Ankstyvą lapkričio 16-osios rytą iš Maršalo salose esančio Ronaldo Reagano bandymų poligono pakilo tarpžemyninės balistinės raketos trajektoriją imituojanti raketa ir pasuko į Havajų, esančių už kelių tūkst. km į Rytus pusę. Pakilimą užfiksavo ir sekė du JAV palydovai, informacija greitai pasiekė Pentagoną. Dar 2018-siais tūkstančiai havajiečių buvo įbauginti, kai jų telefonus pasiekė žinutės apie neišvengiamą balistinių raketų ataką ir būtinybę nedelsiant ieškoti slėptuvės.
Bet šį kartą nebuvo ko nerimauti, mat tai buvo tik JAV karinių pajėgų bandymų dalis: tokiems testams dar 2015-siais pritarė JAV Kongresas, o pernai buvo skirta beveik 400 mln. dolerių. Tiesa, naujausias bandymas buvo unikalus. Informacija apie balistinės raketos pakilimą greitai pasiekė Ramiajame vandenyne dislokuotą „Arleigh Burke“ klasės karo laivą „USS John Finn“.
Pavadintas Pearl Harborą 1941-ųjų gruodį didvyriškai gynusio J. Finno garbei laivas ir jo įgula taip pat nenuvylė: iš čia pakilo vienu svarbiausiu JAV priešraketinės gynybos elementu vadinama raketa SM-3, tiksliau jos pažangiausios modifikacijos – Block II A versija. Būtent ši raketa ir perėmė tarpžemyninės balistinės raketos ataką imituojantį taikinį – be kovinės galvutės, vien kinetine jėga SM-3 Block II A tiksliai smogė ir sunaikino grėsmę kėlusį objektą.
Realios atakos atveju tai būtų ne šiaip sėkmingas šūvis, bet ir, galimai, išgelbėtos milijonų žmonių gyvybės – tarpžemyninės balistinės raketos pirmiausiai siejamos su masinio naikinimo ginklais – jos gabena didelės, iki 25 megatonų galios branduolines galvutes.
Vis dėlto šis bandymas buvo ne šiaip sėkminga pažangios ginkluotės demonstracija. Tai kartu ir praktinis įrodymas, kad JAV sugeba iš laivo numušti ne bet kokią, o tarpžemyninę raketą, o taip pat ir aiški žinutė tokių raketų technologijas sparčiai vystančiai Šiaurės Korėjai. Tačiau JAV specialusis pasiuntinys nusiginklavimo klausimais Marshallas Billingslea savo „Twitter“ paskyroje leido suprasti, kad JAV laivyno demonstracija nebuvo skirta vien Pchenjanui.
„Tai aiški žinutė visiems, kurie klaidingai mano, kad gali gąsdinti Amerikos žmones ilgojo nuotolio raketomis“, – pareiškė M. Billingslea. Žodis „visiems“ čia yra esminis, mat beveik nėra abejonių, jog pirmiausiai didžiausias nepasitenkinimas turėjo kilti kol kas iškalbinga tyla apsigaubusioje Maskvoje, o taip pat ir Pekine.
Jau kelis dešimtmečius dėl JAV priešraketinės gynybos būgštavimus, kritiką bei karingą retoriką žarstanti Rusija, o ir Kinija naują JAV priešraketinės gynybos bandymą gali vertinti kaip dovaną jų propagandai: tai esą įrodo JAV melą, pažeidžia galių pusiausvyrą, skatina ginklavimosi varžybas, artina pasaulį prie atsitiktinio branduolinio karo slenksčio. Ir svarbiausia, kad šiuo požiūriu Kinija ir Rusija gali būti teisios, o JAV bandymas išties gali atverti pavojingą Pandoros skrynią. Paradoksalu, kad dėl to bent jau Kremlius gali kaltinti ir save.
