Pastarosiomis savaitėmis daug diskutuota apie brangiausią Lietuvos kariuomenės pirkinį – pėstininkų kovos mašinas „Vilkas“ ir tai, kad jos vis dar neveikia taip, kaip turėtų.
Viceministras Delfi teigė, kad liko išspręsti paskutinę problemą, kuri neleidžia pasiekti „šimtaprocentinio taiklumo“, o aptikti trukdžiams yra duoti du mėnesiai.
Sprendimo dėl to, ar mums reikia turkiškų dronų „Bayraktar“, pasak viceministro, vis dar nėra, tačiau jis patikino, kad tuo metu, kai pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Turkijos Gynybos įsigijimų agentūros vadovu, jis tikrai žinojo, kad JAV šiai agentūrai ir jos vadovui asmeniškai taiko sankcijas.
V. Semeška pasakojo, kad šiuo metu kaip tik vyksta pokalbiai su vokiečiais dėl konkretybių, kaip mūsų šalyje bus dislokuota brigada, kurios priėmimui pilnai žadame būti pasirengę iki 2025 metų vidurio.
Tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad atskiri vokiečių batalionai į mūsų šalį negalės atvykti anksčiau. Jie, pasak pašnekovo, galėtų įsikurti konteinerinėse stovyklose, kariškose palapinėse.
– Ministras Arvydas Anušauskas, kalbėdamas apie Lietuvos įsigytus „Vilkus“, sakė, kad mašinos ir važiuoja, ir šaudo. Tačiau, mano žiniomis, izraelietiškas bokštelis tiesiog nesusikalba su vokiška mašina – po šūvio nusimuša taikymo sistema ir „Vilkas“ nebegali taikliai šaudyti – ar teisingai apibūdinau problemą?
– Pradžiai noriu pasakyti, kad iki Lietuvos užsakymo ant ratinės platformos sumontuoto bokštelio su 30 mm patranka ir prieštankine SPIKE sistema apskritai nebuvo rinkoje.
2019-2020 metais atvažiavus pirmosioms mašinoms ir jas bandant, natūralu, išryškėjo tam tikri trūkumai.
Tai jūs esate visiškai teisi – didžiausias yra žydiško bokštelio į vokišką mašiną integravimo trūkumas, tai ir yra sudėtingiausia dalis – viskas elektroniškai įkomponuota, žmogus nevaldo pačios patrankos, ji valdoma per kompiuterį. Ir tas dviejų sistemų – vokiškos ir žydiškos – integravimas yra pilnas iššūkių ir problemų. Dabar didžioji dalis problemų yra išspręsta, o iki šiol turėjome keletą apribojimų: ir dėl šovinių padavimo, ir dėl elektrooptinio integravimo.
Ne viską galiu atskleisti, kokie ten yra iššūkiai, bet vienas apribojimas yra visiškai panaikintas. Liepos mėnesį buvo atliekami testai ir jie buvo sėkmingi.
Mums liko išspręsti paskutinę problemą, susijusią su paties bokštelio integravimu, tai yra „softo“ (programinės įrangos – Delfi) naujos versijos įdiegimas, kad ir taiklumas būtų šimtaprocentinis ir nebūtų kažkokių nuokrypių.
– Tai viskas išspręsta, išskyrus taiklumo problemas?
– Tai nėra taiklumo... Mes ieškome, ar tai yra „softe“ klausimas... Pavyzdžiui, gavus pirmąsias mašinas tiksliai neveikė meteorologinė stotelė, kuri teikia duomenis kompiuteriui, kad būtų tam tikras taiklumas. Aiškinomės, kur problema, nesupratome. Bet problema buvo ta, kad izraeliečiai neįvedė minusinės temperatūros – Izraelyje jos nėra.
Tos mašinos – kaip kūdikis, norint, kad jis užaugtų ir būtų savarankiškas, jį reikia mokyti. Sistema yra vystoma ir tikimės, kad metų pabaigoje ji bus išvystyta pilnai ir turėsime idealią sistemą.
– Sprendimas rinktis Izraelyje gamintus pigesnius bokštelius yra ne jūsų, jis buvo priimtas Juozo Oleko laikais, tad kodėl nuo pat pradžių nebuvo tiksliai įvardinta, su kokiomis problemomis susiduria „Vilkai“?
– Manau, kad su visuomene visada reikia kalbėti atvirai, kiek tai nepažeidžia nacionalinių interesų, aiškinti, kur esame įstrigę.
