Kaip jūs pats vertinate šio dokumento brandą?
Turėčiau paaiškinti, kad prie vizijos „Lietuva 2050“ kūrimo ne tiek pats asmeniškai prisidėjau, kiek mūsų institucija – prieš kuriant šį dokumentą, buvo politiniu lygiu nuspręsta darbą pradėti nuo akademikų moderuojamos diskusijos. Pozityvus dalykas yra tas, kad VU buvo pakviestas kaip strateginis šio dokumento rengimo partneris. Iš pradžių reikėjo sukurti metodologiją ir akademinio lygio diskusiją pradėti nuo esminių klausimų: švietimo, kultūros, sveikatos ir klimato apsaugos. Kitas žingsnis buvo perkelti šias diskusijas į visuomenę, į suinteresuotas grupes.
Gal skirtumas tarp pirminio ir dabartinio dokumentų yra neišvengiamas, bet aš asmeniškai labai palaikau tokio pobūdžio dokumentų, kurie turi apimti kuo platesnes, suinteresuotas ir galinčias pasisakyti esminiais visuomenės klausimais grupes, rengimą. Ir vertinti turime ne tik galutinį rezultatą, svarbus ir pats procesas, nes jis leidžia išgryninti esmines problemas, į kurias nebus visų atsakymų, tačiau atsiras įprotis diskutuoti, svarstyti ir ieškoti sprendimų.
Turbūt svarbu ir tai, kad, palyginti su ankstesne „Lietuva 2030“ vizija, šįsyk jos neketinama palikti savieigai, nes yra numatyta nuolatinė jos valdysena – žadama kasmet peržvelgti, kas padaryta, ją koreguoti.
Taip, yra numatytas monitoringas. Dar svarbu, kad esminiais klausimais ir toliau ketiname palaikyti diskusiją tarp akademikų, politikų ir visuomenės grupių – juk iškils naujų klausimų, atsiras naujų perspektyvų. Aišku, pagrindinis dalykas – kaip padaryti, kad išdiskutuoti dalykai rastų tvarius politinius sprendimus, kurie neapsiribotų kadencijomis. O tokių neblogų pavyzdžių Lietuvoje jau turime – tai susitarimai nacionaliniu lygiu, visoms partijoms pasirašant dėl saugumo ir švietimo politikos, todėl nėra labai naivu tikėtis, kad esminiais sutartais valstybės raidos klausimais galbūt ir toliau pavyks susitarti.
Kaip vizijos „Lietuva 2050“ kontekste matote universitetą, koks būtų jo vaidmuo tą viziją įgyvendinant?
Kaip ir minėjau, universitetas nuo pat pradžių dalyvavo moderuojant diskusijas ir keliant klausimus bei įvardijant problemas, kurios yra aktualios. Labai svarbu, kad buvo išgryninti scenarijai, kurie labai gerai parodo ne vien universiteto, bet bendrai mokyklos plačiąja prasme, švietimo sistemos vietą ateityje. Jeigu sakome žodį „ateitis“, tai švietimas būtent su ja ir susijęs: nuo to, kaip kokybiškai pavyks plėtoti švietimą, priklausys ir valstybės ateitis.
Deja, kartais manoma, kad aukštosios technologijos, aukštos materijos, aukštasis mokslas yra truputį nuo realybės atitrūkęs dalykas. Sakoma, kad tai mažai versle panaudojami dalykai, bet koreliacija yra akivaizdi. Visais laikais sėkmingus verslus turėjo ir pačios buvo sėkmingos tos valstybės, kuriose aukštasis mokslas būdavo geriausiai plėtojamas. Tai nutinka ir dėl atradimų, bet kartu ir dėl kritinės masės žmonių sutelkimo tam tikrose svarbiose vietose.
