Neseniai viena mergina feisbuke parašė įrašą apie visko pertekusį ir nuobodžiaujantį žmogų, kurio jau nebestebina nei šilkmedžio uogos, nei kokteiliai po 12 eurų, nei paprastas šampūnas, nei dantų pasta, kurią galima rasti prekybos centruose tokiam žmogui nebetinka. 9,1 tūkst. žmonių po tokiu įrašu spustelėjo, kad jiems jis patinka, o 1,8 tūkst. pasidalino juo.
Jeigu ieškotume tiesos, kokia dalis Lietuvos gyventojų gyvena panašioje realybėje, to reikėtų dairytis nebent didžiuosiuose miestuose ir tarp 30-35 m. amžiaus gyventojų.
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Galdikienė DELFI sakė, kad, pagal darbo užmokesčių statistiką, būtent šioje amžiaus grupėje yra tų, kurių darbo užmokesčių vidurkis yra didžiausias.
„Įvardinčiau tai kaip struktūriškai pasikeitusios Lietuvos ekonomikos pasekmę“, – sakė L. Galdikienė.
Ekspertė aiškino, kad šie žmonės yra geriausiai prisitaikę prie rinkos ekonomikos, jų įgūdžiai atitinka šių dienų rinkos poreikius, jie dažniausiai dirba pagal tokias profesijas, kur specialistų poreikis yra didelis, jų atlyginimai auga sparčiausiai.
„Prasčiau verčiasi vyresni gyventojai. Tai patvirtina ir apklausos, kurios rodo, kad dažniausiai Lietuvoje gyvenimu nusivylę jaučiasi tie asmenys, kurie yra priešpensinio arba pensinio amžiaus. Jiems yra sunku persikvalifikuoti. Jie greitai išeis į pensiją, ir žino, kad ji nebus labai dosni“, – sakė L. Galdikienė.
Analizė atskleidžia svarbų paradoksą
Neseniai pati ekspertė savo feisbuke apžvelgė, kaip šalyje keičiasi nepritekliuje gyvenančių žmonių dalis. Ekonomistė leido tuo įrašu pasidalinti ir su DELFI skaitytojas.
„Džiugu tai, jog gyventojų, gyvenančių namų ūkiuose, kurie susiduria su materialiniu nepritekliumi, jau 8 metus mažėja. Pernai su materialiniu nepritekliumi susidūrė 23 proc. šalies gyventojų ir šis rodiklis pagaliau pasiekė 2008 m. žemumas. Su dideliu materialiniu nepritekliumi pernai susidūrė 11 proc. gyventojų.
Visgi velnias slypi detalėse. Šių rodiklių mažėjimą labiausiai lėmė mažėjantis materialinis nepriteklius didžiuosiuose miestuose, kur jis yra apskritai mažiausias (17,3 proc.) ir jau mažesnis nei 2008 m. Tuo tarpu kituose miestuose materialinis nepriteklius išaugo iki 29,4 proc. ir buvo didžiausias nuo 2013 m. Kaime kiek sumažėjo iki 25,5 proc.“, – rašė L. Galdikienė.
Pasak ekspertės, skaičiuojama, kad asmenys susiduria su materialiniu nepritekliumi, jei negali įpirkti 3 iš 6 elementų, dažnai būtinų kokybiškam gyvenimui, t.y. laiku mokėti už būstą, jį pakankamai šildyti, patirti netikėtas išlaidas, reguliariai valgyti mėsą/ žuvį, atostogauti ne namie, turėti automobilį. Su dideliu materialiniu nepritekliumi susiduria, jei dėl lėšų stokos susiduria su bent 4 iš 6 minėtų materialinio nepritekliaus elementų.
„Įdomu ir tai, kad 2018 m. vis dar didesnė dalis gyventojų nei 2008 m. negalėjo sau leisti tokių dalykų kaip atostogauti ne namie, sumokėti už būstą ar padengti nenumatytas išlaidas. Net pusė šalies gyventojų negalėtų iš savo lėšų apmokėti nenumatytų išlaidų, o 40 proc. gyventojų negali sau leisti praleisti bent savaitės atostogų ne namie.
Paradoksalu, kai pagalvoji, kad pernai šalies realus BVP (t.y. pakoregavus pagal kainų poveikį) buvo 15 proc. didesnis nei prieš dešimtmetį, o realus vidutinis atlyginimas net 23 proc. didesnis nei 2008 m.“, – rašė L. Galdikienė.
Regioninės nelygybės grimasos
Paklausta apie priežastis ekspertė pasidžiaugė, kad bendrai gyventojų, kurie susiduria su materialiniu nepritekliumi pastaruosius šešerius-aštuonerius metus mažėja.
„Galime sakyti, kad mes grįžtame prie tos situacijos, kurią matėme prieš krizę. Bendras materialinio nepritekliaus rodiklis yra beveik grįžęs į prieškrizinį lygį. Tačiau yra šiek tiek paradoksalu tai, kad vidutinis darbo užmokestis gerokai viršija prieškrizinį lygį, ekonomika irgi, tačiau didesnė dalis žmonių nei prieš krizę negali sau leisti tam tikrų dalykų, kurie yra būtini kokybiškam gyvenimui – atostogauti ne namie arba susimokėti už būtinas išlaidas“, – DELFI sakė L. Galdikienė.
Ekspertės teigimu, šį paradoksą paaiškina regioninė ir pajamų nelygybė.
„Mes matome, kad ir vidutinis darbo užmokestis ir BVP yra išaugęs, tačiau regioninė nelygybė yra didelė. Jeigu pasižiūrėtume į materialinio nepritekliaus rodiklius, tai matytume, kad situacija didžiuosiuose miestuose (ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) yra geresnė nei prieš krizę, o prastesni rezultatai pastebimi mažesniuose miestuose. Ten materialinio nepritekliaus rodikliai dar nėra pasiekę prieškrizinį lygį“, – sakė L. Galdikienė.
Ekspertė paaiškino, kad ekonomikos augimas buvo gana netolygus, jis gana stipriai koncentravosi didžiuosiuose miestuose.
„Regionai neatrodo taip gerai kaip prieš krizę. Jei pažiūrėtume, kur buvo kuriamos darbo vietos, tai praktiškai visos darbo vietos buvo sukurtos didžiuosiuose miestuose ir apskrityse aplink juos, tuo tarpu periferinėse apskrityse darbo vietų kūrimas buvo labai vangus. (…) Tai yra globalios tendencijos, bet ir regioninės politikos trūkumas“, – sakė L. Galdikienė.
Finansinis raštingumas taip pat lieka svarbia problema Lietuvoje, pripažino ekspertė.
„Lietuvos banko atliekamas tyrimas parodė, kad vis dar didelė dalis Lietuvos gyventojų nėra pasiruošę ir neturi pakankamai lėšų, kad galėtų atremti didesnį ekonomikos sukrėtimą ir praradę darbą nesiskolindami galėtų išgyventi ilgiau nei mėnesį“, – sakė L. Galdikienė.