Trečią kartą dėl įvykdytų nusikaltimų nuteista S. Gaidukevičienė Panevėžio pataisos namuose turės praleisti keturis metus šešis mėnesius, be to, ji įpareigota į valstybės biudžetą sumokėti daugiau kaip 1,5 tūkstančio eurų baudą. Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, patenkinusi Vilniaus apygardos prokuratūros ir vieno nuo aferistės skaudžiai nukentėjusio vyro skundus, kuriais jie nesutiko su žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu – apylinkės teismas iš svetimų pinigų gyvenusią vilnietę buvo palikęs laisvėje, nors jau ir prieš tai kitu nuosprendžiu S. Gaidukevičienei buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas.
„Dabar S. Gaidukevičienė buvo nuteista už dešimties asmenų apgaulę, o ankstesniu nuosprendžiu konstatuota, jog nuteistoji apgaulę panaudojo 25 žmonių atžvilgiu, tačiau jokio realaus skirtų bausmių poveikio ji nepatyrė, – teigė prokurorė Austėja Abromaitienė. – Nuteistoji neatlygino nukentėjusiems žmonėms padarytos žalos, savo veiksmų nevertina kritiškai, nevykdo teismo paskirtų įpareigojimų, nemoka baudos. Šios aplinkybės rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės nepasiekia bausmei keliamų tikslų, nesukelia absoliučiai jokių neigiamų padarinių nuteistajai, priešingai – ji jaučiasi nebaudžiama.“
„Dėl S. Gaidukevičienės padarytos nusikalstamos veikos aš buvau finansiškai sužlugdytas, o nuteistoji ne tik kad nesigaili dėl padarytų nusikaltimų, bet ir visiškai ignoruoja įstatymus bei nepateisina ankstesniais nuosprendžiais jai išreikšto pasitikėjimo“, – prokurorės pozicijai pritarė nuo įtakinga verslininke apsimetinėjusios nuteistosios nukentėjęs vyras. Jis prarado 6,5 tūkst. Eur, kuriuos S. Gaidukevičienei sumokėjo už banko paskolos refinansavimą bei buto, kuris turėjo būti parduodamas iš varžytinių, atidėjimą, tačiau prarado ne tik pinigus, bet ir būstą.
Nuo S. Gaidukevičienės nukentėjo ne tik privatūs asmenys, dėl skolų patekę į beviltišką situaciją ir bandę bet kokia kaina išsaugoti savo nekilnojamąjį turtą, bet ir verslininkai, atstovavę savo vadovaujamoms bendrovėms. Su jais sudarydama sutartis moteris klastodavo dokumentus – prisistatydavo vienos bendrovės atstove ir sutartyse pasirašydavo už direktorių, o pavedimu gautus pinigus pasisavindavo taip ir neįvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų.
„Ji gyveno svetimų žmonių sąskaita – visus įtaigiai įtikindavo, kad padės išspręsti problemas, nors iš tikrųjų ji tik pridarė dar didesnių bėdų“, – sakė vienas nuo S. Gaidukevičienės nukentėjęs vyras.
Jis pridūrė, kad S. Gaidukevičienė „net neketina atlyginti nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos, nes ir pagal ankstesnius nuosprendžius niekam iš nukentėjusiųjų žala neatlyginta.“
O anksčiau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje S. Gaidukevičienė buvo nuteista dėl sukčiavimo, kai nuo jos apgaulės schemos nukentėjo net 25 žmonės – tuo metu vertimų bendrovei vadovavusi moteris apie emigraciją iš Lietuvos svajojusiems bedarbiams siūlė darbą užsienyje. Už tai, kad darbas būtų surastas, šie atidavė ne tik paskutines santaupas, bet ir net skolintus pinigus.
Skaudžiausia buvo tiems, kuriuos išsiuntė į užsienį – svetur jų niekas nelaukė, negavo jokio darbo, už savo pinigus buvo priversti miegoti viešbučiuose ar glaustis kur nors pakampėse, o po to išsekę grįžti į namus. Tačiau net ir tada jie neatgavo pinigų, kuriuos buvo sumokėję vertimų biuro direktorei – nukentėjusieji ilgą laiką buvo maitinami pažadais, o kai kuriems buvo net nurodyta, kad nė neverta kreiptis pagalbos į policiją, nes esą pareigūnai papirkti.
Teismas yra konstatavęs, kad S. Gaidukevičienė savo ir bendrovės naudai įgijo daugiau kaip 11,3 tūkst. Eur, nors neturėjo ne tik teisės teikti įdarbinimo užsienyje paslaugų, bet ir realių galimybių įdarbinti žmones.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad sostinės centre įsikūrusi vertimų paslaugas teikusi bendrovė įvairiuose skelbimų portaluose talpindavo skelbimus, kad siūlo darbą užsienyje. Tačiau buvo nutylima, kad už dyką – į agentūrą atvykę bedarbiai sužinodavo, kad jie turės pasirašyti konsultavimo sutartį ir sumokėti direktorės nurodytą sumą už darbo paieškas – nuo 230 iki 600 Eur. Kokią sumą reikia mokėti, direktorė greičiausiai pasakydavo „iš akies“, nes oficialūs įkainiai net nebuvo nustatyti.