Obamos dovana Putinui
Rusijos nusistatymas prieš JAV priešraketinės gynybos elementus nėra naujas, be to, pagrįstas dar 1972-ųjų sutartimi su JAV bei Kremliaus interpretacijomis, kam gi skirta ta JAV priešraketinė gynyba. Pastaruosius keliolika metų JAV kartoti argumentai bei patikinimai, kad tai esą niekaip nėra nukreipta prieš Rusiją, o tik saugantis nuo Irano ir Šiaurės Korėjos rusų neįtikina. Tiesa, JAV negalima būtų apkaltinti įtikinėjimų stoka – šių bandymų kartėlį iki šiol jaučia lenkai.
Rugsėjo 17-oji lenkų atmintyje jau ne vieną dešimtmetį yra juoda išdavystės ir dūrio į nugarą diena: 1939 m. tą dieną Sovietų sąjunga, vykdydama Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų sąlygas įsiveržė iš Rytų ir įveikė naciams besipriešinusią Lenkiją.
Praėjus 70 metų, 2009 rugsėjo 17-ąją lenkai dūrio sulaukė iš ten, iš kur tikėjosi mažiausiai – iš JAV. Tuomet naujasis šios šalies prezidentas B. Obama tryško energija gerinti santykius su Rusija ir būtent rugsėjo 17-ąją pasirinko pokalbiui su Lenkijos vadovais, kurie buvo informuoti, kad JAV atsisako ankstesnių planų Europoje įkurti JAV priešraketinės gynybos elementus: Čekijoje turėjo būti pastatytas galingas radaras, o Lenkijoje šachtose turėjo būti įrengta priešraketinių raketų bazė.
Iš viso 10 raketų turėjo saugoti Europą ir čia esančią JAV karinę infrastruktūrą nuo „Irano balistinių raketų grėsmės“ – Kremlius tikino, kad šie amerikiečių priešraketiniai pajėgumai kelia grėsmę Rusijos strateginių pajėgų arsenalui. Atrodė, kad B. Obamos skambučiu amerikiečių ir rusų ginčai bei pykčiai buvo palaidoti: vietoje ankstesnių planų amerikiečiai aptakiai pažadėjo mobilius priešraketinės gynybos pajėgumus, o lenkai pasijuto išduoti. Kremlius netvėrė džiaugsmu.
„Šis naujas B. Obamos administracijos planas sukuria neblogas sąlygas dialogui ir, mūsų preliminariu vertinimu, nesukuria tų rizikų, kurias kūrė ankstesnis planas“, – tada džiaugėsi Rusijos
užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Panašiai kalbėjo ir nominalus Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, bet visi laukė realaus šalies vadovo, tuomet premjero Vladimiro Putino nuomonės. Bet jis irgi išreiškė atsargų pritarimą, pabrėžęs apie „pozityvias pasekmes“.
„Tikiuosi, kad šis teisingas ir drąsus sprendimas bus ne vienintelis“, – tada vylėsi V. Putinas. Tokios viltys buvo paskatintos paties B. Obamos, mat kaip jis pats pripažįsta savo naujojoje knygoje „Pažadėtoji žemė“, derybose su D. Medvedevu dėl Irano branduolinės programos JAV prezidentas leido suprasti, kad šių derybų sėkmė gali teigiamai atsiliepti ir Vašingtono sprendimui dėl priešraketinės gynybos.
Derybos dėl Irano branduolinės programos vėliau išties buvo sėkmingos, o po susitikimo su D. Medvedevu B. Obama išties pakeitė planus dėl priešraketinės gynybos Europoje. Vis dėlto pakeisti, tai ne tas pats, kas nuskambėjo 2009-ųjų rugsėjį. O ir Rusija neatsitiktinai pakeitė savo retoriką, mat paaiškėjo, kad prastai JAV iškomunikuota žinutė apie „priešraketinės gynybos planų Europoje atsisakymą“ tebuvo gudrybė.
