Profesorės teigimu, didelė problema Lietuvoje yra mokslo ir mokymo biurokratizavimas, noras vis labiau kontroliuoti, užuot suteikus daugiau kūrybinės laisvės. „Švietime būtina sąlyga yra atsikratyti perdėto biurokratizmo, kontrolės. Turi būti pasitikėjimu grindžiamas administravimas. Tai atlaisvintų žmones. Biurokratinė sistema neleidžia kvėpuoti. Šioje srityje reikalingas tyro oro gurkšnis. Jei ir toliau taip bus, tai iš tiesų bus „gaminami“ vykdytojai, skatinamas paklusnumas, kontrolė, o tai juk biurokratams paranku“, – tvirtina LRT.lt pašnekovė.
– Kaip blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis veikia mokyklinių ir universitetinių žinių kokybę?
– Galima daryti prielaidą, kad toks sąryšis yra, tačiau Lietuvos demografinės padėties ir mokyklinių bei universitetinių žinių kokybės koreliaciją įrodančių tyrimų nežinau: žinios kuriamos ir mokinių ar studentų įsisavinamos per įgyvendinamas įvairaus lygio programas. Čia nemažą vaidmenį vaidina ne tik formalus, bet ir neformalus švietimas. Ar tai tampa žinojimu, atitinkamomis kompetencijomis (vertybinėmis nuostatomis, gebėjimais) – jau kitas aspektas.
Vis dėlto tokia prielaida galima ir, be abejo, jei klasėje ar grupėje susikaupia nepakankama mąstančiųjų ir kuriančiųjų kritinė masė, tiek tų dalykų įsisavinimo, tiek kūrimo lygis gali kristi. Taigi neatmestina, kad Lietuvos demografinė situacija gali turėti įtakos mokyklinių ir universitetinių žinių kokybei. Ir tikėtina, kad tas poveikis gali būti sietinas su žinių generavimu ir gebėjimu jas paversti žinojimu. Kitaip tariant, ar ugdysis mąstantis, generuojantis žinias ir gebantis jas taikyti, ar tiesiog reprudukuojantis žmogus. Tai pavojinga, o Lietuvoje ši tendencija stebima.
– Kokia ateitis laukia Lietuvos universitetų ir kas išugdys išprususią jaunąją karta, kuri norės gyventi ir dirbti Lietuvoje? Juk demografinė padėtis tik blogės, mokinių ir studentų mažės. Mokyklas baigęs jaunimas masiškai vyksta į užsienį, o profesoriai bando darbintis kasininkais „Maximoje“ (nesėkmingai). Daug kalbama apie gydytojų ir mokytojų algas, bet juk daugelis dėstytojų gyvena iš apskritai apgailėtinų pajamų.
– Man asmeniškai tai skausminga tema. Yra perspektyvių ir mokslo srityje galinčių dirbti jaunų žmonių, tačiau dažnas balansuoja ant skurdo ribos. Ir ne todėl, kad yra tinginys ar koks nesusipratėlis. Jei dirbi mokslinėje srityje, tai turi susikaupti, įsigilinti. Tada kiti darbai blaško, atitraukia nuo turinio. Dabar tiek jaunas, tiek vyresnis laksto per kelis darbus, nes neišgyvena. Ir neaišku, ar ateityje turės darbą.
Jokių socialinių garantijų – sutartys sudaromos penkeriems metams, o paskui – nei išeitinių, nei kitų socialinių garantijų. Absurdas. O dabartinės sukurtos sąlygos man primena baudžiauninko dalią. Lažas didinamas – tai krūviai ir nebūtinai kontaktinės valandos, kaip antai individualių užduočių taisymas, už kurias nemokama, o ištaisyti šūsnį darbų reikia laiko; didinami reikalavimai mokslinei produkcijai, ji vertinama nepakankamai skaidriai. Reikalavimai – dideli, užmokestis – menkas, ir dar dėstytojo, mokslininko darbas menkinamas.
Sujudo jauni žmonės, kai kurie jų dar nori likti Lietuvoje ir tikisi būti išgirsti. Sveikintina VU Filosofijos fakulteto profsąjungos iniciatyva. Jauni mokslininkai ją sukūrė (prisideda ir vyresni), tačiau jie neišgirsti. Tai talentingų ir perspektyvių mokslininkų grupė, o jie iš esmės negirdimi: Iš Seimo, vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos – jokios reakcijos į jų kultūringas akcijas. Tiesiog – dogmatiniai, trafaretiniai atsikalbinėjimai.