Telšiuose, Vilniuje, Jonavoje, Kelmėje, Šilalėje, Kretingoje, Vilniuje bei Kaune gyvenantys nukentėjusieji pareigūnams pasakojo, kad bendrovės patalpose Vilniuje, Upės g., jiems buvo žadamas gerai apmokamas darbas užsienyje – statybose, bei gyvenimo sąlygų užtikrinimas viešbutyje. Kai kurie nukentėjusieji prisipažino žinoję, kad bendrovė vykdė nelegalią įdarbinimo užsienyje veiklą, neturėjo licencijos, tačiau esą pasitikėdavo S. Gaidukevičiene. Tačiau dėl to jie vėliau gailėdavosi – liko ir be darbo, ir be pinigų.
Apie 600 Eur už įdarbinimą Vokietijoje sumokėjęs vienas vyras pareigūnams pasakojo, kad ieškodamas darbo internete rado skelbimą – nuvykęs pasikalbėti jis sužinojo, kad galės išvykti jau artimiausiu metu su brigada, tereikia atnešti pinigus.
Vyras sutartį pasirašė ir nuėjo į tuometę Darbo biržą, kurioje buvo užsiregistravęs: „Išstojau iš biržos, man buvo nutrauktas bedarbio pašalpos mokėjimas. Vis skambindavau S. Gaidukevičienei, norėdamas sužinoti, kada išvažiuosiu į Vokietiją, tačiau ji sakydavo, kad ryt ar poryt. Tai truko dvi savaites. Vėliau ji jau nebeatsiliepdavo į skambučius.“
„Atvažiavau, buvo dar keli žmonės, ji mums pasakė, kad važiuosime į Dresdeną, – sakė nukentėjusysis. – Kai pagaliau buvome Vokietijoje ir nuvažiavome prie namo, kur mus turėjo pasitikti, susidūrėme su pirmosiomis kliūtimis – niekas mūsų nelaukė. Laukėme, kol kas nors atvažiuos, kai netikėtai sutikome lietuvius – juos anksčiau į Vokietiją taip pat atsiuntė ta pati bendrovė. Jie mums paaiškino, kad dirba, bet už tai jiems niekas nemoka atlyginimo jau daugiau kaip dvi savaites.“
Anot nukentėjusiojo, tada tautiečiai pasiūlė paskambinti tarpininkui, vardu Erikas, – gal šis ką žino.
„Jis davė adresą ir liepė atvažiuoti, bet ten mus pasitiko kitas žmogus ir pareiškė, kad mes turime susimokėti už nakvynę, – pasakojo nukentėjusysis. – Tai mus labai nustebino, nes S. Gaidukevičienė buvo sakiusi, jog neturėsime mokėti nė cento. Mums kilo įtarimas, kad kažkas ne taip ir pasiprašėme nakvynės pas lietuvius. Pamatę, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis jie dirbo, nusprendėme grįžti į Lietuvą.“
Vyras teigė, kad pinigus buvo pažadėta grąžinti per 12 dienų, tačiau jie taip ir nebuvo grąžinti.
„Aš jai vis skambindavau, sakiau, kad rašysiu pareiškimą policijai ir taip visko nepaliksiu – tada ji man dalį pinigų pervedė į sąskaitą, dalį davė grynais, bet – ne visą sumą“, – nukentėjusysis teigė, kad S. Gaidukevičienė pareiškė, jog daugiau pinigų negrąžins, o jeigu šis kreipsis į teismą, esą vis tiek bylos nelaimės.
Panašias istorijas pasakojo ir kiti nukentėjusieji.
Už tai, kad apgaulės būdu išviliojo svetimus pinigus S. Gaidukevičienei buvo skirta 40 MGL (1 506 Eur) bauda ir trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas tam pačiam laikotarpiui. Teismas nutarė, kad bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistoji privalės dirbti arba būti registruota darbo biržoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei per dvejus metus nukentėjusiesiems atlyginti ne mažiau kaip pusę nuosprendžiu priteistos žalos.
Tokia teismo pozicija papiktino ne tik viešąjį interesą ginančią prokuratūrą, bet ir skaudžiai nuo S. Gaidukevičienės apgaulės nukentėjusį vyrą.
