Dviejų savaičių ekspedicijos tikslas – aplankyti tremties vietas, rasti ir sutvarkyti tautiečių kapines, kurias vis nuožmiau naikina laikas bei atšiaurios gamtos sąlygos.
„O kam to reikia?“, - galite paklausti jūs. Tikra tiesa – iš 21 aplankytų kapų, dalyje jų jau dešimtmečius nesilankė joks žmogus. Kaimai, kuriuose gyveno tremtiniai, išnyko, žmonės persikėlė į didesnes gyvenvietes, o apie kapų vietą žino vos vienas kitas senolis.
„Nauja tvora žymės teritoriją, kurios nelies medkirčiai, atėję kirsti miškų. Esu pats ne kartą matęs, kai velkami dideli medžiai sunaikina paskutinius kapų pėdsakus. Pavyzdžiui, Tiumenėje buvo tokia istorija, jog netoli tremtinių kapų buvo kasamas didelis smėlio karjeras. Vieną jo kraštą ir mūsų tautiečių kapus skyrė vos du metrai. O tvorelė – tai perspėjimas, kad kapais dar kažkas rūpinasi, kad čia negalima lįsti“, - įsitikinęs G. Alekna.
Per dvi savaites bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos atstovai sutvarkė 9 kapines. Pastatyti penki kryžiai, dvi kapines jau saugo naujos, tvirtos tvoros, o lietuvių kapus – trispalvės vėliavos.
Kryžiams iš vietinių perkame maumedį – jis ilgaamžiškas. Tvorų mietus apdeginame, kad šie nepūtų, arba nudažome panaudotu tepalu. Vėliau, eidami kaimelių gatvėmis, stebime aplinkinių tvoras ir juokaujame, kad mūsiškės stovės daug ilgiau.
Laimingas atsitiktinumas
Brendame per aukštą, šlapią žolę. Aplink – gūdus, tačiau ne tuščias miškas. Retkarčiais apie savo egzistavimą primena meškos – išgulėta žolė, pėdsakai prie vandens. Sutiktas vietinis sakė, kad neseniai meška savo mažylius mokė medžioti. Atsivedė į tvartą ir išskerdė tris kiaules.
Pasiekę tikslą kartais džiaugiamės – randame kapines, lietuvių kapus. Tačiau neretai kapai jau būna išgabenti ar jų net nepavyksta aptikti.
Štai, paskutinę ekspedicijos dieną lankėme Leibą. Tai – buvusi miško kirtėjų gyvenvietė prie Manos upės. 1948 m. į vadinamąjį pagalbinį ūkį (keli barakai taigoje) iš dabartinių Anykščių, Panevėžio, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Varėjonos raj. atitremtos 46 šeimos (160 žmonių). Tremtiniai dar giliau taigoje pastatė barakus, parduotuvę, kepyklą, pirtį, arklides, kontorą. Virė gyvenimas. Žmonės kirto ir plukdė medieną. Ten mirė apie 20 lietuvių, kiti po 1960 m. grįžo į Lietuvą, o pats kaimas – sunyko.
Viena aplankyta tremtinė, Danutė, tikino menanti kapinių vietą. Vieną dieną šukavę pievas neradome nieko. G. Alekna nusprendė nepasiduoti ir antrą kartą atvykęs į vietovę aptiko prie žemės palinkusius krikščioniškus kryželius. Tokioje situacijoje jautiesi it lobių medžiotojas, o jei dar ant kryžiaus pavyksta įskaityti lietuviškus rašmenis – dvigumas džiaugsmas.
Apie tai, ką veikėme dvi savaites, kokias keliais klampojome ir ką radome – specialiame DELFI reportaže.