Siūlė susitarti, tada baugino „superginklais“
Per anksti apsidžiaugęs Kremlius iš pradžių B. Obamai dar siūlė susitarti dėl bendrų priešraketinės gynybos projektų, pagal kuriuos Rusijai butų patikėta „nuo Irano balistinių raketų grėsmės“ ginti Rytų Europą – su kuo JAV nesutiko.
Vėliau V. Putinas siūlė eiti kitu keliu: mažinant strateginės ginkluotės kiekybę – balistinių raketų, povandeninių laivų, bombonešių ir pačių branduolinių galvučių skaičių pagal 2010-siais įsigaliojusią naująją START sutartį, stiprinti pačių pajėgumų kokybę, t. y. kurti tokius ginklus, kurių jokią priešraketinė gynybą neįveiktų.
Tokių svaičiojimų kulminacija tapo garsioji V. Putino 2018-ųjų kovo 1-osios kalba, kurioje jis gyrėsi naujais superginklais, neįveikiamais jokiais priešraketiniais pajėgumais. Ir nors net patys rusai šaipėsi iš tokių V. Putino pareiškimų, Rusijos lyderis tesėjo pažadus ir žarstė pinigus būtent puolamajai ginkluotei – naujos kartos tarpžemyninėms raketoms RS-24 „Jars“ (SS-29 pagal NATO klasifikaciją) ir RS-28 „Sarmat“ (SS-X30 pagal NATO klasifikaciją), o taip pat sparnuotosiomis ir iš orlaivių bei povandeninių laivų paleidžiamoms balistinėms raketoms bei torpedoms.
Per tą laiką žlugo Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF), kuri atvėrė kelius naujoms ir pavojingoms ginklavimosi varžyboms bei ant plauko pakibo naujos START sutarties likimas – šis susitarimas numato toliau mažinti strateginių pajėgų ginkluotę arba bent jau nustatyti tuos pačius skaičius, kuriuos galėtų toliau tikrinti abiejų šalių inspektoriai.
Vietoje 10 raketų „grėsmės“ – reali šimtų grėsmė
Bet galiausiai viską pakeisti gali būtent naujausias JAV priešraketinės gynybos bandymas. Mat kad ir ką V. Putinas ar Kremliaus propagandistai šnekėtų apie „analogų pasaulyje neturinčią rusišką ginkluotę“, kad ir kaip girtų jos neįveikiamumą ir galimybes pralaužti priešininko gynybą, tokios kalbos turi dvi silpnas vietas.
Pirmiausiai, su ekonominiais sunkumais susidūrusi Rusija kelia abejonių dėl galimybių įgyvendinti ambicingus pažadus stiprinti strateginę ginkluotę, kuriai reikia ne tik milžiniškų finansinių, bet žmogiškųjų ir kitų išteklių. O tai, kad naujos kartos ginkluotė ne visada veikia ir kartais baigiasi tragikomiškomis pasekmėmis Rusija per pastaruosius kelerius metus pademonstravo jau ne sykį.
Be to, per pastaruosius kelerius metus, nepaisant toliau augančio ginklų eksporto, stipriai nukentėjo bendras rusiškos ginkluotės įvaizdis – rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas traiškė arba jų poveikio išvengė konfliktų dalyviai Libijoje, Sirijoje ir Kalnų Karabache. Priešlėktuvinė gynyba nuo balistinių raketų, žinoma, skiriasi, tačiau jei „analogų pasaulyje neturinčias“ pirmąsias sistemas sėkmingai medžiojo net Azerbaidžano bepiločiai orlaiviai, kyla pagrįstų abejonių, ar tokios pat efektyvios būtų ir strateginės pajėgos. Suprantama, tuo įsitikinti niekas nenorėtų.
Būtent todėl kita priežastis susijusi labiau su teorija, mat strateginės ginkluotės panaudojimas iš esmės reiškia Trečiojo pasaulinio karo būseną ir masinio branduolinio apsikeitimo faktą: gebėjimai „pralaužti priešininko priešraketinę gynybą“ jau savaime reiškia balistinių raketų (su branduolinėmis galvutėmis) smūgį JAV iš kur būtų sulaukta atsako. Formaliai Rusija susilaiko nuo tokio pirmojo smūgio galimybių ir savo strategines pajėgas ruošia tik atsakomajam smūgiui.
