikote tokias iniciatyvas?
- Nepalaikyčiau jų. Esu rizikas minėjęs ir anksčiau – visuomenės grupės tada izoliuojasi, sukuria savo būdus vaikus prižiūrėti. Ten toms ligoms plisti yra dar lengviau. Kai kurių kitų šalių patirtis parodė, kad net ir dokumentai yra pradedami klastoti. Tada tik kraujo tyrimas gali parodyti, ar yra antikūnų. Bet net ir tada yra klausimas, jei pažymėta, kad skiepytas, o nėra antikūnų – tai gal vakcina bloga buvo, gal ji buvo neefektyvi. Tai sukeltų mums daug kitokių klausimų.
Manau, kad bausti vaiką už tėvų neišmanymą yra pats žiauriausias būdas – atimti vaiko pinigus, neleisti į darželį, neleisti socializuotis, nors problema yra su tėvais. (…)
- Toliau kalbant apie draudimus, tarp jau Seime įregistruotų siūlymų, tarp kurių teikėjų esate ir Jūs, yra siūlymas drausti rūkyti balkonuose. Ne pirmą kartą yra teikiama tokia iniciatyva, visada kyla diskusija, kad tai bus neįgyvendinama – kaip ten pas žmogų įeisi į butą ir patikrinsi? Ar nematote šitos rizikos?
- Aš tokios rizikos nematau. Yra daug dalykų, kurių negalima daryti. Tikrai ne visur stovi sustatyti ir prižiūri policininkai. Tai yra galimybė žmogui ginti savo teisę gyventi sveikoje aplinkoje. Yra pasiūlytas latviškas modelis – jei visi namo gyventojai sutinka, kad ten rūkytų, tai ten taip gali ir būti, niekas jiems jokių priekaištų neturėtų.
Bet, jeigu yra žmonių, kurie augina vaikus, nori išsivežti į balkoną išsivežti pamigdyti vaiką vežimėlyje, ir jie neturi jokių galimybių apginti savo teisę į vaiko sveiką augimą arba savo teisę į sveiką gyvenimą, man atrodo, kad tai yra nenormalu. Nes žmogaus prigimtinė teisė yra į sveikatą. Prigimtinės teisės į rūkymą man neteko girdėti niekur, ir nėra prievolės rūkyti. Žmonės, kurie nori rūkyti, gali pasirinkti ir kitą vietą, kur jie nežalotų žmonėms sveikatos.
- Čia – tik tas įrodinėjimo dalykas..
- Kaip ir kitais atvejais galima fiksuoti netinkamą elgesį – pavyzdžiui, chuliganišką vairavimą žmonės nufilmuoja arba nufotografuoja, ir to užtenka policijai, kad priimtų sprendimą. Manau, ir šiuo atveju, jeigu nesigauna kaimyniškai susikalbėti, tada nieko kito nelieka, kaip tuos pažeidėjus kažkokiu būdu fiksuoti ir prašyti, kad įsikištų tie, kas turi teisę drausminti žmones.
Kaip būna triukšmo metu, juk irgi prie kiekvieno buto naktį arba savaitgalį nestovi po policininką, bet jeigu niekas netriukšmauja, nėra ir problemos. Bet, jeigu negalite naktį miegoti, o kažkas susigalvojo naktį surengti vakarėlį, tai jūs paskambinsite, atvažiuos ir spręs problemą.
- Ar bus kažkokių papildomų ribojimų, susijusių alkoholiu? Ar kreipėtės į Europos Komisiją (EK) dėl „bambalių“?
- Yra kreiptasi dėl notifikavimo, kiek žinau ne iš vienos šalies (JAV ir kitų) pateikta papildomų klausimų. Atrodo, terminas atsakymams pateikti yra gegužės pradžia. Institucijos ruošia ir pateikinėja papildomus duomenis. Procesas vyksta. Nežinome, kokį atsakymą iš EK gausime, bet tai tikrai neuždarytas tas klausimas.
- Ar yra kokių nors intencijų riboti druską, cukrų produktuose?
- Intencijų yra, bet mes tą realizavome ne per įstatymus. Kai kur tai padaryta per tvarkas, pavyzdžiui, vaikams – maitinimo tvarkos aprašas, tai ten yra sudėta, kokie kiekiai yra rekomenduojami. Dėl suaugusiųjų mes truputį kitu keliu nuėjome, pasirašėme susitarimus su maisto gamintojais, ir jie patys susidėliojo konkrečius procentus, kiek sumažins druskos, cukraus, riebalų kiekius.
Visa tai yra realizuojama. Dabar žmonės valgo duoną, kur jau mažiau yra cukraus ir druskos, nelabai tą jaučia, nes tai yra daroma labai lėtai. Mes tų pačių tikslų pasiekėme ne per draudimą, bet per susitarimą.
- Kai įvedėte tuos draudimus darželiuose, buvo tėvų, kurie pyko. Mes irgi tą jautėme, buvo tokių, kurie sakė, kad vaikai nevalgo to maisto.
- Ne visur taip buvo. Taip buvo ten, kur buvo nepasiruošta – jeigu jūs iš to paties produkto, kuris buvo įprastas, išimsite visą druską ir cukrų, jis iš tikrųjų pasidaro nelabai valgomas. Yra būdų maistą paruošti taip, kad jis būtų skanus. Jis turi būti skanus ir patrauklus vaikui. Ten, kur buvo neatsakingai pažiūrėta, ir kilo tokių problemų. Bet jų kilo tikrai ne visur.
- Ar Jūs savo vaikus sveikai auginate? Pavyzdžiui, saldainių neduodate..?
