Šeštadienį, liepos 14-ąją, pranešta apie V. Jasukaitytės mirtį. Pirmasis žinia apie tai savo feisbuko paskyroje pasidalino rašytojos bičiulis Arvydas Juozaitis.
Rašytoja: negaliu dabar numirti
Paskutinius keliolika metų sirgusi nepagydoma liga, prieš porą savaičių Šventojoje, kur turėjo vasarnamį, V. Jasukaitytė artėjant jos 70-mečiui pasikvietė pavakaroti savo bendramintį A. Juozaitį.
Rašytoja buvo viena pirmųjų tarp 55 visuomenės veikėjų, pasirašiusių po kreipimusi, kuriuo A. Juozaitis buvo kviečiamas kelti savo kandidatūrą būsimuose šalies prezidento rinkimuose 2019-ųjų pavasarį.
Šeštadienį kalbėdamas su DELFI A. Juozaitis sunkiai tramdė ašaras.
„Ji man paskambino tąsyk, pakvietė pavakaroti prie laužo jos sodyboje Šventojoje. Vidmantės dukra Kunigunda tomis dienomis dirbo dailininkų plenere Nidoje. Vidmantę, kuriai reikėjo kasdienių nuskausminamųjų injekcijų, pas Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologus lydėdavo ją prižiūrinti moteris“, - pasakojo A. Juozaitis.
Pasak rašytojos bičiulio, jie kartu nuvyko apsipirkti, Jasukaitytė juokavo, kad smagiai pavakaros.
„Taip ir buvo. Mes sėdėjome prie laužo, pamiškėje, kur stovi jos namelis. Vidmantė paskutiniu metu dažnai nuilsdavo, jai reikėdavo pailsėti. Tačiau tą vakarą ji jautėsi kaip niekada energinga, žvali, dalijosi ateities planais. Ji sakė turinti surinkusi medžiagos trims knygoms, kurias vylėsi parašyti per artimiausius keletą metų. Taip pat buvo susirūpinusi dėl savo paskutiniosios knygos – trilogijos „Dievas miršta vienišas“ vertimo. Valstybė ir vėl nerado lėšų paremti minėto vertimo leidimo. Kalbėjome ir apie politiką, jaučiau jos stiprų palaikymą“, - sakė A. Juozaitis.
Juozaitis: Vidmantė buvo tautos sąžinės budintoja
„Vidmantė buvo viena ryškiausių praėjusio amžiaus pabaigos lietuvių rašytojų. Ją, savo kūriniuose keliamomis tautos budinimo, būties ištakų, egzistenciniais žmogaus prigimties ieškojimais, galima lyginti su Romualdu Granausku. Tai buvo tautos sąžinės budintoja“, - sako A. Juozaitis.
Pasak publicisto ir ilgamečio velionės bičiulio, pasukusi į politiką V. Jasukaitytė ne visuomet sutikdavo su parankia politika, kas iššaukė nemažą būrį jos kritikų. Dėl to rašytoja smarkiai pergyvenusi.
„Jos kūryba turėjo milžinišką įtaką žmonėms. Ne visiems tai patiko. Ne visiems patiko ir jos siekis visur laikytis pusiausvyros, sutarimo. Vidmantė buvo apdovanota įžvalgos dovana, ji, pirmiau nei kiti, numatė ne vieną Lietuvos įvykį, vieno ar kito politiko iškilimą ar krytį. Ypatingai skaudžiai išgyveno politkų nutolimą nuo tautos; apie tai ji garsiai ir kritiškai reiškėi socialiniuose tinkluose, savo tinklapyje“, - pasakojo A. Juozaitis.
Prieš dvylika metų susirgusi sunkia liga, kurį laiką V. Jasukaitytė buvo nutolusi nuo visuomeninio gyvenimo, atsidėjusi kūrybai. Itin domėjosi sakralinės lietuvių literatūros kūrimu.
Ilgametė Rašytojų sąjungos narė V. Jasukaitytė itin ryškiai įsiminė Atgimimo metais, po lietuvių rašytojų susitikimo su tuometiniu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu.
Tuomet Vilniuje į Gorbačiovo pasakymą, kad derėtų atsargiai žvelgti į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, rašytoja išrėžė: „Pulsim ant bėgių, bet nepriklausomybės vistiek reikės“.
