Kardinolas A. J. Bačkis gimė 1937 metų vasario 1-ąją Kaune. Po metų šeima išvyko į Paryžių, kur kardinolo tėvas dirbo diplomatu, bet į Lietuvą būsimasis kardinolas grįžo tik po 50 metų.
1991-aisiais popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Vilniaus bažnytinę provinciją, A. J. Bačkis paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, dar po dešimtmečio – trečiuoju Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Pirmuoju XVI amžiaus pabaigoje buvo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila, antruoju praėjusiame amžiuje – Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius Vincentas Sladkevičius.
„Kiekvienas žmogus turi savo misiją atlikti, reiškia, siekti Dievo valios, ko Dievas iš tavęs nori. Man atrodo, kad mano kelias gal ir vingiuotas, bet vis tiek buvo Dievo nurodytas, ir aš toliau eisiu tuo keliu. Iš vienos pusės, sulaukus garbingo amžiaus reikia pasitraukti, iš kitos pusės, kaip apaštalas Paulius sako: „Iš vienos pusės, aš norėčiau eiti pas Viešpatį, iš kitos pusės, jei aš jums galiu būti naudingas, galiu dirbti toliau“. Tai tokia mano savijauta“, – kalbėjo A. J. Bačkis.
Pagal Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, dvasininkas, sulaukęs 75-erių, rašo savo vadovui prašymą trauktis iš pareigų: klebonas – vyskupui, o kardinolas – popiežiui. Nors viliamasi, kad popiežius paves kardinolui toliau eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas.
„Tai nėra koks automatinis atsistatydinimas iš pareigų ir tada vyresnybės sprendimas, šiuo atveju – popiežiaus. Ir jis dažniausiai yra toks, kad tas vyskupas tęstų darbą, iki kol bus kitaip patvarkyta“, – aiškina vyskupas Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Gintaras Grušas.
Popiežiui leidus A. J. Bačkiui toliau eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas, jam liktų ir viena pagrindinių, kaip kardinolui priklausančių prievolių – mirus popiežiui Benediktui XVI kardinolų konklavoje rinkti naująjį katalikų Bažnyčios vadovą.