Gal reikia galvoti ne tik apie protų grąžinimo į Lietuvą programas, bet ir prevencines – t. y. jų „nenutekėjimo“ iš Lietuvos – programas. O komentarai, kad galima iš užsienio pasikviesti ir pakelti mokslo lygį, keistoki. Neįsivaizduoju, kad mano kuris nors kolega atvažiuotų dirbti tokiomis apgailėtinomis sąlygomis. Koks dar gali būti komentaras?
– Iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir kai kurių kitų interesų grupių girdime, kad Lietuvai reikia gamtos ir tiksliųjų mokslų, o socialiniai ir humanitariniai mokslai esą tik kuria būsimų bedarbių armiją. Ką apie tai manote?
– Nenorėčiau menkinti šių žmonių pasisakymų. Bet nemanau, kad jie turėtų būti pirmasis smuikas Lietuvoje šiuo klausimu. Reiktų tiesiog jiems daugiau pasidomėti socialinių ir humanitarinių mokslų vaidmeniu ir poveikiu visuomenei. Juk šie „minkštieji“ mokslai nederamai nuvertinami, nors kaip tik jie yra akstinas formuotis modernioms socialinės ir kultūrinės raidos analizės kompetencijoms, prognozuoja ir projektuoja visuomenės raidą, pilietinės visuomenės kūrimą ir pan.
Jei būtų buvę įsiklausyta į ugdymo mokslo profesionalų balsą, manau, kad tokios gilios krizės švietime nebūtų. Jie padėtų iš jos ne kapstytis, bet nubrėžti perspektyvią judėjimo vizijos link (kurios iš esmės dar nėra) trajektoriją. Dabar net projektuojant universitetų tinklą jie nebuvo pakviesti. Akivaizdu, kad mūsų visuomenė stokoja politinės ir švietimo sistemos projektavimo kultūros. Tai jau „minkštoji“ sritis.
O teisė, ekonomika ir pan. – irgi „nevertingi“ socialiniai mokslai? Tokie samprotavimai yra keistai įdomūs. Nedera taip skirstyti mokslų ir jiems priskirti vertę. Tai, matyt, lemia menkas – technokratinis – išprusimas. Išprusimas žmogaus, kuris pamiršo, kad ir jo lavinimuisi turėjo įtakos socialiniai ir humanitariniai mokslai.
– Prieš VU Filologijos fakulteto pertvarką sukilo buvusi jo profesūra, žinomi kalbininkai, istorikai, rašytojai ir visuomenininkai. „VU Filologijos fakultete vyksta pertvarka. Ji kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios VU administracijos, siekiant labiau „suvadybinti“ ir „sukomercinti“ kalbų mokymą, ignoruojant šios srities fundamentinių studijų reikmes“, – teigiama jų pasirašytoje peticijoje. Kaip vertinate tai, kad VU galimai marginalizuojama lituanistika, klasikinė filologija?
– Kiekviena pertvarka, kaita yra ganėtinai sudėtingas procesas, ir visada būna ją palaikančių ar jai nepritarančių. Nesu šios srities specialistė, bet, kiek suprantu, ta pertvarka turėjo būti ir Filologijos fakultete, nes vyksta visame universitete. Tik kyla klausimas: koks jos tikslas ir vertingumas? Šiuo klausimu girdėjau įvairių nuomonių.
Nors vadyba – reikalinga, nevalia universitete fundamentinius tyrimus menkinti ar prioritetą atiduoti tik vadybai. Jei taip iš tiesų įvyktų, tai universitetas skriete skrietų į savo prasmės praradimą. Fundamentiniai ir taikomieji tyrimai bei eksperimentinė plėtra – būtinas universitetų tyrimų laukas. Prioritetas teikiamas fundamentiniams tyrimams. Šiame kontekste noriu pabrėžti, kad susikoncentravimas į vadybą ir komercializaciją yra pavojingas ir tolinantis nuo universiteto misijos. Nedera nukrypti nuo esminių ir prasminių akademinės veiklos dalykų.