Mes buvome įstrigę su pandemija, kai Izraelis buvo visiškai uždarytas, jų specialistai negalėjo atvažiuoti, kad viskas būtų išsiaiškinta greičiau. Mes praktiškai metus laiko praradome dėl pandemijos.
Kai atkeliavo pirmieji „Vilkai“ į Lietuvą, buvo galima visuomenei aiškiai pasakyti, kad tai yra visiškai naujas gaminys, rinkoje jo nėra, todėl mes turime mažą kūdikį, kurį reikia išmokyti.
Praeitoje kadencijoje nebuvo komunikuojama, o dabar mes kalbame atvirai, dedame daug pastangų, kad pakeistume šią situaciją. Pavyzdžiui, pagal sutarties papildymą, mes į savo nuosavybę nepriimsime nei vienos mašinos, kol ji nepraeis šaudymo testų poligone.
To iki šiol nebuvo – pagal ankstesnį susitarimą mes mašinas turėjome priimti tiesiai iš gamyklos nei karto neiššovusias. Taip pat išsikovojome ilgesnę mašinų garantiją. Garantija pratęsiama laikotarpiui, per kurį tvarkomi apribojimai – tai irgi nebuvo lengvas pasiekimas.
– Anot A. Anušausko, yra duoti terminai programinei įrangai sutvarkyti, tačiau ar galime atmesti tikimybę, kad „Vilkai“ idealiai neveiks? Kas tada?
– Tai nėra kažkokios kosminės technologijos. Įdėjus pakankamai pastangų ir skyrus pakankamai laiko turi paaiškėti, kur programavimo problemos, kur integracijos bokštelio į mašiną problemos.
Per artimiausius du mėnesius mums turi būti pateikta aiškiai raštu, kaip jie surado problemą, tą vadinamąjį paskutinį apribojimą, kurį ketinama panaikinti, kaip jie jį žada spręsti ir per kiek laiko jie mums atnaujins visas jau gautų „Vilkų“ sistemas.
– Tai tokio varianto, kad nepavyks ištaisyti klaidų, net nėra svarstoma?
– Ne, tikrai nesvarstome, aš nemanau, kad tai yra nepataisoma. Tai yra vaikystės ligos.
– Nepaisant to, kad važiuoja, šaudo, „Vilkas“ be gerai veikiančios programinės įrangos, kuri yra lyg smegenys, yra viso labo sunki mašina? Ar aš neteisingai vertinu?
– Aš pritarčiau, kad mašina yra pilnoje parengtyje kovoti. Visų pirma, yra išbandytos prieštankinės sistemos, kulkosvaidis veikia, važiuoklė – puiki, manevravimas... Mes turime sutvarkyti „softą“ su patranka, jos integravimą į kompiuterines sistemas. Manau, kad čia tik technikos ir laiko klausimas – išsispręsime.
– Kiek teko kalbėti su karybą išmanančiais žmonėmis, visi sutaria, kad Lietuvai labai svarbu įsigyti kovinių dronų. Kaip suprantu, dėl amerikietiškų „Switchblade“ jau nuspręsta, tačiau „Bayraktar“ sistemos klausimas pakibęs dėl JAV sankcijų Turkijai.
– Ne dėl sankcijų, jos netaikomos pajėgumams ir ginkluotei, tiek Turkijos kariuomenei, tiek sąjungininkų kariuomenei bendradarbiaujant su Turkija.
Dėl „Switchblade“ sprendimai jau priimti ir mes laukiame JAV sutarties. Sutikimą gauti technologiją mes jau turime ir labai džiaugiamės.
Dar daugiau – amerikiečiai žada remti mus koviniais dronais ir kovinius dronus, kaip paramą, mes papildomai gausime. Nenorėčiau įvardinti kiek, bet tikrai nemažą kiekį, jie bus skirti specialiosioms pajėgoms. Tai yra ypatinga dovana ir aš manyčiau – labai laiku ir vietoje.
Dėl „Bayraktaro“ – labai nedaug valstybių pasaulyje turi kovinius dronus. Tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija – jos dar tik vysto sistemas.
Kai prasidėjo visuomeninė akcija dėl „Bayraktaro“, jį reikėjo nupirkti, gauti jam amuniciją, mes tai padarėme, įdėjome visas pastangas ir širdį, kad tai padarytume, per keturias savaites projektą įvykdėme, atidavėme ukrainiečiams.