JAV tokios politikos nėra deklaravusi, tačiau abi šalys turi po 1,5 tūkst. branduolinių ginklų 700-800 paleidimo įrenginiuose – tai garantuoja atsakomąjį smūgį, mat net dalies šio skaičiaus užtektų sukelti katastrofiškas branduolinio karo pasekmės ne tik JAV ir Rusijai, bet ir visai planetai.
Būtent todėl strateginių branduolinių ginklų esmė yra ne praktinio, o atgrasomojo pobūdžio, t. y. faktiškai abi pusės iki šiol išlaiko pajėgumus bei valią sunaikinti viena kitą, bet tokių ketinimų nedeklaruoja ir nekursto, žinodamos, kuo tai baigtųsi. Taip palaikoma pusiausvyra. Tačiau priešraketinė gynyba tokią pusiausvyrą pažeidžia, bent jau Kremliaus požiūriu.
Ir čia JAV prezidento George'o W. Busho planas Europoje – Lenkijoje ir Čekijoje įrengti stacionarius JAV priešlėktuvinės gynybos objektus (radarą bei 10 raketų perėmėjų – Ground-Based Interceptor (GBI)) atrodo tikrai ne toks grėsmingas Rusijai, kaip dabartinė JAV priešraketinės gynybos architektūra.
Pastaroji iki šiol paremta stacionariomis GBI sistemomis – keli šimtai raketų šachtose Aliaskoje, Kalifornijoje, bet ir „Aegis“ sistema, kuri apjungia palydovų, radarų ir Mk41 paleidimo įrenginių pajėgumus. Būtent pastarieji „Aegis“ sistema aprūpinti JAV karo laivai ir tapo ta B. Obamos administracijos žadėta mobilia gynybos linija kartu su 2 objektais Lenkijoje ir Rumunijoje.
Pastarojoje šalyje jau veikia „Aegis Ashore“ objektas su 24 raketomis SM-3, o Lenkijoje tokią pat bazę planuojama pabaigti per artimiausius metus.
Tad atrodytų, kad vietoje 10 raketų, kurioms priešinosi Kremlius, rusai gavo keliasdešimt kitokių raketų, kurioms taip pat priešinosi dėl kiek kitokių priežasčių – rusai teigia, kad Mk41 paleidimo įrenginiai „Aegis Ashore“ yra tokie patys, kaip ir laivuose, o tai reiškia, kad jie yra universalūs ir gali leisti ne tik SM-3, bet ir sparnuotąsias „Tomahawk“.
Kaip ir Šaltojo karo pabaigoje, Maskva baiminasi iš Lenkijos ir Rumunijos pakilusios dešimtys „Tomahawk“ raketų gali suduoti žaibišką smūgį Maskvai ir be perspėjimo sunaikinti visą politinę bei karinę vadovybę Kremliuje.
Tačiau jei Rusijos tokia perspektyva nežavi, o amerikiečiai atmeta paties smūgio idėją, kaip betikslę ir beprotišką, tai tikrasis „Aegis“ pajėgumas yra ne keliasdešimt sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ Lenkijoje ir Rumunijoje, o būtent SM-3 paremti priešraketiniai pajėgumai.
Vienas „Aegis“ sistema aprūpintas JAV karo laivas gali paleisti nuo 96 iki 144 tokių raketų. JAV laivynas šiuo metu turi 48 „Arleigh Burke“ klasės laivus, kurie gali leisti būtent tokios modifikacijos SM-3 Block II A raketas.
Taigi, vietoje 10 raketų Rusijos kaimynystėje, teoriškai JAV karo laivai galėtų paleisti šimtus prešraketinių raketų iš mobilių laivų ir taip sustabdyti Rusijos balistinių raketų ataką. Bet tai – tik idealiame pasaulyje.