Mes jau dabar didžiuojamės ir tikimės, kad biotechnologijų sektorius Lietuvos biudžete užims vis didesnę ir svarbesnę dalį, o juk be universitetinio įdirbio nieko nebūtų. Tos Lietuvos sėkmės istorijos versle, kuriomis mes didžiuojamės (biotechnologijos, lazeriai, fizika, finansinės technologijos ir t. t.), visų jų ištakos ir palaikymas yra tik dėl to, kad čia buvo panaudotas aukščiausio lygio mokslas. Visose srityse – sporte, muzikoje, kultūroje, – jeigu nėra šalyje tradicijos, negalime sulaukti gerų rezultatų. Na, būna genijų proveržių, bet jeigu norime tvaraus vystymosi, turime plėtoti tradiciją ir ją nuolat palaikyti.
Savotiška kliše tampa tezė „mokymasis visą gyvenimą“, bet už to slypi labai svarbūs dalykai, nes naujas laikotarpis, jau dabar prasidėjusi epocha reikalauja iš žmonių nuolatinio adaptavimosi ir mokymosi. Technologijos dar niekad taip sparčiai nesikeitė kaip pastaraisiais dešimtmečiais, todėl nuolatinis žinių atnaujinimas yra labai svarbus dalykas ir universitetas yra šio didelio proceso dalis. Žvelgdamas iš tos perspektyvos, manau, kad nuo universitetų ir aukštojo mokslo sėkmingos veiklos labai daug kas priklausys valstybės gyvenime.
Kalbant apie mokymąsi visą gyvenimą, vartojama graži metafora – sidabrinė ekonomika. Tendencija mokytis visą gyvenimą yra užfiksuota ir mūsų aptariamoje vizijoje. Kokių instrumentų tam siekiui įgyvendinti reikia, ar mes juos turime, o ką dar reikia sukurti?
Ši metafora išplitusi globaliai ir atspindi situaciją, kad žmonės gyvena ilgiau, todėl nori kokybiško gyvenimo. Sidabrinė ekonomika susijusi su pensiniu amžiumi, kuris vis labiau tolsta, tačiau ir tokio amžiaus žmonės gali būti plačios ekonomikos dalis – vieni gali ir toliau dirbti, rasti sau vietą ekonomikoje, kiti toje ekonomikoje dalyvauja per platųjį vartojimą. Pažangiose pasaulio valstybėse sidabrinė ekonomika sudaro tikrai žymią dalį, o Lietuva kaip pažangėjanti, stiprėjanti valstybė neišvengiamai taip pat bus viso to dalimi, todėl mes jau dabar turime galvoti apie kokybišką pasiūlą šiai visuomenės daliai.
Kalbant apie viziją „Lietuva 2050“, pamatiniai stulpai be demokratijos yra švietimas ir kultūra plačiąja prasme. Švietimui teoriškai skiriama nemažai dėmesio, bet ne vienas pašnekovas yra akcentavęs šios srities vientisumo stygių ir fragmentiškumą. Neva, ikimokyklinis ugdymas eina savo keliu, gimnazijos ir aukštosios mokyklos – savo. Kaip viską suderinti, sujungti?
Tam visiškai pritariu. Viena mūsų švietimo problemų yra integralumo, konsolidacijos stoka. Pradinės mokyklos sako, kad darželiai vaikų neparuošia, gimnazijos priekaištauja progimnazijoms, kad ne taip paruoštus vaikus gavo, aukštosios mokyklos iš dalies nusivylusios paruoštais absolventais ir sako, kad juos reikia iš naujo mokyti bazinių dalykų, ir t. t. Ir visi pyksta. Tačiau reikia mažiau gilinti tą problemą, bet pažiūrėti, kaip bendromis jėgomis būtų galima kurti integralesnę švietimo sistemą. Ir čia matau labai svarbų universitetų vaidmenį, kadangi vis dėlto čia slypi tas potencialas, kuris visa tai integruoja: universitetai savaime yra tos sistemos dalis, nes jie ruošia ir visų pakopų mokytojus. Labai svarbu, kad jie ne tik išleistų mokytojus į gyvenimą, bet ir toliau atitinkamose disciplinose su jais palaikytų nuoseklų santykį. Ir ypač svarbu, kad universitetai iš tiesų padėtų rengti programas, kurios atlieptų bendrą vaizdinį ir būtų tam tikrų kūrybinių impulsų generatorės Tokia yra mūsų misija ir paskirtis.