Kartu norėjome susipažinti su sistema ir įvertinti, ar ji mums tiktų. Vienintelis susitarimas buvo tas, kad mes galėtume nusiųsti savo ekspertus į Turkiją įvertinti pačią „Bayraktar“ dronų sistemą, kad suprastume, ar tinka, ar norime ir, ar, galų gale, pajėgtume įpirkti. Dabar apie galimą sandorį kalbėti dar anksti.
– Bet gal jūs turite amerikiečių nuomonę ateičiai ar jie neprieštarautų tokiam sandoriui?
– Jei jie būtų prieštaravę, mes jau būtume apie tai žinoję, būtume signalus gavę.
– Ar mes apie jų nuomonę sprendžiame iš to, kad jie mums nieko nepasakė?
– Kai perkame „Vilkus“ ar kitą ginkluotę, mes niekada nesikreipiame į vienus ar kitus sąjungininkus leidimo.
– Aš turiu omenyje – kontekste visų sankcijų. Kai buvo Baltarusijos trąšų istorija, mes taip pat neprivalėjome vykdyti tų sankcijų.
– Tuos dronus jau turi įsigiję ir lenkai, dabar pas kanadiečius startuoja akcija dėl „Bayraktarų“ perdavimo Ukrainai. Aš čia nematau visiškai jokių problemų bendrauti tiesiai su gamyklomis, galų gale, Turkija yra mūsų sąjungininkė, Turkija priima svarbius sprendimus dėl NATO plėtros, irgi turi veto teisę, ir manau, kad turime bendrauti.
Turkija siunčia savo oro policijos misiją į Baltijos regioną. Bet kai prieisime link sprendimo, tada kalbėsime platesniame rate.
– Tai gal tada prašysite amerikiečių nuomonės?
– Mes su amerikiečiais bendraujame kasdien – ir vakar mačiausi su jaus „Geležinio vilko“ brigadoje.
Be jokios abejonės, mūsų galimi įsigijimai iš kitų sąjungininkų neprieštarauja geriems, puikiems santykiams su JAV. Labai aiškiai noriu pabrėžti, kad įsigijimai nėra sankcionuoti.
– Kaip vis dėlto nutiko, kad jūs pasirašėte bendradarbiavimo susitarimą su Turkijos Gynybos įsigijimų agentūra, kuriai taikomos sankcijos? Kada apie sankcijas sužinojote, prieš pasirašymą, ar jau po?
– Apie sankcijas, kad jos taikomos technologijų perdavimui, mes žinojome tuomet, kai turkai nusprendė įsigyti raketas S-400, jos pritaikytos 2020 metais.
Pernai buvau Turkijos Gynybos pramonės parodoje ir aš puikiai žinojau, kad tokios sankcijos yra.
Ir puikiai buvau išanalizavęs, kam jos taikomos, tai yra, amerikiečių technologijų importavimui į Turkiją ir tam tikriems asmenims įvažiuoti į Ameriką. Labai aiškiai sankcijose parašyta, kad pajėgumų vystymui Turkijai ir eksportui, importui Turkijos pajėgumų ir kitoms sąjungininkėms šalims tos sankcijos netaikomos.
– Bet sutikite, kad jog svarbiausioms mūsų sąjungininkėms JAV turėtų kilti klausimų dėl mūsų susitarimo su agentūra, kuri buvo nubausta už sandėrį su rusais?
– Leiskite nesutikti – tai yra agentūra, kuri atsakinga už Turkijos gynybos pramonę, kuri rūpinasi importo, eksporto, licencijų ginkluotei išdavimu.
Mes net negalėtume įvežti amunicijos „Bayraktarui“ negavę eksporto licencijos iš Turkijos ir net negalėtume jo perduoti Ukrainai negavę dar vienos licencijos, leidžiančios perduoti ginkluotę trečiosioms šalims. Dėl to bendradarbiavimas – jis yra normalus. Dėl to pažymėta, kad tokiam bendradarbiavimui jokios sankcijos netaikomos.
– Pakalbėkime apie Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje. Teigiama, kad infrastruktūrą planuojama paruošti 2025 metų viduryje. Jūs teigėt, kad karinė infrastruktūra sąjungininkų brigadai bus pastatyta tokia, kokios reikia, laiku ir kokybiškai – ar su Vokietija jau yra aiškiai sudėliota, kiek ir kada karių atvyks į Lietuvą?
– Mano kompetencijos sritis yra infrastruktūra: statyba, įsigijimai, logistika ir įsigijimų politika bei finansai.
