Vos kelias savaites trukti turėjusi kelionė išsitęsė į keturis mėnesius, per kuriuos vaikinas aplankė šešias šalis, lipo į palmę bėgdamas nuo benamių šunų, vaikė gyvates iš kuprinės ir iki šiol pats tiksliai nežino – valgytoj sriuboj buvo šunienos ar ne.
Ir nors būnant Vietname aplink siautėjo pavojinga audra, o jam net dvi savaites teko tūnoti su angliškai nesuprantančiais vietiniais, jis tvirtina, kad tai buvo geriausias jo sprendimas ir
Laisvus metus, vadinamuosius „gap year“, kelionėms skyręs vaikinas tikina, kad visiems patartų pakartoti jo patirtis ir drąsina – keturis mėnesius trunkančiai kelionei reikėjo 2,5 tūkst. eurų. Svarbiausia taupiai ir apgalvotai keliauti, sako dvidešimtmetis.
Šie metai, kaip jis teigia, buvo naudingi ir tobulinant anglų kalbos žinias ir įvertinant savo pasirinkimus – noras studijuoti tik dar labiau sustiprėjo, tad šįmet jis vėl išsiuntė dokumentus į užsienio universitetą ir laukia gerų žinių.
O kas, jeigu šįmet nepavyks? Kita kryptis – Pietų Amerika, juokiasi vaikinas, užsikrėtęs kelionių manija.
– Lukai, kaip kilo mintis susikrauti kuprinę ir studijas atidėti mažiausiai metams?
– Labai spontaniškai. Visuomet galvojau, kad studijuosiu užsienyje, buvau nusiuntęs prašymą studijuoti Didžiojoje Britanijoje ir buvau priimtas, bet nusprendžiau, kad Britanija – ne man. Atšaukiau ir tikėjausi dar įšokti į paskutinį traukinį stojimuose Danijoje, bet nesuspėjau. Tada pagalvojau, kaip gerai, kad ir nespėjau, galėsiu įgyvendinti savo svajonę, nes pastaruosius ketverius metus galvojau, kad labai norėčiau nuvykti į Pietryčių Aziją.
– Kaip tėvai sureagavo, nes įstojote, bet nusprendėte atsiimti dokumentus?
– Buvo daug ašarų, ypač iš mamos. Kuo kelionė buvo arčiau, tuo ašarų buvo daugiau. O tėtis palaikė norą ieškoti nuotykių ir eiti kitu keliu.
– Ar dar kas nors iš aplinkos taip pat pasirinko atidėti studijas ir pakeliauti?
– Labai gaila, bet niekas. Daug ką kalbinau, bijojau keliauti vienas, bet nusprendžiau, kad jei dabar to nepadarysiu, tai turbūt niekada ir nebepadarysiu. Iškeliavau vienas. O vėliau iš pažįstamų sulaukiau labai daug palaikymo, nors iš pradžių buvo visko. Lietuviams toks sprendimas – nestudijuoti iš karto po mokyklos – dar nelabai priimtinas, nors Skandinavijos šalyse tai daro 80 proc. abiturientų.
– Jūsų kuprinė svėrė vos 6 kilogramus – ten praktiškai nebuvo daiktų.
– Žinojau, kad jei ruošiuosi labai iš anksto, įsidėsiu daug nereikalingų daiktų, todėl nusprendžiau kuprinę krautis likus pusvalandžiui iki išvykstant į oro uostą. Taip ir buvo. Likus trisdešimčiai minučių įsidėjau dantų šepetėlį, pastą, penkias poras kojinių, kurias vėliau visas pamečiau, dvejus marškinėlius, dvejus šortus, kelnes ir megztinį. Viskas.
– Kuriam laikui užteko šių daiktų?
– Susiformavau tokį minimalistinį požiūrį, kad man tų daiktų ir nereikia. Mes, europiečiai, esame sumaterialėję. Bet aš tikrai labai ilgai išsiverčiau su savo daiktais. Galiu pasakyti, išgyventi su tiek daiktų ir rūbų įmanoma, man to užteko visos kelionės metu.
– O kiek svėrė kuprinė grįžtant į Lietuvą?
– Kuprinė buvo šiek tiek sunkesnė, nes suvenyrai svėrė. Bet labai daug daiktų pamečiau pakeliui. Bet tiek to – jie savo atitarnavo.
– Ką teko pamesti?
– Kelnes, todėl grįžtant teko pirkti naujas. Lietuvoje nebuvo taip šilta (juokiasi).