Esate sakęs, kad Lietuvos valstybei sekėsi, buvo gerai, kai buvo gerai ir VU. Ar šiandien galima tvirtinti, kad VU dabar yra gerai?
Lietuvos intelektualinis klestėjimas nemaža dalimi susijęs su universiteto raida. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau mes kartais matome ir istoriškai matėme tam tikrus neatitikimus – kalbu apie tai, kad negalima vėluoti su įvairiais atitinkamais sprendimais. Tai aktualu kalbant ne tik apie švietimą.
Itin svarbus lūžis Lietuvos švietimo sistemoje buvo susijęs su Edukacinės komisijos steigimu, naujo tipo mokymo diegimu. Mes matome, kad universitetas tikrai klestėjo, po to atsirado ir daugybė institucijų, kuriomis galime pagrįstai didžiuotis, bet nepamirškime, kad XVIII a. pabaiga – tai valstybės saulėlydis. Iš tiesų visos tos investicijos buvo labai svarbios, bet atėjo politiškai pavėluotai ir nesustabdė valstybės pabaigos. Tai, aišku, ne vien šis dalykas lėmė, buvo ir kitų valstybių agresija ir pan., bet ankstesnių laikų įvykiai perspėja mus, kad negalima su sprendimais vėluoti.
Kalbant apie dabartinę būklę, tai tikrai galiu lyginti, kadangi toje sistemoje esu jau ne vieną dešimtmetį: su valstybės gerove universitetai Lietuvoje neišvengiamai stiprėja ir tampa tarptautinių universitetų tinklo dalimi. Esu įsitikinęs, kad universitetas susijęs su valstybės pažanga, todėl, kurioms valstybėms daugiau pasiseks, o kurioms mažiau, lems tai, kurios greičiau atpažins nišas ir laiku investuos į aukščiausio mokslo sektorių. Jeigu norime žaisti aukščiausioje lygoje, į šiuos dalykus turime investuoti.
Viename tekste jūs pateikėte tokius skaičius, į kuriuos negalima neatkreipti dėmesio. Jūs palyginote VU vietą pasauliniuose reitinguose (patenkame tarp 400 geriausiųjų) ir skiriamą finansavimą – deja, mūsų mokslo šventovė yra podukros vietoje. Ar situacija kiek nors pakito?
Neslėpsiu, kad Lietuvos bendrojo aukštojo mokslo sektoriaus situacija smarkiai atsilikusi nuo Europos bendrijos vidurkio. Šiuo metu situacija yra kiek geresnė, nes jau keletą metų galioja nacionalinis susitarimas dėl švietimo, kuriame numatyta daug priemonių. Konkrečiai mūsų sektorių šis dalykas labai veikia dviem būdais. Pirmiausia, kad jau yra numatytas mokslininkų algos augimas. Tai labai svarbu ne vien dėl to, kad jie geriau gyventų, bet ir kalbant apie tarptautinį konkurencingumą – mūsų tikslas yra pasiekti Europos vidurkį.
Antras dalykas – tai investicijos bendrai į mokslo finansavimą: mokslo projektų finansavimą ir mokslų infrastruktūros kūrimą ar atnaujinimą, nes ją reikia nuolat atnaujinti. Perfrazuojant žinomą posakį, kad pigi politika brangiai kainuoja, mano nuomone, pigus mokslas kainuoja dar brangiau. Valstybė tikrai laimės, jei atpažins, kad būtent čia vyksta tikroji konkurencija – globali konkurencija dėl protų, nes dėl magistrų ir doktorantų valstybės konkuruoja tarptautiniu lygiu.
