Nusiraminimo kambariai, apie kuriuos plačiai rašė žiniasklaida, vaikų buvo vadinami karceriais. Po Valstybės kontrolės patikrinimo jų neliko. Prieš vaikų tramdymą ribojant jų laisvę pasisakė ir visuomeninės organizacijos.
Tačiau DELFI pašnekovui dabartinė tvarka – dar kraupesnė: nusikaltę paaugliai vedami į apsaugininkams skirtas patalpas, kuriose nežinia kas vyksta.
Paklaustas, ar teko matyti, kad prieš auklėtinius būtų naudojamos fizinės bausmės, atsisakė apie tai kalbėti. Jei nuomonė pasikeis, sakė, kreipsis tiesiai į teisėsaugą.
Tyrimas dėl elektrošoko
„Pas mus lazdų, antrankių ar kitokių įrankių, kaip kituose socializacijos centruose, neteko matyti. Tačiau dėl apsaugos darbuotojų neva turėto elektrošoko, apie kurio naudojimą pasakojo vaikai, policijoje vyksta tyrimas“, – tiek pasakė jis.
DELFI pašnekovas stebėjosi, kaip Europos Sąjungos šalyje gali egzistuoti tokios įstaigos: „Man tai paslaptis nuo pirmosios darbo dienos“.
Pasak DELFI šaltinio, Veliučionyse vaikai labai skirtingi, jų amžius taip pat. Anksčiau būdavo ir dvylikamečių, bet dabar nebėra, dominuoja 14-17 metų paaugliai, į įstaigą atsiunčiami už sunkius nusikaltimus ir nesunkius prasižengimus.
Dalis sunkiai auklėjamų paauglių izoliuojami už vagystes, apiplėšimus, sumušimus, tačiau ir už mokyklos nelankymą, necenzūrinių žodžių vartojimą globos namuose, nesutarimus su auklėtojais.
Tėvai atveža, kad paauklėtų valstybė
„Nedažnas atvejis, bet būna, kad griežtos motinos pačios inicijuoja savo atžalų siuntimą į Vėliučionis pasitaisyti. Kai kurie tėveliai atveža, nes negali patys susitvarkyti, tai neva tegu bando valstybė“, – pasakojo DELFI pašnekovas.
Pasak jo, visi patenka į vieną košę, susimaišo, apsikeičia įpročiais. Egzistuoja kalėjimo hierarchija. Anksčiau to buvo daugiau, dabar šiek tiek mažiau, bet visai neišnykę.
Jo teigimu, dabar Veliučionyse pažeidimų yra visur, kad ir kokią sritį paimtum, netgi pačią buitiškiausią. Žiemą – labai šalta, tad buvo sunku tverti ne tik vaikams, bet ir darbuotojams. Klasėse – tamsu, nekalbant apie tualetus.
Po didžiojo triukšmo dėl baisių sąlygų įstaigoje prasidėjo šiokie tokie remontai. Tačiau tai netrukdo vaikams pabėgti į laisvę per neužsidarančias orlaides ir kitas vietas, kurios jiems puikiai žinomos.
„Pabėgimo keliai seniai praminti. Dabar jie dažniau pasišalina vežami į teismus. Pasakojo, kaip įveikia Veliučionių tvorą. Man tai atrodė neįmanomas būdas, tik ne jiems“, – DELFI pasakojo ilgametis darbuotojas.
Stengiasi stebėti, kad nebevadovautų „vierchai“
Domėjomės, kokie vaikai išeis iš Veliučionių? Ar ir liks pavojingi, o gal persiauklės?
„Tam, kad nepersiauklėtų į priešingą pusę, reikia būti labai labai stipriems, nes jeigu į grupę yra talpinamas „vierchas“, stipresnis ir vyresnis, jo poveikiui sunku atsispirti. „Vierchai“ reikalauja, kad jiems būtų patarnaujama, už juos dirbama“, – pasakojo pašnekovas.
Pagal taisykles, kiekvienas įstaigos gyventojas pagal grafiką turi tvarkyti bendro naudojimo patalpas. Atvykęs „vierchas“ gali teigti, kad jam tai yra „vpadlu“. Tada šį darbą privalo atlikti kažkas kitas – silpnesnis. Kiek įmanoma pedagogai stengiasi tuos procesus stabdyti, tačiau ne visada sekasi.
Pasak DELFI pašnekovo, paprastai „vierchai“ sugeba palaikyti gerus santykius ir su Vėliučionių VSC administracijos darbuotojais.
Dažniausiai „viercho“ vadovavimas tęsiasi, kol jis išvyksta iš Vėliučionių. „Jo požiūrio į kitus auklėtinius, tarpusavio santykius pakeisti dabartinėmis pedagoginėmis priemonėmis dažniausiai nesugebama, tačiau „vierchas“ sugeba daryti neigiamą poveikį daugeliui kitų vaikų.
Kur nusėda pinigai?