Mano tikslas yra gauti iš politinės vadovybės nurodymą, kur ir kada ką pastatyti. Mes tą planą esame sudarę, žinome, kaip mes tą pastatysime, teikiame papildomus teisės aktų pateikimus, kad būtų supaprastintas statybos leidimų išdavimas, teritorijų planavimas.
Mes žinome, kad 2025 metais norime pilnai pastatyti Vokietijos brigadai pastovią infrastruktūrą. Bet tai nereiškia, kad iki to negalės brigados vienetai – batalionai, atvykti į Lietuvą, į laikiną infrastruktūrą, kur, pavyzdžiui, dabar amerikiečiai gyvena – konteinerinėse stovyklose, išskleistose palapinėse.
Tos diskusijos, derybos su vokiečiais šiuo metu kaip tik vyksta. Rugsėjo mėnesį atvyks jų brigados vadovavimo komponentas, štabo vienetas – iki 50 žmonių. Žinome, kad kitais metais čia treniruotis atvyks batalionai.
– Ar tokie susitarimai, kaip karių siuntimas į kitą šalį, kaip Vokietijos atveju, būna forminami sutartimis?
– Tai nėra mano kompetencijos klausimas, aš statau ir esu statybininkas labiau, nei formuojantis politiką ir tarptautinius susitarimus.
– Kaip užtikrinsite, kad infrastruktūros įrengimas brigadai priimti įvyktų sklandžiai turint omenyje tai, kad viešieji pirkimai gali viską ištempti laike – kartais nueinama net iki teismų?
– Apskundimo ir teisiniai procesai tikrai užtrunka ir gali tęstis net ne vieną mėnesį. Tai mane šiek tiek neramina.
Todėl mes siūlome, kad galėtų būti trumpinami apskundimo ir bylų nagrinėjimo terminai viešiesiems pirkimams, kurie susiję su nacionaliniu saugumu, krašto apsauga. Tai būtų pagalba. Čia teisininkai turėtų pasižiūrėti – toks prašymas iš mūsų yra ir rizikos įvardintos. .
– Ministras teigė sieksiantis, kad gynybai kitąmet būtų skirta 3 proc. BVP, nes toks bus poreikis. Gal galite paprastai paaiškinti, koks tas poreikis ir ką galėtume įsigyti, jei politikai ryžtųsi tiek padidinti biudžeto dotaciją?
– Kaip jūs sudėtingai klausiate. Karšto apsauga yra strategiškai svarbi matant įvykius Ukrainoje ir nei vienas nenori, kad ateitų į mūsų šeimas su kerziniais batais ir liestų mūsų dukras ar vaikus.
Tam kad turėtume pajėgumus, daugiau kariuomenės, reikia pinigų.
– Bet ar teisingai suprantu, kad nėra planuojama, kam konkrečiai būtų išleista didesnė dotacija?
– Be jokios abejonės, yra, mes darome planus dešimtmečiui. Yra įsigijimų, kurie atidėti vėlesniam laikui dėl finansinių galimybių.
Reikėtų stiprinti oro gynybą, reikėtų turėtų ir daugiau oro erdvės stebėjimo sistemų, į kibernetinį saugumą daugiau investuoti, daugiau investuoti į karines jūrų pajėgas, laivai, mūsų flotilę atnaujinti, įvairūs šarvuočiai reikalingi būtų papildomi, galėčiau vardinti ir vardinti.
Bet reikia tik pasidžiaugti, kad per šiuos metus pasiekėme 1,5 mlrd. biudžetą krašto apsaugai. Mūsų partneriai tuo džiaugiasi ir tikrai tai vertina.
Jei mums pavyktų jį turėti didesnį... Matome signalus, kad kai bus poreikis statyti infrastruktūrą brigadai, lėšų valstybė suras.
Todėl neatmetu galimybės, kad esant papildomam poreikiui infrastruktūrai ar papildomiems įsigijimams, pavyzdžiui HIMARS, kurie kainuoja daugiau kaip 0,5 mlrd. eurų, valstybė suras galimybę pasiskolinti tų pinigų arba biudžeto eilutes vienaip ar kitaip pateikti.
Nėra taip, kad mums iškart reikėtų mokėti 0,5 mlrd. už HIMARS, ar už infrastruktūrą – sumos išsidėliotų pamečiui. Finansavimas apkalbėtas, numatytas, KAM tikrai nebus palikta viena, be pinigų.