Kadangi pastaruoju metu viską bandoma surikiuoti, sudėti į lentynėles, užduosiu tokį provokacinį klausimą: kokią vietą 2050 m. jau minėtuose pasauliniuose universitetų reitinguose galėtų užimti VU? Ne taip seniai deklaravote, kad jūsų kaip rektoriaus tikslas – pasiekti, kad VU atsidurtų tarp 300 geriausiųjų.
Tai politikai uždavė mums tokį uždavinį ir šį siekį įtraukė į ilgalaikę programą. Aišku, reitingai svarbūs reputacijai, bet juk ne dėl reitingų dirbame.
Lietuvos problema ta, kad nepasitikime ir savimi, ir savo švietimo sistema plačiąja prasme – vis ieškome, kur geriau. Stiprėjant valstybei, norėtųsi ugdyti pasitikėjimą savimi, mokyklomis, universitetais, kad ir patys norėtume čia studijuoti bei likti, ir pas mus norėtų žmonės atvažiuoti dirbti. Mano siekis – tarpdisciplininis VU, atpažįstamas pasaulyje ir lemiantis tam tikrus sprendimus Lietuvoje. Didžiausias lūkestis, kad 2050-aisiais pati Lietuva būtų tarp pažangiausių pasaulio valstybių ir mūsų mokslas atsidurtų tarp pažangiausiųjų – kad mūsų universitetas bent jau tam tikrose srityse būtų tarptautiniu mastu žinomas ir atpažįstamas. Taip pat sieksime, kad mūsų universitetuose būtų toliau plėtojamas tas mokslas, kuris reikalingas Lietuvos valstybei ir visuomenei, tarkime, lituanistiniai tyrimai, nes kas už mus tuos tyrimus atliks?
Aišku, mokslas negali išspręsti visų žmonijos problemų, tačiau be mokslo pasiekimų tos problemos būtų tik didesnės.
Ne tiek daug laiko liko iki VU 450-ies metų jubiliejaus, kurį švęsime 2029 metais. Ar jau yra idėjų, kaip tą datą paminėsime?
Teisingas klausimas, išties jau dabar turime tam jubiliejui ruoštis, todėl artimiausiu metu parengsime atitinkamą programą. Pats iš vaikystės atsimenu universiteto 400-ųjų metinių jubiliejų, kuris vyko gūdžiame sovietmetyje, bet tuo metu tas jubiliejus tikrai buvo spindulys sovietinėje padangėje. Artėjantį jubiliejų turime deramai pasitikti ir atitinkamai įvertinti, nes ne tiek jau daug pasaulio šalių turi aukštojo mokslo tradiciją, kuri siektų tiek metų, kad čia, šiuose rūmuose, su pertraukomis aukštasis mokslas vyktų tokį ilgą laiką.
Sakyčiau, kad pirmoji kregždė pasitinkant VU jubiliejų yra „Stipendija 450“, į kurią ne tik mes patys investuojame, bet kviečiame ją finansuoti ir visuomenę, o pirmiausia – verslą. Šios stipendijos tikslas – padėti jauniems žmonėms iš socialiai silpnesnių šeimų įsitvirtinti universitete ir Vilniaus mieste, kuris iš tiesų jau yra tapęs nepigus. Kitaip tariant, padėti jaunam žmogui pradedant sėkmingą startą – juk daug kas priklauso nuo pradžios, nuo to, kaip sėkmingai žmogus pradeda studijuoti. Norime, kad jam nereikėtų didžiosios savo laiko dalies praleisti kažkur dirbant ir taip finansuojant savo studijas.
Esate sakęs, kad geriausi pokyčiai įvyksta per krizes, net rektoriumi tapote itin neįprastu ir sudėtingu metu: pandemija, karas Ukrainoje, energetikos krizė. Ką per tą laiką spėjote nuveikti, kokie įdomesni projektai yra vykdomi?