– Lietuvos universitetų socialinių ir humanitarinių mokslų programose beveik nėra politinės filosofijos. Net VU TSPMI studentai su visa politinės filosofijos istorija supažindinami tik probėgšmais, skiriant tam gal tik porą semestrų. Turbūt tai galima lyginti su medicinos universitetinėmis studijomis, kurioms pakaktų vienuoliktoko žinių apie žmogaus anatomiją. Ką manote apie šią situaciją?
– Man atrodo, kad tai yra fundamentika, o išsilavinęs žmogus turi turėti pagrindus ir šioje srityje. Kaip ne šios srities specialistė negaliu kompetentingai atsakyti – gal kartais tai gali būti integruota kituose dalykuose. Bet manau, kad bet kuriuo atveju politinė filosofija yra svarbi ir būtina išsilavinimą grindžianti sąlyga. Kitaip mes ugdysime ir galime išsiugdyti nesavarankiškai mąstančius ir neturinčius net būtinų išsilavinimo pagrindų žmones.
– Kokių universitetinių žinių, jūsų manymu, labiausiai trūksta šių dienų žurnalistams?
– Kad ir kaip būtų keista, neretai pasigendu komunikacinės kompetencijos, įsigilinimo į esminius problemos akcentus, matau įsitraukimo į populizmą požymių ir pan. Kitaip tariant, dažnokai pametamas žiniasklaidos ugdomasis, valstybės pamatus stiprinantis, pilietinę visuomenę formuojantis diskursas. Tad susidaro įspūdis, kad stokojama ir bendrojo išsilavinimo, susikoncentravimo į prasmės suvokimą ir pajautą. Bet tai sakytina ne tik apie žurnalistus. Ta tendencija juntama ir tarp kitų profesijų žmonių.
– Ar komercinė žiniasklaida apskritai gali ugdyti ir formuoti pilietinę visuomenę? Juk ji privalo atsižvelgti į paklausą rinkoje ir rodyti tai, ko nori didžioji dalis vartotojų.
– Be abejo, rinkos ekonomika diktuoja savo taisykles. Ir turbūt didžiausia visuomenės dalis to nori. Tačiau žiniasklaida turėtų augintis ir savo žiūrovą, klausytoją ir skaitytoją – rasti formų ir turinio galimybių tai daryti. Antai jauna auditorija mėgsta komiksus, naudojasi internetu, ir galima, atsižvelgiant į tai, ugdyti valstybės pamatus suvokiantį jaunimą. Jei žmonės bus neišsilavinę, nesuvoks, kaip veikia valstybė, kas yra pilietiškumas, tai tiesiog griausime savo valstybės pamatus.
– O ką daryti, jei, tarkime, pilietiškumą ugdančios laidos beveik niekas nežiūri? Komercinė televizija tokios laidos greičiausiai atsisakytų. O pramoginei laidai, tenkinančiai didelės auditorijos poreikius, bus suteikiamas žiūrimiausias laikas. Juk taip?
– Suprasdama, kad kiekviena televizija siekia laidų žiūrimumo ir orientuojasi į didžiausią tikslinę grupę, pildydama jos norus, noriu pabrėžti, kad vis dėlto yra galimybių ir tiems žmonėms po truputį diegti valstybės pamatų suvokimo ir filosofinius dalykus. Tik reikia ieškoti tinkamų formų. Kiekvienai tikslinei grupei galima pritaikyti tam tikrą formą. Komiksai, humoro laidos kartais irgi gali suvaidinti svarbų šiuo atžvilgiu vaidmenį.
– Turbūt mažai kas neigs, jog nacionalinis transliuotojas labiausiai stengiasi ugdyti. Bet ir čia žiūrimiausios laidos – pramoginės. Tai gal turime atvirai pripažinti, kad gyvename tokioje visuomenėje, kuri iš žiniasklaidos labiausiai tikisi pramogos?
– Žiniasklaida viena negali išspręsti šios problemos: reikia pradėti nuo mokyklos. Jei palyginsime gyvenimą su scena, tai mokytojas yra tas aktorius, kuris daro poveikį vaikui, jo pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Svarbus ir šeimos vaidmuo. Turėkime galvoje, kad nemaža dalis populiariųjų laidų žiūrovų nepatyrė šeimos ir mokyklos ugdomojo poveikio – ką reikėtų žiūrėti, kam skirti daugiu dėmesio. Ir tai prisideda prie populizmo.
