Pateikiame viešo laišką tekstą:
Lėtai, tačiau nuosekliai Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad valstybei yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai prasidėjus atvirai Rusijos agresijai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, itin svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.
Su nerimu stebime vykstant priešingą procesą – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos bei valstybės idėją. Kiek ši idėja yra pavojinga ir žalinga dabartinės Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo architektams, rodo plataus atgarsio visuomenėje sulaukusi Patriotų premijos skyrimo istorija.
Diskusijos šiuo klausimu atskleidė, kad daugelis net ir patriotiškai nusiteikusių piliečių lengvai priima teiginius, skleidžiamus viešųjų ryšių akcijose ir tariamu antitarybiškumu dangstomuose antilietuviškuose ir antivalstybiniuose mokslo darbuose. Dėdamiesi kovotojais prieš „tarybų Lietuvą“ bei „tarybinę lietuvybę“ ir mėgindami monopolizuoti vienintelių okupacinio režimo kritikų bei teisėjų vaidmenį, tautinių „mitų“ dekonstravimo tikslus išsikėlę autoriai iš tiesų veikia kaip A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus bendraminčiai ir jų reikalo tęsėjai mūsų dienų sąlygomis. Komunistinių Lietuvos naikintojų ir dabartinių Lietuvos tautinės valstybės idėjos griovėjų tikslas yra iš esmės tas pats. Įrodinėjant, kaip kad daro į Patriotų premiją pretendavusi N. Putinaitė, jog J. Basanavičius ir V. Kudirka buvę atitinkamai „psichinis ligonis“ ir „nevykėlis“, toliau skleidžiamas ir mėginamas įtvirtinti sovietmečiu bruktas požiūris, jog šių iškilių žmonių pastangomis atgimusi lietuvių tauta iš pat pradžių buvusi „nevisavertė“, o 1918 m. sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė – nevykęs ir pirmiausiai patiems lietuviams žalingas politinis pasirinkimas.
Šiandien daugelis žlugusiam okupaciniam režimui simpatijų pagrįstai nejaučiančių Lietuvos piliečių šios idėjinės giminystės nesuvokia, todėl ir neįžvelgia, jog arši „tarybų Lietuvos“ kritika yra tik ideologinė širma, kuria dangstomas jau nebe „sovietizuojantis“, bet „europeizuojantis“ kovos su dar gyvomis kultūrinės ir politinės lietuvybės apraiškomis vajus. Lietuvybės dekonstrukcija ir Tautai nusipelniusių žmonių kritika pateikiama nuosekliai, formaliai moksliškai, tačiau niekada neskubant formuluoti tiesmukas išvadas, – jas paliekama rasti apdairiai paslėptas tarp eilučių. Skaitytojams peršama nuostata, kad tarpukariu klestėjusi, sovietmečiu privačiai puoselėtai ir iš tiesų išsaugota lietuvybė yra toks pats ydingas ir pasenęs tapatybės pagrindas kaip ir sovietiškumas.
Ginant šią pamatinę nuostatą pasitelkiamas net pats absurdiškiausias ir istoriškai neteisingas okupacines represijas vykdžiusio Antano Sniečkaus ir režimą šlovinančių eilėraščių parašiusio Justino Marcinkevičiaus požiūrio į Lietuvą lyginimas. N. Putinaitė viešai teigia (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/n-putinaite-supykde-muges-dalyvius-nujau-siaubas.d?id=70535392), kad sąvokas „Lietuva“ ir „tauta“ abu šie asmenys vartojo ta pačia prasme, išpolitintai „liaudžiai“ pavadinti. Toks lyginimas su A. Sniečkumi rodo visišką jos ir kitų J. Marcinkevičiaus „kritikų“ nesuvokimą apie lyginamų asmenų santykį su tarybinės Lietuvos projektu arba ideologinį siekį tokiu būdu visus sovietmečiu gyvenusius ir į atvirą rezistenciją neįsitraukusius asmenis sumalti į vieną sovietinę masę ir nurašyti kaip smerktinas istorijos atgyvenas, o ne kritikuoti jų konkrečias veiklas.
Viešame komentare (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-putinaite-nuo-tiesos-atribotas-patriotizmas-yra-bergzdzias.d?id=70513178) autorė pagrįstai supriešino tautą idealizuojantį ir jos klaidoms kritišką patriotizmą. Tačiau kartu ji pareiškė, kad kiekviena tautos ir valstybės gyvenimo ydų kritika yra savotiška realistinio patriotizmo išraiška. Tai pavojingai ir, tikėtina, sąmoningai tikrovę sujaukiantis požiūris, mat su juo sutikus, bet kokia viešųjų reikalų kritika tampa patriotizmo apraiška, o paties patriotizmo samprata išplečiama iki begalybės ir tuo pačiu netenka jokios praktinės bei dorovinės vertės.
Natūralu, jog subtìlios ir neretai tik turint specialių žinių atpažįstamos J. Marcinkevičiaus, o per jo asmenį ir visõs kultūrinės bei politinės lietuvybės menkinimo technikos nėra lengvai atpažįstamos. Tai suprasdami, Vilniaus forumo atstovai filosofas Laisvūnas Šopauskas straipsnyje „Tikrieji N. Putinaitės metodai ir taikiniai“ (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l-sopauskas-tikrieji-n-putinaites-metodai-ir-taikiniai.d?id=70565394) ir kultūrologas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“ (http://www.propatria.lt/2016/02/vytautas-rubavicius-apie-patriotiskuma.html) paskelbė išsamias ir dalykiškas N. Putinaitės pastangų „nuvainikuoti“ iš pradžių Vasario 16-osios Lietuvos patriarchą J. Basanavičių, o dabar ir vieną Kovo 11-osios Lietuvos kūrėjų J. Marcinkevičių analizes bei vertinimus. Pažintis su šiais tekstais yra būtina tolesnės visavertės diskusijos dėl to, kaip turėtume vertinti sovietinę inteligentiją, sąlyga.
Vilniaus forumas siekia ugdyti tautinę ir valstybinę Lietuvos piliečių sąmonę ir mano, jog labai svarbu, kad tokias Lietuvos idėjinio ir politinio gyvenimo realijas bei viešąją erdvę purtančias diskusijas suprastų kuo daugiau šalies piliečių. Todėl, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į šiuo metu vykstančius Lietuvos ideologinio bei politinio naikinimo metodus ir mastus, Forumas gegužės 7 dieną Vilniuje organizuoja atvirą konferenciją „J. Marcinkevičiaus „nuvainikavimas“: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“. Paaiškėjus renginio vietai ir laikui, jame dalyvauti kviesime visus piliečius, neabejingus tautos pastangoms ginti valstybės idėją ir ieškančius atsakymų, koks turėtų būti istoriškai teisingas ir valstybę stiprinantis šiandieninės nepriklausomos Lietuvos santykis su lietuvybės išsaugojimo pastangomis sovietmečiu.
Pasirašo
Vilniaus forumo dalyviai ir rėmėjai