Svarbiausi dalykai, kurie ir toliau mums kelia pagrindinį iššūkį ir mokslo, ir studijų srityje, yra tarpdalykinis bendradarbiavimas. Esame labai didelis ir turtingas universitetas, turime daug padalinių, daug mokslo krypčių – tai didžiulis privalumas, bet kartais nemokame jo konvertuoti į dar didesnę sėkmę. Tradiciškai mokslai vystosi savo disciplinų ribose, sunkiai išeina iš savo rėmų, tad skatinti įvairių formų bendradarbiavimą universitete yra vienas didžiausių tikslų.
Viena iš priemonių, kuri kaip tik dabar startuoja, yra studentų bakalauro studijų lygmens individualiosios studijos, kurios pas mus Europos mastu yra pakankamai ilgos – ketveri metai. Ketiname išlaisvinti dalį kreditų, kad studentas galėtų studijuoti ir kitus dalykus, ne tik bazinį. Tikimės, kad ne tik atliepsime jaunų žmonių lūkestį išbandyti save įvairiose disciplinose, bet ir sudarysime jiems galimybes vienu metu pasimokyti keleto disciplinų. Tai suteiks jiems daugiau drąsos būti atviresniems tarpdisciplininiam bendradarbiavimui.
O kaip tai atrodys praktiškai?
Studentas valdys dalį savo kreditų ir galės studijuoti gretutinį dalyką – tai, ką jis norės. Gal šalia istorijos jis norės studijuoti filologiją, o gal net ir gamtos mokslus.
Antras siekis – daugiau dėmesio ir investicijų skirti tarptautiniam mokslui, nes jau yra sėkmės istorijų, kai mūsų mokslininkai gauna aukščiausio lygio stipendijas. Aišku, mes galime pasigirti aukšto lygio mokslu, bet stokojame drąsos, siekio būti lyderiais, patys burti tarptautines grupes ir atsinešti tuos projektus, pinigus ir idėjas į savo universitetą.
Iš dalies ir vizija „Lietuva 2050“ yra viso to dalis. Tai ne tik nuolatinis bandymas ir valstybę, ir viešąją valdžią įtikinti, kad universitetai yra toji vieta, į kurią reikia kreiptis ekspertinės nuomonės, bet kartu įgalinti universiteto mokslininkus išeiti iš savo akademinių bendruomenių ir dalytis savo idėjomis. Ir ne tik ekspertiškai valstybės viešosios politikos lygmeniu, bet ir savo atradimais dalytis su visuomene – patirtis rodo: jeigu mokslininkai išmoksta tą daryti, jie pradeda apie mokslą pasakoti žmonėms suprantamesne kalba. Taigi, universitetas – valstybė – visuomenė yra labai svarbi strateginė kryptis. Tikiuosi, kad prisidėję prie strategijos „Lietuva 2050“ rengimo buvome išgirsti ir į mūsų siūlymus bus atsižvelgta.
Viena iš universiteto misijų – ugdyti asmenybes, kurios galėtų prisitaikyti įvairiuose kompetencijų laukuose, turėtų išlavintą kritinį mąstymą. Pakalbėkime apie mokytojų ir dėstytojų profesijos prestižą. Kur dingo mokytojo, švietėjo genas, kodėl nebegirdime tos, kaip vaizdžiai yra pasakęs žinomas pedagogas Miša Jakobas, plakančios pedagoginės širdies? Ką daryti, kad atgaivintume pagarbą mokytojui, dėstytojui, profesoriui ir jų profesijos prestižą?
Pirmiausia, turime sugrąžinti visuomenei suvokimą, kad švietimas yra visos visuomenės raidos pamatas. Jeigu išleisdami savo vaikus į darželius, mokyklas, universitetus, tikėsime, kad jie tenai keičiasi gerąja prasme, įgyja žinių, gebėjimų, kūrybiškumo, manau, kad tada ir sistemoje dirbantys žmonės – mokytojai – taps ir bus autoritetai, jie bus vertinami. Matau tam tikrų pozityvių pokyčių, tik jie dar nėra visuotiniai.