Paskutinis vakaras – su malda
Penktadienį, paskutinį savo gyvenimo vakarą, rašytoja V. Jasukaitytė praleido Klaipėdos ligoninės Onkologijos skyriaus palatoje.
Kaip pasakojo A. Juozaitis, moteris stebėjo internetu šv. Mišių transliaciją iš ligoninės šv. Pranciškaus koplyčios.
Mišias laikė V. Jasukaitytės bičiulis, pranciškonų vienuolis Sigitas Benediktas Jurčys, dar vadinamas broliu Benediktu.
Turbūt simboliška, kad savo pamokslui kunigas pasirinko citatas iš V. Jasukaitytės sukurtos „Litanijos mamai“, iš 2001-aisias išleistos V. Jasukaitytės knygos „Golgotos namai“.
„Ji taip ir išėjo – pilnu protu, šviesiomis mintimis, su malda lūpose“, - sakė A. Juozaitis. Rašytoja mirė šiandien, liepos 14-ąją, 9.45 val.
Signatarės V. Jasukaitytės laidotuvėmis rūpinsis Lietuvos respublikos Seimas. Planuojama, kad rašytoja bus palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.
DELFI redakcija reiškia nuoširdžią užuojautą velionės dukrai, sūnums, bičiuliams ir artimiesiems.
„Motina mano, kuri pasėjai mane šiame pasaulyje, iš Viešpaties delno paėmusi auksinį mano sielos grūdą, neišeik dar… Sustok, mano motin, sustok ir pakelk akis. Aš, tavo išaugintas kūdikis, tavo, tik tavo žmogus, nūnai daug tvirtesnis už tave, esu šalia ir padėsiu tau. Bet aš nebesu tavo vaikas – esu tavo pagalbininkas ir palydovas, esu tavo žemiškas sargas. Nežiūrėk į mane, motin, pakelk akis nuo žemės, jei esi raudotoja ar kentėtoja, pabusk iš sapno, jei esi sapnuotoja, – aš, tavo kūdikis, atsiradau šalia ir budžiu. Aš esu tu. Aš neleidžiu tau išeiti taip paprastai, nes tai yra mūsų abiejų artėjimas į tą pačią paslaptį. Sustok savo kelionėje ir pakelk akis, bet ne į mane. Įsmeik žvilgsnį į tolimą pasaulio aušrą, – matai? – ta didinga aušros vilnis artėja į mus ir ji nuplaus kada nors visų tavo ašarų priežastis. Kada nors ji užlies šio pasaulio veidą, ir aš neleidžiu tau išeiti iš čia, jos neišvydus, nes tai yra ir mano ėjimas. Ten, toje šviesoje, bręsta ir naujos pasaulio dienos branduolys, suvystytas visų pasaulio motinų viltimis. Jo vidury kaip deimantai guli ir auga visų Šviesos idealų suma. Meilė, Tiesa, Išmintis, Gėris, Grožis, Viltis sudaro žmogiškojo gyvenimo laimę. Iš kur tu žinojai apie tas brangenybes, motin, jeigu jų buvo kupini visi tavo žodžiai?..
Mano motin, viso ko Kūrėjas tą šviesą siunčia pasauliui, taip pat ir tau, ir pirmiausia ją teišvysta motinų, taigi ir tavo akys. Pakelk akis į aušrą. Regi? Dabar kalbėk su manimi:“Tėve mūsų, kursai esi danguje, nebuvo mano gyvenime vargo, skurdo, kančios, nevilties, nebuvo sapnų su savo išnykstančiais pavidalais, nebuvo prisirišimo prie daiktų, netgi prie žmonių, nebuvo netekčių. Buvo tik ėjimas į Tavo šviesą, pripažįstu tai, o visa, ką patyriau, – tik gyvenimo žaizdras, kad būčiau švari ir verta susitikti su Tavo šviesa, kurią leidi išvysti dabar. Buvo tik širdies gludinimas pasaulio vilionių ašmenimis, kad, išvydus šią aušrą, nebeliktų jokių abejonių dėl pasirinkimo. Neatimk šios šviesos iš manęs. Atsiųsk vieną jos spindulį mano keliui apšviesti, kad eičiau įsitvėrus į jį, neliečiama tamsos gaivalų ir kada nors išvydusi tavo šviesų ir spindintį veidą žinočiau – kelionė pasibaigė“ (V. Jasukaitytė, „Golgotos namai“, 2001).