– Keliavote keturis mėnesius. Kiek pinigų reikia tokiai kelionei?
– Pradėdamas kelionę žinojau tik du miestus, kuriuos aplankysiu. Išvažiavau kelioms savaitėms, tikėjausi grįžti per Kalėdas, bet išėjo taip, kad pasilikau keturiems mėnesiams. Šalia Tailando buvo Laosas, todėl pagalvojau, kad gal tokia proga pasitaiko tik kartą, tada apsižiūrėjau, kad ir Vietnamas ne taip toli, Kambodža, o galiausiai sutikau kanadietį, kuris labai susižavėjo Malaizija, nes buvo ką tik iš ten grįžęs, todėl nuvykau ir į Malaiziją. Ten sutikau yrą iš Maču Pikču, kuris keliauja sekdamas žvaigždes. Jis nusprendė keliauti į Singapūrą, o man labai patiko jo požiūris – jis viską metė ir keliavo ten, kur naktį ryškiausiai šviečia žvaigždės. Nusprendžiau kartu keliauti į Singapūrą (šypsosi).
– Keturi mėnesiai nėra mažas laiko tarpas. Ar teko padirbėti?
– Ne. Nuvykęs stengdavausi kuo greičiau susipažinti su vietiniais, kad gaučiau nakvynę ar kažkas pavežėtų. Visą Laosą apkeliavau autostopu, nes jau pradėjęs keliauti nusprendžiau taupyti pinigus. Paskaičiavau pinigus, o lyginant su Tailandu, Laose viešasis transportas brangesnis. Pigiau nei Lietuvoje, bet man atrodė brangu, nes planavau keliauti keturis mėnesius.
Malaizijoje keliavau autostopu, nors sakė to nedaryti, nes labai pavojinga, bet kaip tik sutikau labai daug draugiškų kelių. Vienas mano sutiktas keliautojas man įvardijo, kad didžiausios išlaidos – apsigyvenimas, transportas ir maistas. Sumažinus visus šiuos aspektus galima labai pigiai keliauti.
– Kiek pinigų ištirpo?
– Kaip keturiems mėnesiams – nedaug. Su visais bilietais ir vizomis – 2,5 tūkst. eurų. Pavyzdžiui, Kambodžoje apsistojau hostelyje ir už šešias naktis sumokėjau tik du dolerius.
– Pinigų tiek turėjote kišenėje ir reikėjo suktis ar padėjo Lietuvoje likę tėvai?
– Pinigai nebuvo problema, nes sulaukęs 18-os važiavau dirbti į Belgiją, vėliau, baigęs mokyklą, dirbau Vokietijoje ir Stokholme. Norėjau užsidirbti kelionei.
– Kuo skiriasi patirtys važiuojant į užsienį užsidirbti ir tiesiog atrasti?
– Laisvė. Ją labai branginau. Atsikeldavau ryte ir net nežinodavau, kas manęs laukia už dviejų valandų – gal atsirasiu kitame mieste, gal pasiliksiu tame pačiame.
Patiko laisvė, žmonės, kurie nekritikuoja tavo išvaizdos, o žvelgia į vidų. Ypač svarbi šypsena. Jei šypsaisi – jie tave priima, jei ne – atmeta. Kartais būdavo, einu gatve, šypsausi ir esu toks laimingas.
Labai branginau laisvę.
– Visose šalyse taip pasisekė, ar buvo ir kitokių patirčių?
– Gal Vietname ne taip, bet ne dėl žmonių. Buvo tropikų audra, gana pavojinga. Ji prasidėjo Filipinuose ir keliavo Tailando link, didelis ciklonas, žuvo nemažai žmonių. Aš buvau saugiausioje vietoje, bent jau taip man atrodo – Vietname.
Tada labai ilgėjausi žmonių, nes beveik dvi savaites buvau beveik neištaręs nė žodžio, nes vietiniai nemokėjo anglų kalbos, nebuvo, su kuo kalbėti, nes turistų nebuvo. Tada pajaučiau, kad lyg žmogus yra taip suprogramuotas, kad kiekvieną dieną turi tam tikrą skaičių žodžių pasakyti. Tada buvo labai sunku, norėjosi su kuo nors pasikalbėti.
– O ar spėjote patobulinti anglų kalbos žinias?
– Net labai. Sutikau daug keliaujančių kanadiečių ir amerikiečių. Iškeliavau turėdamas tokį teorinį supratimą apie anglų kalbą, suprasdavau, ką man sako, bet buvo sudėtinga išreikšti savo mintis. O kelionėje buvo lūžis – dabar galiu laisvai kalbėti.