Be to, pandemija parodė, kad mokslininkų darbai gali duoti apčiuopiamų rezultatų – tokia didelė patirtis, sakyčiau, yra globaliu mastu sukaupta. Tai yra pamoka, kad reikia daugiau pasitikėti tais žmonėmis ir klausyti tų žmonių, kurie investavo savo gyvenimą į tam tikrą pažinimą ir turi sukaupę žinių, kurias naudoja rašydami straipsnius, dėstydami ir kurias galima panaudoti daug plačiau. Jei tos žinios bus plačiau naudojamos, jei tie žmonės bus matomi ir valstybės institucijų koridoriuose, ir žiniasklaidoje, turbūt neišvengiamai ir jų autoritetas augs.
Ar sutiktumėte su vieno interviu metu žinomo žmogaus išsakyta mintimi, kad kažkada turėjome tokius autoritetus kaip Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, o dabar Lietuva stokoja ryškių asmenybių, tam tikrų tautos vedlių?
Aš kaip tik manau, kad dabartinis modernus pasaulis lemia tai, jog įvairiose srityse mes turime daug stiprių asmenybių. Anksčiau buvo labai nedaug inteligentijos, todėl jie buvo universalūs – turėjo daryti viską: gydyti, rašyti, kurti muziką ir pan. Dabar gyvenimas sudėtingėja, specializacija ryškesnė, taigi, visai neliūdžiu, kad neturime vieno ryškaus. Kaip tik gerai, kad visose srityse, įvairiuose sektoriuose mes turėtume lyderių. Stipresnės visuomenės yra tos, kurios neturi vieno išskirtinio lyderio, bet turi daug stiprių asmenybių. Manau, kad mūsų situacija būtent tokia.
Kokių autoritetų pasitaikė jūsų gyvenimo kelyje?
Mokytojo autoriteto klausimas yra labai svarbus. Turėjau tokių autoritetų mokykloje, bet gyvenime savo pagrindiniu, politiniu, mokytoju laikau profesorių Edvardą Gudavičių – jis išmokė mane mąstyti istoriškai ir istoriją matyti gyvenime. Aš nuolat pabrėžiu, kad mes, istorikai, kalbėdami apie istoriją, iš tiesų kalbame apie dabartį ir net šiek tiek apie ateitį, todėl mūsų dalyvavimas ateities strategijoje nėra vien tiktai prognozavimas. To, kas bus, niekas negali išpranašauti, tačiau bet koks mąstymas apie ateitį vis tiek remiasi tuo, kas jau buvo – tiesiog neturime kito atskaitos taško. Todėl istorija suteikia svarių pamokų dabarčiai ir ateičiai.
Esate vienas iš tų žmonių, kurie nuolat sukasi tarp jaunų žmonių, būsimų Lietuvos politinio, ekonominio, istorinio pamato kūrėjų. Kuo jus žavi dabartinė karta ir ko pasigendate?
Kiekviena karta pirmiausia žiūri per savo prizmę ir savaip vertina situaciją – neišvengiamai vertina savo protėvius per savo prizmę. O mes tiems, kurie ateina po mūsų, šiek tiek primetame savo vertybes ir lūkesčius, tačiau reikia neperspausti, leisti naujai kartai pačiai formuoti savo gyvenimus. Mano pagrindinis lūkestis ir palinkėjimas būtų, kad jie išnaudotų visas galimybes, kokių niekas iki šiol neturėjo: atvirumą, atvirus kelius, technologinį greitį, galėjimą technologijas paversti visa tai pagreitinančiais įrankiais. Gal yra pavojus paskęsti visoje šioje informacijos, galimybių įvairovėje ir nerasti savo kelio? Čia matau didžiausią iššūkį jaunajai kartai. Kita vertus, gal tik man atrodo, kad čia sunku, gal naujoji karta į visa tai žiūri lengviau?