Grėsmės nėra, bet Rusija turi pagrindo pykti
Ir nors kitų modifikacijų SM-3 originaliai nebuvo sukurtos kovai su tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis – jų užduotis pirmiausiai buvo numušti mažojo ir vidutinio nuotolio raketas, kurių galimybės, trajektorijos ir greičiai skiriasi, naujausias JAV bandymas pademonstravo, kad tokia galimybė egzistuoja. Per artimiausią dešimtmetį iki 97 JAV karo laivai turės būtent tokią galimybę.
Toks pajėgumas savaime nereiškia, kad JAV karo laivai gali ramiai išsidėstyti aplink Rusiją, kad ir Baltijos jūroje ir karo atveju sėkmingai numušinėti rusiškas tarpžemynines balistines raketas – SM-3 Block II A taikinius perima jiems jau leidžiantis link numatytos detonacijos vietos, o ne pakilimo metu – masinės atakos metu radarai turėtų sekti vieną balistinę raketą, kaip lapkričio 16-osios bandymo metu, o šimtus.
Be to, kaip pažymi britų akademikas, Carniegio instituto branduolinės politikos programos direktorius Jamesas Actonas, tai taip pat nereiškia, kad JAV galėtų išdėstyti tokius laivus aplink savo krantus ir taip gintis nuo balistinių raketų atakos – „Arleigh Burke“ klasės laivai turi ir kitų užduočių.
„Karo su Rusija ir Kinija atveju, kai būtų naudojami branduoliniai ginklai, tokie laivai būtų reikalingi priešakinio dislokavimo vietose, ginti lėktuvnešius ir tiesiog neliktų laiko juos perdislokuoti prie JAV krantų“, – teigė ekspertas, pabrėžęs, kad net ir Šiaurės Korėjos balistinių raketų panaudojimo atveju tokie laivai būtų tik iš dalies naudingi.
Tuo metu Rusijos ir Kinijos tarpžemyninės raketos yra pažangesnės, nei korėjietiškos, jų yra gerokai daugiau (šimtai) ir jos turi kontrpriemones – prieš visa tai SM-3 gali nebūti efektyvios, t. y. vienai sunaikintai branduolinei galvutei tektų kelios prasmukusios. Tad teoriškai Kremlius neturėtų baimintis, nes jų branduolinio atgrasymo priemonėms SM-3 nekelia realios grėsmės.
„Bet nėra klausimo, kad Rusija taip nemanys. Rusija matys tai, kaip jos nerimo apie „Aegis Ashore“ patvirtinimą. Ir tas jos nerimas, manau, yra nuoširdus“, – pažymėjo J. Actonas. Jam antrinęs Amerikos mokslininkų federacijos Branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas priminė, kad pats JAV ambasadorius M. Billingslea neišskyrė Šiaurės Korėjos ir pabrėžė, kad JAV raketų bandymas buvo „aiški žinutė visiems“.
„Šis grasinimas „visiems“, t. y. visoms branduolinėms valstybėms, kad jų branduolinis arsenalas yra pažeidžiamas turės milžiniškų pasekmių strateginiam stabilumui ir karinėms varžyboms“, – pažymėjo mokslininkas.
Galiausiai rusai (o ir kinai) gali jaustis pagrįstai apgauti, mat JAV pareigūnai ne vienerius metus kartojo, kad amerikiečių priešraketinė gynyba nėra nukreipta prieš Rusiją – įtikinti Kremlių ir Pekiną dabar, po sėkmingo SM-3 Block II A testo prieš tarpžemyninę raketą bus neįmanoma: vien propagandine prasme Rusija įgijo pranašumą apkaltinti amerikiečius melu.
Mat net teorinė galimybė, kad JAV karo atveju gali numušti dalį rusiškų raketų, Maskvos požiūriu, būtų ne šiaip formalus strateginės pusiausvyros pažeidimas, bet ir reali grėsmė Rusijos branduolinio atgrasymo priemonėms – kad ir kaip jas girtų Kremliaus propagandistai. Tad formliai rusai būtų teisūs, net jei Rusija ir pati vysto savus priešraketinius pajėgumus sausumoje.