– Metai prabėgo. Ar jau apsisprendėte, ką studijuosite?
– Pasirinkau marketingo vadybą Kopenhagoje. Labai laukiu atsakymo. Laikiau anglų kalbos testą todėl labai tikiuosi, kad įstosiu.
– O kas jeigu nepasiseks?
– Tada bus Pietų Amerika (juokiasi) ir stosiu dar kitais metais.
– Ką tėvai pasakytų, jei taip nutiktų?
– Nežinau, bet tiesiog įsimylėjau keliones ir jie mato, kad esu laimingas kaip niekada. Manau, palaikytų.
Susitvarkiau vienas, nors buvau kažkur už 10 tūkstančių kilometrų, keliavau su kuprine nė nežinodamas, kas nutiks rytoj.
– Bet juk ne viskas buvo taip sklandu. Kodėl teko lipti į palmę bandant pasprukti nuo šunų?
– Kai buvau Laose pamačiau, kad aplink palmę yra indelis, į kurį laša kažkoks baltas skystis. Pasidarė labai įdomu, kas tai. O Laosas yra labiausiai minuota šalis pasaulyje, dar yra nesusprogę 80 tūkst. tonų sprogmenų. Kartais turistams būna pažymėta, kad negalima eiti, kad gali būti sprogmenų. Tie ženklai buvo, bet aš vis tiek norėjau apeiti aplink ir pamatyti, kas ten prie medžių. Pasiklydau. Ir atbėgo banda benamių šunų ir visą kuprinę numetus ant žemės teko lipti į palmę.
Jie ilgai lojo, kol galiausiai išsilakstė (juokiasi).
– Kiti nuotykiai – gyvatė kuprinėje ir žiurkės, didesnės už kates?
– Buvau užsibrėžęs tikslą, kad per dieną neišleisiu daugiau nei penkių dolerių už nakvynę, todėl dažniausiai rinkdavausi hostelius. Labiau pažengusiose šalyse, tokiose kaip Malaizija, galima gyventi kapsulėje, o tai nėra blogai, bet Vietname arba Kambodžoje labai daug žmonių, kurie valgo gatvėse, pameta maistą ant žemės, kažkas nukrenta, tada benamiai šunys ir žiurkės tuo gali misti ir neblogai išsilaiko. Tai tos žiurkės būna didesnės už kates. Būdavo, kad naktį tekdavo girdėti, kaip griaužia lovos koją.
Ir gyvatė kuprinėje buvo... Trečią dieną Tailande sutikau kitą keliautoją ir manęs paklausė, ar kada maudžiausi krioklyje. Išsinuomojau motociklą, atsikėliau trečią nakties ir išvažiavau pamatyti saulėtekio. Kol filmavau, padėjau kuprinę nuošaliau po medžiu, o atėjęs radau joje gyvatę. Bet, matyt draugiška pasitaikė – pamačiusi mane iššliaužė pati.
– Ar po šių nuotykių pasikeitė studijų kryptis, ką studijuoti, ar ne?
– Kryptis nepasikeitė, tik sustiprino mano sprendimą.
– Jei dabar kas nors paklaustų: verta atidėti studijas ar ne, ką atsakytum?
– Tikrai nuoširdžiai rekomenduočiau pasirinkti laisvus metus, net jei žino, ką nori studijuoti. Gyvenimas trumpas. Verta pabandyti, nes tai tikrai geriausias sprendimas mano gyvenime. Jis tikrai nulėmė mano ateitį ir džiaugiuosi dėl to ir dėl įgytos patirties.
– Ariogala nėra didelis miestas. Ar žinote kitų ariogaliečių, kurie taip pat pasirinko ne studijas, o klajones?
– Ariogala – labai mažas miestelis, vos trys tūkstančiai gyventojų. Manau, kad Kaunas ir Vilnius yra tie miestai, kurie diktuoja, tų miestų gyventojai gal dažniau ima „gap year“. Aš pats esu net ne iš Ariogalos, o iš mažo kaimelio, čia sunku priimti tokius vakarietiškus sprendimus. Kai pasakiau, kad keliausiu, žmonės nė nežinojo, kaip reaguoti. Galvojo, kad Vietname vis dar vyksta karas, o Kambodžoje valdo diktatorius. Daug kas galvojo, kad esu kone savižudis, bet grįžus pasitiko beveik kaip žvaigždę.