Bet tikrai neabejoju, kad nauja karta yra gera ir labai empatiška. Stebiu studentų gyvenimą ir matau, kaip jiems yra svarbu savanorystė, kuri mūsų kartai dar nebuvo tokia aktuali. Atsiranda daug naujų dalykų: globalesnis matymas, pasaulio suvokimas, domėjimasis aplinkiniu pasauliu. Visa tai juos daro kiek kitokius, bet kita vertus, žvelgiant istoriškai, kai kurie dalykai nesikeičia. Yra toks lotyniškas posakis conditio humana – žmogiškoji prigimtis vis tiek išlieka, žmonės dažniausiai nori ir siekia tų pačių dalykų.
Jungtinių Tautų tyrimas atskleidė nemalonią tiesą apie Lietuvą kaip vieną iš sparčiausiai nykstančių tautų – pagal šiuos rodiklius esame antroje vietoje pasaulyje. Ką turėtume jau šiandien daryti, kad neliktume tik istorijos užribyje?
Išties, vienas didžiausių Lietuvos iššūkių yra demografija. Nenutiks taip, kad mes visiškai išnyksime iš žemėlapio, bet akivaizdu, kad gyventojų mažėja, ir yra apskaičiuota, kad tas skaičius toliau mažės. Panašu, kad reikia jau dabar protingai valdomo imigracijos proceso ir mes neturime to bijoti.
Šiemet švenčiame Vilniaus 700 metų jubiliejų, tačiau vienas esminių Gedimino laiškų motyvų buvo tas, kad jis kvietė atvykti į Lietuvą svetimšalius, nes su jų atvykimu siejo demografijos, ekonomikos, ūkio pakilimą ir pan., todėl ir dabar turime būti atviri bei nebijoti tokio dalyko. Matau labai svarbų universiteto vaidmenį šiame procese, nes mes galime ne tik išlavinti tarptautinius studentus, bet ir pasiekti, kad bent jau dalis baigusiųjų studijas pasiliktų, čia dirbtų ir kurtų bendrą gėrį Lietuvoje. Iš to mes tik laimėsime, nes tai bus labai kokybiškos imigracijos kanalas – juk universitete žmogus išmoksta kalbą, vyksta kultūrizacija, jis sužino ir priima vertybes, suranda draugų ir tampa mūsų pilietinės visuomenės nariu. Ir jei mes sugebėtume tų studentų pritraukti daugiau ir juos išlaikyti, Lietuvai būtų didelė paspirtis.
Aišku, geopolitinė situacija sudėtinga, nuo rytinės Europos sienos mus skiria 30 kilometrų, bet kažkuria prasme pasienio teritorijos neretai būdavo tos vietos, kuriose gimdavo naujos idėjos. Lietuva gali pasinaudoti tokia situacija ir tapti vienu iš tokių centrų, nes sparčiai vystysis tos šalys, kuriose stiprės kokybiškos bendruomenės, kursis nauji žmonės.
O tai, kad už kokių 600 kilometrų vyksta karas, turi įtakos užsienio studentų srautams?
Aišku, kad turi. Manau, kad jauniems žmonėms renkantis ir jų tėvams svarstant dėl savo atžalų studijų krypčių, Ukrainoje vykstantis karas gali turėti tam tikros įtakos. Niekas nenori gyventi šalia karo židinio, todėl turime padėti ukrainiečiams jį laimėti – tai mūsų visų bendras interesas. Būdami šalia karo ir toliau liekame krizės zonoje. Istorijoje žinomas dalykas, kad istorinės galimybės gali būti išnaudotos, o gali būti ir praleistos. Tai turiu galvoje ir kalbėdamas apie „Lietuva 2050“ viziją – labai svarbu nevėluoti. Aišku, kad istorija niekada vienodai nesikartoja ir nesikartos, bet tam tikras humanistines pamokas reikia išmokti, iš jų ir tą, kad reikia laiku priimti sprendimus.