„Tokios aplinkybės netrukdė S. Gaidukevičienei sukčiauti ir daryti kitas nusikalstamas veikas ilgai trunkantį laikotarpį, – nukentėjusysis įsitikinęs, kad apylinkės teismo nurodytos aplinkybėmis, kuriomis nuteistoji palikta laisvėje, nedaro jos veikų mažiau pavojingomis. – Baudžiamajame įstatyme numatyta bausmės paskirtis (sulaikyti asmenį nuo nusikaltimų darymo, nubausti už jau padarytus nusikaltimus, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti nusikaltusį asmenį, jog jis ateityje laikytųsi įstatymų ir nebenusikalstų) šiuo atveju niekaip nebus pasiekta be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo – S. Gaidukevičienė jau du kartus teista už analogiškų nusikaltimų padarymą, ir toliau vykdo analogiškas nusikalstamas veikas ne tik šioje byloje, bet jos atžvilgiu, kiek man yra žinoma, yra pradėta ir daugiau ikiteisminių tyrimų. Tai rodo, kad S. Gaidukevičienė yra linkusi daryti nusikaltimus, nesilaikyti įstatymų, ignoruoti teismo jai paskiriamas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones bei kitus įpareigojimus, tuo pačiu ji jaučiasi nebaudžiama.“
Nukentėjusiojo pozicijai pritarė ir baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikiusi Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė A. Abromaitienė, pažymėjusi, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė galutinę bausmę, nes nesubendrino nuosprendžiu skirtos bausmės su anksčiau priimtu nuosprendžiu. Dėl to, prokurorės nuomone, nepagrįstai buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas.
„Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas paskirtos bausmės vykdymą atidėjo tik remdamasis formaliais kriterijais (amžius, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, ligos), kurių egzistavimas nesutrukdė kaltinamajai daryti nusikaltimus, – apeliaciniame skunde teigė A. Abromaitienė. – Nuteistosios asmenybė ir ankstesni teistumai rodo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų socialinių normų, elgtis ne pagal įstatymus, ji yra linkusi nusikalsti ir yra pasirinkusi kriminalinio pobūdžio gyvenimo būdą, tinkamų išvadų nedaro ir savo elgesio nekeičia.“
„Laisvės atėmimo nepaskyrimu praeityje teistam asmeniui, kuris šiuo atveju padarė nusikaltimus dešimties asmenų atžvilgiu, būtų formuojama nebaudžiamumo, nepagarbos baudžiamajam įstatymui nuotaika, o tai iš esmės paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį“, – akcentavo valstybinė kaltintoja.
Vilniaus apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, konstatavo, kad prokurorės ir nukentėjusiojo skundai yra pagrįsti – S. Gaidukevičienė privalo būti pasiųsta atlikti realios laisvės atėmimo bausmės, nes kitaip baudžiamojoje byloje nebūtų įvykdytas teisingumas.
„S. Gaidukevičienė padarė net 15 nusikalstamų veikų, kurioms buvo būdingas tam tikras sukčiavimo mechanizmas, t. y. nusikalstamos veikos nebuvo daromos spontaniškai, jos nebuvo atsitiktinio pobūdžio ir joms buvo ruošiamasi iš anksto, pažymėjo teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Laureta Ulbienė, Paulius Veršekys ir Nijolė Žimkienė. – Iš nusikalstamų veikų atlikimo laikotarpio (nusikaltimai buvo daromi apie trejus metus) bei ankstesnių teistumų galima pagrįstai manyti, jog toks nusikalstamas elgesys buvo savotiškas nuteistosios pasirinktas gyvenimo būdas ir siekis lengviausiu būdu įgyti piniginių lėšų, absoliučiai nevertinant ir nesusimąstant, kad nusikalstamais veiksmais yra daroma žala kitiems asmenims.“
Anot teisėjų, S. Gaidukevičienės „abejingumą ir kaltės nejautimą“ dėl įvykdytų nusikaltimų patvirtina jos pozicija viso proceso metu: „S. Gaidukevičienė nepripažino savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, nuoširdžiai nesigailėjo dėl savo neteisėto elgesio, o iš jos duodamų paaiškinimų galima suprasti, kad ne ji, o patys nukentėjusieji yra kalti dėl savo prarastų pinigų.“
Teisėjų teigimu, apylinkės teismo nurodytos aplinkybės, kuriomis nuteistai aferistei bausmės vykdymas buvo atidėtas, nėra išskirtinės – jos „yra būdingos didžiajai daliai Lietuvos piliečių“.
„Realių laisvės atėmimo bausmių atidėjimas S. Gaidukevičienei gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos represinės įtakos jos veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl ko ateityje ji gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, jų nevertindama kritiškai ir jas suvokdama kaip elementarų pragyvenimo šaltinį ir naujų pajamų gavimą“, – teismas nurodė, kad siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistosios elgesio bei siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimo vykdymas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.
Teisėjai pažymėjo, kad atlikti laisvės atėmimo bausmės S. Gaidukevičienė bus pasiųsta, kai tik ją sulaikys pareigūnai.