– Kitaip tariant, nereikėtų dėl didžiųjų blogybių pulti kaltinti žiniasklaidos? Pirminė atsakomybė tenka šeimai ir mokyklai?
– Žiniasklaida turėtų tik skatinti, ieškodama formų, turinio. Tai – kompleksinis dalykas, ir pirminės ugdymo grandys jame tikrai yra šeima ir mokykla.
– Buvęs ilgametis KTU gimnazijos vadovas Bronislovas Burgis sako, kad „laikas panaikinti mokyklose visus tuos biurokratinius elementus“ – vidaus ir išorės auditus, įsivertinimus ir įvairių raštų rašymus. Jo žodžiais, turėtų būti taip: „Mokytojas moko, ir viskas“. Ar pritariate jo nuomonei? Ar ne per toli nuėjo mokyklų ir universitetų biurokratizacija?
– Iš tiesų mūsų šalyje labai daug kas subiurokratinta, nes taip paranku kontroliuoti. Švietime būtina sąlyga yra atsikratyti perdėto biurokratizmo, kontrolės. Turi būti pasitikėjimu grindžiamas administravimas. Tai atlaisvintų žmones. Biurokratinė sistema neleidžia kvėpuoti. Šioje srityje reikalingas tyro oro gurkšnis. Jei ir toliau taip bus, tai iš tiesų bus „gaminami“ vykdytojai, skatinamas paklusnumas, kontrolė, o tai juk biurokratams paranku.
– Esate rašiusi apie „skaitmeninius čiabuvius“, kurie, cituoju, „retai skaito knygą eilutė po eilutės ar ją perskaito visą“. Toliau teigiate: „Jie paprastai naudojasi „online“ bazėmis ir koncentruojasi ties pavadinimais, todėl neretai jų darbuose dominuoja vos ne lozungai, pasigendama analitinių gebėjimų ir įgūdžių plėtotės, nes toks informacijos rinkimas, jos pateikimas neskatina pakankamo šių gebėjimų vystymosi.“ Kaip studentas gali tapti geru politologu, sociologu, psichologu, komunikacijos žinovu, ekonomistu, neskaitydamas nuosekliai knygų ir mokslinių straipsnių, apsiribodamas vien antraštėmis bei skubomis sugraibytomis žinių nuotrupomis ir kratiniais?
– Naująja karta susidomėjau, nes esu edukologijos mokslo krypties mokslininkė. Iš tiesų tai be galo įdomūs ir saviti vaikai. Jie vadinami dar Z karta, kuri sietina su informacinių technologijų atsiradimu.
Taigi dauguma jų yra įsitraukę į virtualią aplinką, o ji diktuoja savo taisykles. Mano tyrimai rodo, kad formuojasi nauja subkultūra – virtualios erdvės (socialinių tinklų) normos, taisyklės neretai perkeliamos į realią aplinką. Kitaip tariant, dera pritarti Gerhardo Falschlehnerio pastebėjimui, kad informacinių technologijų atsiradimas turi tokį poveikį, kuris lygintinas su klajoklinio gyvenimo pakeitimu sėsliuoju gyvenimo būdu. Taip smarkiai kinta smegenų funkcionavimas, elgesys ir pan.
Dera turėti omenyje, kad virtualioje aplinkoje esama objektyvios ir neobjektyvios informacijos, ji pateikiama ir priimama naujosios kartos kitaip, nei mes, vyresnės kartos atstovai, tai darome, todėl turi keistis ir jų mokymasis. Reikia mokyti analizuoti, bendrinti, padėti mokytis surasti teksto ir konteksto sąryšį, padėti formuotis vertybiniam stuburui. Jiems virtuali aplinka turėtų tapti įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti informacijai gauti, komunikuoti ir pan.
Dabar stebima, mano galva, pavojinga tendencija – virtuali aplinka įtraukia vis daugiau žmonių, o jie pasiduoda jos poveikiui, kuris ne visada tinkamas vertybiniu požiūriu. Tik nederėtų galvoti, kad naujoji karta nėra raštinga – jie raštingi kitaip. Manau, kad visavertis bendravimas padėtų geriau suprasti vieniems kitus ir mokytis kurti gėrį. Turi keistis mokinių ir studentų ugdymas – kitaip jie iš tiesų bus nebe profesionalūs tam tikrų profesijų atstovai. O tai būtų tikras smūgis visuomenės intelektiniam aruodui.