Kaip mano pašnekovas, didžiausia Veliučionių problema – pedagogų trūkumas ir didelis vaikų skaičius grupėse, kurios, kaip manoma, per atostogas netgi sujungiamos taip taupant pinigus. „Kur jie nusėda – nežinia“, – sakė pašnekovas, kelis kartus pakartodamas apie viešuosius ir privačiuosius interesus.
Pasak jo, grupėje yra 8 sunkiai auklėjami vaikai, vienas pedagogas ir iki 10 patalpų, kuriose tie vaikai gali būti: miegamieji, prausyklos, tualetai, vadinama „televizionkė“, kurioje televizorius ir kompiuteris, skalbykla, sandėlis su batais ir t. t.
„Vaikai gali būti visur, o pedagogas tik vienas. Gali įvykti bet kas. Patys vaikai darbuotojams sako, kad nuolat yra įtampoje, kad kažkas gali įvykti“, – sakė vietinis žmogus.
Ar dažnai kyla konfliktai? Pasak pašnekovo, neseniai toks buvo, galimą reketavimą neva aiškinasi Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaiga.
Logika aiški: jei nemušiu, muš mane
Dėl ko kyla muštynės pašnekovas net negalėjo įvardyti, teigė manantis, kad nelaimingiems vaikams, kurie užaugę smurtinėje aplinkoje, atrodo normalu taip aiškintis santykius: jei nerėksiu, nemušiu aš, tai rėks ir mane muš kitas. Priežasties, kodėl vyksta konfliktai, dažnai ir nėra, galima sakyti, jie kyla „lygioje vietoje“, vaikai galbūt kažko nepasidalina.
Jei vaikų auklėjamosios grupės būtų mažesnės, kiekviena iš jų turėtų ne vienintelį vienu metu dirbantį auklėtoją, o ne mažiau kaip du kartu dirbančius pedagogus bei grupėje dirbantį psichologą, kuris paaugliams padėtų spręsti tarpusavio santykių problemas, pašnekovo nuomone, padėtis nebūtų tokia beviltiška.
Kas atsitinka su vaikais, kurie į Veliučionis patenka per klaidą? Kaip jiems sekasi kovoti už būvį, išlikti tarp smurtauti įpratusių ir didelę nusikaltimų patirtį turinčių bendraamžių?
Pasak pašnekovo, pasitaiko vaikų, kuriuos pamačius iš karto galima pasakyti, kad neturėjo čia būti. Tik vienas pavyzdys: vaikas nėjo į mokyklą, likęs namuose žaisdavo kompiuteriu. Šeima nesutarė su mokyklos administracija, todėl jis buvo nukreiptas į Veliučionių socializacijos centrą.
„Ir dabar yra toks vaikas. Jei būtų mano valia, jam palikčiau tik pusę skirto laiko Veliučionyse. Jam čia labai sunku, yra jautrus, jaučia įtampą, pavojų. Dar naujokas, ypatingų sunkių dalykų kol kas neatsitiko. Duok Dieve, neatsitiks“, – linkėjo darbuotojas.
Viename katile turintys psichikos, elgesio sutrikimų ir kitokie vaikai
Pašnekovas labai palankiai vertino Prezidentės siūlymą sunkiai auklėjamus nepilnamečius apgyvendinti labai nedideliuose centruose, kur viso labo būtų iki 10 vaikų ir jiems organizuoti individualų mokymą.
Šiuo metu Veliučionyse yra iki 40 vaikų, nors ankstesniais laikais būdavo ir po kelis šimtus. Dalis šiuo metu Veliučionyse gyvenančių vaikų turi psichikos sutrikimų, dauguma specialiuosius ugdymosi poreikius, dažnas paauglys su minėtų problemų deriniu. Akivaizdu, jog tokiems paaugliams reikia daug daugiau pagalbos, nei gauna.
Pašnekovas pasakojo matęs visiškai disfunkcinę klasę, kurioje mokėsi tik 4 paaugliai. Problema, kad visi buvo itin skirtingi – du iš jų turėjo protinę negalią, tačiau jų temperamentai, veiklos tempai buvo visiškai skirtingi. Dar vienas iš ketvertuko turėjo normalų intelektinį išsivystymą, tačiau mokytis trukdė emocinės problemos. Ketvirtas vaikas turėjo kitokių mokymosi sunkumų, be to, buvo pora metų vyresnis už kitus toje pačioje klasėje besimokančius vaikus.
Pasak darbuotojo, Veliučionyse tai gana dažnas atvejis. Minėtuoju mokytoja bandė su visais dirbti, nors tai įmanoma tik tuo atveju, jei prie kiekvieno ar bent prie dviejų su vienodais sutrikimais sėdėtų po padėjėją.
Fizinė grėsmė tokiuose centruose dirbantiems pedagogams – akivaizdi. Veliučionyse buvo sumušti ir mokytojas, ir psichologė, ir spec. pedagogė. Mokytojai vaikais nei iš šio nei iš to į galvą trenkė paveikslu.