Esate išleidęs populiarią knygą „Galia ir istorija. LDK giminių istorijos“, kurioje kalbate apie anuometinį elitą. O koks dabartinis Lietuvos elitas ir ar pritartumėte žiniasklaidoje dažnai eskaluojamai minčiai, kad Lietuva jo neturi?
Esu parašęs apie didikų gimines ir didžiuojuosi tuo darbu – jį laikyčiau bene sėkmingiausia savo knyga. Kalbu apie tai, kad mokslininkams aktualu turėti knygų, kurios ne vien tik akademinei bendruomenei parašytos. Kiekvieno mokslininko užduotis yra dalyti savo gyvenimą ne tik mokslui ar studijoms, bet ir viešajam pasakojimui apie dalykus, kuriuos jis išmano, su kuriais susiduria savo darbe. Nesu naivus ir suprantu, kad mano kaip mokslininko aktyvumas šiuo metu yra smarkiai sumažėjęs, nes administracinis darbas atima didžiąją dalį laiko, tačiau suvokiu, kad mes esame toji institucija, kuri finansuojama daugiausia viešaisiais pinigais, taigi, vienas iš mano tikslų – sklandžiai pasakoti visuomenei, kas čia vyksta.
Manau, kad elito yra visose srityse: yra ir mokslo, ir politikos ar verslo elitas, yra ir kūrybinis elitas, jis labai stiprus – kiek daug pasiekimų pastaruoju metu turime įvairiose kultūros srityse! Didžiuojamės pasiekimu, kad Kaunas buvo įrašytas į UNESCO sąrašą – būtent mūsų elitas sugebėjo įtikinti platųjį pasaulį, kad Kaunas to vertas. Didžiuojamės prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje – pelnytu pagrindiniu prizu – „Aukso liūtu“ – už trijų menininkių sukurtą operą-performansą „Saulė ir jūra“.
Esame apsupti elito, tik nebijokime to žodžio, džiaukimės ir didžiuokimės Lietuvą garsinančiais pasiekimais. Gal visuomenė kartais turi keistų lūkesčių, kad vienas ar keli išskirtiniai asmenys ir yra elitas, kuris mums papasakos, paaiškins, kaip reikia elgtis, gyventi ir pan., tačiau žmonės turi patys nuspręsti, kaip jiems gyventi, ir to reikia siekti.
Reikia džiaugtis, kad įvairiose srityse turime daug pasiekimų, kurie yra labai svarbūs Lietuvai, todėl man turbūt apmaudžiausia kartais išgirsti, kad Lietuvai nepasisekė, kad per 30 nepriklausomybės metų galėjo būti kažkas kitaip. Aš tą 30-metį pats išgyvenau, tai buvo mano brandos metai, ir gerai atsimenu, kaip buvo 10 ajame dešimtmetyje, ir matau, kaip yra dabar. Manau, kad nedaug Lietuvos istorijoje yra tokių laikotarpių, per kuriuos šalis tokį šuolį būtų atlikusi, bet skųstis ir teigti, kad kitur geriau gyventi, yra žmogiška.
Kaip matote savo asmeninę karjerą vizijos apibrėžtais 2050-aisiais?
Nežinau, sunku apie tai kalbėti, juk šią strategiją rašome kitai kartai. Tiesiog turime viską padaryti, kad jos startas būtų kiek įmanoma geresnis, visi mūsų žingsniai turi vesti prie to, kad naujoms kartoms būtų kiek įmanoma geriau gyventi: neprasiskolinti, užtikrinti saugumą, energetinę nepriklausomybę, gerą švietimą. Tai valstybės ateities pamatai. Tikiu, kad laiku priimsime tinkamus sprendimus, kurie užtikrintų tvarią Lietuvos ateitį, ir laiku į juos investuosime.