- Aišku, kad jie gauna ir saldainių, ir turbūt jie prisivalgo visokių tokių dalykų, kur mes nematome, kai nematome. Bet jie eina valgyti į mokyklos valgyklą, kur galioja tos visos tvarkos. Tai jie gauna dabar jau palankesnį sveikatai maistą.
Žinoma, tėvai yra svarbu, bet vaikai juk nebūna uždaryti namie visą laiką. Jie prisigalvoja visokių dalykų, ir su draugais būna, manau ir limonado išgeria, ir saldainių valgo. Jiems nėra draudžiami šitie dalykai. Bet tiek, kiek sugebame, kiek pavyksta juos įkalbinti, tai stengiamės, kad jie to sveikesnio maisto gautų.
- O Jūs pats laikotės tų principų, kuriuos visuomenei diegiate?
- Kai kurių sugebu laikytis, bet tikrai ne visų pavyksta. Aš alkoholio nevartoju, nerūkau. Kiek sugebu, stengiuosi pajudėti, būti fiziškai aktyvus. Mano mityba nėra pati sveikiausia, aš neturiu laiko visko prisiruošti. Ką sugebu, bandau daryti.
- Jūs lyg ir vegetaras..?
- Aš nesu toks jau visiškai „mirtinas“ vegetaras. Kartais sugriešiju, jeigu nuvažiuoju į svečius ir žmonės nežino, kad aš toks esu. Bet aš pats mėsos nei perku, nei gaminuosi. Esu toks iš dalies vegetaras, stengiuosi vengti mėsos.
Ko man tikrai nepavyksta išvengti, tai yra streso. Mano darbas yra toks, kad ir kaip bandau su savimi tvarkytis, aplinkybės yra tokios, kad ne viską gali padaryti taip, kaip reikėtų. Bet ten, kur galiu, stengiuosi. (…)
- Sisteminis klausimas – koks būtų valstybinių vaistinių steigimo tikslas? Ar tikslas yra sumažinti kainas?
- Vienas iš tikslų yra sumažinti kainas, nes ligoninės perka per centrinę perkančią organizaciją, tai reiškia, kad jos visiškai kitais principais net ir įsigyja vaistus. Kainos, jei atsirastų toks masiškesnis pirkimas, turėtų mažėti, nes gamintojas nori parduoti savo vaistus.
Taip pat yra problemų su retomis ligomis sergančiais pacientais, kurie skundžiasi, kad komercinės vaistinės nebūtinai užsisako kai kurias medicinos priemones, nes tame nėra komercinio intereso, yra mažai pacientų.
- Kalbant apie ligoninių pertvarką – į prezidentus kandidatuojantis premjeras S. Skvernelis sakė, kad ši pertvarka strigo dėl priešrinkiminių dalykų. Ar dabar ji pajudės ir kuria linkme?
- Aš labai tikiuosi, kad pajudės. Tikiuosi, kad Seimas priims teisės aktus, kurie yra registruoti tiek dėl regionų tarybų, tiek visas kitas prielaidas – uždegs žalią šviesą, kad galėtume judėti į priekį. Mes kaip kai laiku buvome viską padarę, kol dar nebuvo jokių rinkimų.
Problemų kilo kitoje vietoje. Kilo visokių klausimų konstitucinės teisės žinovams. Iš tikro gal be reikalo pabijojome kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pasitikrinti, ar ten tikrai kažkas kažkam būtų prieštaravę, bet dabar laiko atgal jau neatsuksi. O paskui priartėjome prie rinkimų, ir tada iš tikrųjų tai tapo spekuliacijų ir manipuliacijų objektu. Tai yra labai destruktyvus laikas tokius sprendimus bandyti įgyvendinti, ir natūralu, kad padarėme pauzę.
Žiūrėsime, kiek bus politinės valios. Aš tikrai turiu tokį norą, bet aš vienas pats nesprendžiu. Tam reikia parlamento pritarimo, o ar jis bus, man sunku spėlioti.
- Dar vienas jautrus klausimas – medikų algos, kaip tai judės į priekį?
- Mes turime pasirašę susitarimą su profesinėmis sąjungomis. Savo įsipareigojimų laikomės, ir manau, kad tikrai kitais metais tuos (pagal 2017 m. planuotus) tris ir pusantro vidutinio darbo užmokesčio (VDU) pasieksime. Trečiadienį Vyriausybė pasitarime kaip tik svarstė ir toliau – iki 2025 m., kad būtų pasiekti trys realūs tų metų VDU.
Tie įsipareigojimai yra pakankamai rimti. Nelabai atsimenu, kad tokiu greičiu būtų didėję atlyginimai. (…) Jeigu lygintume su kitais sektoriais, tai bene greičiausias atlyginimų augimas. Aš manau, kad tą, ką mes sąžiningai sutarėme su profesinėmis sąjungomis, tą ir padarysime.
Žinoma, kad tai nėra pabaiga, nes aplinkui yra valstybių, kurios daugiau moka, ir su tokia Vokietija arba Norvegija mūsų ekonomikai konkuruoti nėra taip jau labai paprasta. Galiausiai, žmogų Lietuvoje išlaiko ne tik atlygis. Yra ir darbo organizavimas, ir vadovų elgsena ir kultūra, galimybė tobulėti, ir daugiau dalykų, kuriuos medikai buvo išsakę. Dalį jų esame įgyvendinę: pakopines kompetencijas, rezidentų algos ir stipendijos sujungimą. Tikiuosi, kad Seimas priims Žalos be kaltės įstatymą, kuris sukurs papildomas garantijas medikams. Judame ir kitose vietose – ne tik su atlyginimais.