– Laurynas Kasčiūnas prieš kurį laiką vylėsi, kad pagal pagalbą Ukrainai Lietuva atsidurs bent dešimtuke, tačiau to iki šiol neįvyko. Galima būtų susidaryti įspūdį kad nors ir remiame Ukrainą, žodžiais vis dėlto remiame labiau?
– Tai priklauso nuo skaičiavimo metodikos. Bet ar mes konkuruojame, kurioje vietoje esame, ar atiduodame viską, ką galime ir dar daugiau?
Kariuomenė yra visus sandėlius atvėrusi, atidavusi kiek įmanoma. Tikrai nežiūrėčiau, kelintoje vietoje pagal reitingą mes esame ir pagal kokią metodiką mes skaičiuojame, manau, Lietuva padaro labai daug, ji yra vertinama pasaulyje.
Mes nuolat svarstome, ką dar papildomai galime atiduoti, bet mūsų kariuomenė negali likti basa.
Iš sandėlių galime atiduoti viską, bet kai reikės nuo kario nuimti ginklą ar iš artileristo paimti patranką, tada mes neteksime ir artileristo. Mes turime galvoti ir apie tai, kad ekstra atveju turėtume apginti savo šalį.
Vykstu į kitas šalis, kalbuosi su gamintojais, kad būtume priimti į gamybos grandinę, kad ginkluotę kuo greičiau gautume sau ir galėtume atiduoti savo – tas darbas vyksta nuolatos.
Mes Ukrainai perkame naktinio matymo prietaisų, antidronų, beje, iš Lietuvos gamintojų. Ukrainiečiai paprašė žieminių drabužių, galvojame, kad užsakysime iš lietuviškų bendrovių. Premjerė yra pasakiusi – rėmėme ir remsime, kitų metų biudžete bus suplanuotos sumos.
– Konservatorių partija nori visuotinio šaukimo – kodėl manote, kad jo reikia?
– Manau, kad nereikia čia daug atsakymų, kodėl to reikia. Man atrodo, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi būti pasirengęs ginti savo valstybę.
Tam reikia parengtų karių, kuriuos geriausiai ruošia kariuomenė. Tai negailėkim savo sūnų, savo dukrų, priešingai – skatinkim juos įvairiais būdais.
Tie, kurie pritingi, trupučiuką pastumkime juos, kurie nedrįsta – padrąsinkime ir paskatinkime, dėl to laimėsime visi. Kai bus žinoma, kad bus neišvengiama visiems atiduoti valstybei tuos 9 mėnesius, kad paskui galėtume ginti savo žemę, tai nekils ir klausimų.
– Sakote, reikia negailėti sūnų. Gal, pavyzdžiui, jūsų partijos pirmininkas galėtų parodyti pavyzdį ir išleisti savo sūnus tarnauti reklamuojant šitą tarnybą?
– Už kitus nenorėčiau kalbėti, bet aš irgi turiu sūnų ir sakiau, kad jam reikia į kariuomenę.
Bet jam dabar 26 metai sueis, jis svarsto, kad jau per senas gal. Aš sakau – eik į savanorius, į šaulius, yra tų galimybių prisidėti. Daviau savo ginklą, kad šaudykloje mokytųsi šaudyti. Prisidėti gali kiekvienas, formų yra įvairių, svarbiausia nusiteikimas, patriotizmas, motyvacija.
– Ar liepos pabaigoje buvote Kijeve su ministru Anušausku – buvo pasirodžiusi informacija, kad ministras buvo sukėlęs grėsmę Volodymyrui Zelenskiui, nes per anksti paviešino jo nuotraukas?
– Nebuvau Kijeve, kai ministras važiuoja, tai viceministrai turi likti dirbti čia vietoje, negaliu ir kažko pakomentuoti. Bet aš labai nuoširdžiai pasakysiu – aš matau, kaip ministras dirba: geranoriškai, atidavęs visą save, sveikatą ir aš nei minutei neabejoju, kad kiekvienas jo sprendimas iš širdies ir gero norintis.
– Na, bet jis nemažai laiko ir feisbukui atranda, sutikite.
Be viešųjų ryšių... Tu nemotyvuosi neinformuodamas visuomenės, ir žurnalistams jis daug dėmesio skiria.
Dabar mes gyvename didelėje įtampoje ir aš labai dažnai klystu, bet aš stengiuosi klaidų nekartoti, tai yra svarbiausia, nes jeigu nedirbtum, tai neklystum.