Šaltojo karo laikais nusistovėjusi praktika, kad abi šalys kaip atgrasymo priemonę buvo nutaikiusios pirmiausiai puolamąją ginkluotę viena į kitos stacionarius taikinius – raketų bazes, uostos, oro uostus, vadavietes, didžiuosius miestus nenutrūko. Tačiau dabar rusams nusitaikyti į visus JAV mobilius priešraketinės gynybos taikinius, t.y. Į „Aegis“ sistema ir SM-3 Block II A ginkluotus laivus yra tiesiog neįmanoma – juk tai beveik šimtas judančių taikinių.
Todėl iki šiol ne kartą iš Kremliaus skambėję grasinimai „nusitaikyti į JAV priešraketinės gynybos objektus“ – kad ir kur jie bebūtų, ar JAV, ar Lenkijoje tampa nieko verti, o vienintelė Kremliaus išeitis gali būti puolamosios ginkluotės stiprinimas. O tai kelia savų pavojų krizės atvejais.
Jeigu Rusijoje dėl vienokios ar kitokios priežasties įsivyrautų įsitikinimas, kad konfliktas su JAV neišvengiamas ir Kremlius, bijodamas netekti dalies savo strateginio arsenalo, kurio dalį gali sunaikinti tiek JAV branduolinio arsenalo priemonės, tiek JAV priešraketinės gynybos pajėgumai, matytų vienintelę įvykių seką: kiltų rizika dėl efektyvaus atsakomojo smūgio, o tai jau reiškia didesnę prevencinio smūgio tikimybę.
Tai ne šiaip prielaida, mat visas branduolinis atgrasymas paremtas būtent garantuotu branduoliniu atsaku. O net tokio atsako neturėjimas arba suabejojimas jo neišvengiamumu istoriškai Kremlių pastūmėdavo imtis pačių beprotiškiausių projektų – nuo pusiau automatinės branduolinių pajėgų valdymo sistemos „Perimeter“, kuri užtikrina tarpžemyninių raketų paleidimą net ir žuvus visai politinei ir karinei vadovybei Kremliuje iki naujausių „Poseidon“ branduolinių torpedų su ypač didelės galios užtaisais, skirtais sunaikinti ištisus JAV Rytų ir Vakarų pakrantės miestus.
Tokie projektai nėra vienintelis Kremliaus veikimo būdas. Vieno įtempčiausių Šaltojo karo epizodų metu – Karibų krizės 1962-ųjų spalį įvykių sūkuryje pasaulis buvo atsidūręs bene arčiausiai branduolinio karo slenksčio.
Tuomet JAV paradoksaliai vyravo įsikinimas, kad Sovietų sąjunga lenkia amerikiečius branduoliniais ginklais, nors viskas buvo atvirkščiai – Kremlius stipriai atsiliko ir buvo pasiruošęs suduoti pirmąjį smūgį arba reaguoti į eskalaciją žaibiškai – būtent todėl Kuboje buvo dislokuotos vidutinio ir mažojo nuotolio balistinės raketos su branduoliniais užtaisais, o Atlanto vandenyne – povandeniniai laivai su branduolinėmis galvutėmis ginkluotomis torpedomis.
Tik dėl kelių laimingų atsitiktinumų pastarosios nebuvo panaudotos. Ir viskas tik todėl, kad sovietai bijojo pirmojo smūgio. Tuomet tai buvo bent jau iš dalies pagrįstos baimės, mat JAV karinėje vadovybėje išties buvo norinčiųjų suduoti tokį smūgį Maskvai, nepaisant pasekmių. O kas šiandien Rusijoje turėtų bijoti JAV pirmojo smūgio, jei garantuotas branduolinis susinaikinimas niekur neišnyko? Bet paranojos dėl režimo išgyvenamumo apimtas Kremlius taip gal negalvoti.