– Edgarai, žvejojate Neryje, gaudote lašišas – kada pirmą kartą pamatėte plastiko gabalėlius? Kokia visa istorija?
E. Pajauskas: Po švenčių įsigalėjus leidimui žvejoti lašišas, pasibaigus nerštui, gruodžio 27 d. atsidūrėme prie Neries upės ir žvejodami pamatėme šiek tiek plastiko nuosėdų pakrantėse. Iš pradžių galvojome, kad galbūt tai pjuvenos ar pan. Tuo momentu nesupratome, kas tai galėtų būti, ir neatkreipėme dėmesio. Sausio 3 d. buvome prie Neries, prie Vokės upelio, Saidės upelio, paskui – Vievyje. Visur krantuose pastebėjome tas pačias atliekas ir pradėjome fotografuoti, fiksuoti. Nežinojome, kieno tai galėtų būti darbas, ir kodėl taip nutiko.
Kai galiausiai nutiko „Grigeo" skandalas, prieš tikrinant „Grigeo" vicemerui Benkunskui parašiau laišką, kurio turinys skambėjo taip: „Sveiki, žinau, kad ryt tikrinsite tą kompaniją, atkreipkite dėmesį, galbūt pas juos teritorijoje yra panašių sąnašų." Vicemeras man padėkojo, užsiminė, kad informaciją perdavė aplinkos apsaugai. Po to patikrinimo kitą dieną, sausio 14-ąją, skambinau gamtos apsaugai, konkrečiai – Žilvinui, kuris taip pat dalyvavo „Grigeo" patikrinime. Tą pačią dieną aplinkosauga man priskiria du darbuotojus, su kuriais po dviejų dienų mes vykome prie upės paimti mėginių, aš parodžiau, kur juos mačiau.
– Priminsiu, kad tuo metu jau buvo praėjusios trys savaitės nuo to, kada pastebėjote pirmąjį plastiką.
E. Pajauskas: Taip. Iki tol, dėl „Grigeo" skandalo, manėme, kad šios atliekos galėtų būti šios kompanijos, bet paėję paupiu aukščiau, už „Grigeo", pamatėme, kad ten taip pat yra tų atliekų. Tada kilo įtarimas, kad galbūt ne tai – ne „Grigeo", o kažkurios kitos įmonės tarša. Nuėjęs aukščiau, už „Vilniaus vandenų" vamzdžio, tokių sąnašų jau nebepastebėjau. Tada, nusileidęs prie „Vilniaus vandenų" nuotekų vamzdžio, pastebėjau plastiką. Kitą dieną su aplinkosaugininkais nuvykome prie to vamzdžio. Akivaizdžiai matėme, kad iš ten teka plastikas.
Tuomet iškvietėme laboratorijos darbuotojus, pasikvietėme „Vilniaus vandenų" darbuotojus, stovime prie išleistuvo ir matome, kaip juo teka plastikas. Du aplinkosaugininkai ir aš matome, kad plastikas teka, o likusieji – „Vilniaus vandenų" darbuotojai – plastiko nemato, ir teigia, kad tai yra dumblas. Paimame mėginius, dar paklausiame laboratorijos darbuotojų, ar nereikėtų daugiau pasemti...
– Jums susidarė įspūdis, kad laboratorijos darbuotojai specialiai semia vandenį nepaimdami plastiko?
– Tada jau neapsikentėte, susiradote savo bendražygius „Lašišos dienoraštį", padarote viešus veiksmus, ir kažkas užsisuko, ar ne?
E. Pajauskas: Taip, grįžau namo, ir galvoju: plastikas teka, niekas nepasikeitė, ką reikia daryti toliau? Kreipiausi į Kęstutį, papasakojau visą informaciją, persiunčiau filmuotą medžiagą, kurią jis vėliau pradėjo viešinti. Ir tik po keturių dienų po to, kai atsidūrėme prie to vamzdžio, iškilus burbului „Facebooke", meras Šimašius paprašė, jei neklystu, Mariaus, pakomentuoti situaciją. Ir tik po keturių dienų „Vilniaus vandenys" pradėjo matyti plastiką, o ne dumblą, dėl ko man asmeniškai skaudu.
– Puiki istorija, daug ką atskleidžianti. Kęstuti, koks jūsų įspūdis iš to, ką girdite iš savo bičiulio žvejo?
K. Klimavičius: Jis yra šaunuolis, reikia daugiau tokių žmonių. Su aplinkosauga situacija yra tokia: ji visuomet stovėjo ant bedugnės krašto, atėjo nauja valdžia, ir davė didelį spyrį į užpakalį. Tikiuosi, kad visų šių skandalų akivaizdoje ji vis tik prisikels iš numirusiųjų, nes aplinkosaugos iš tiesų nebuvo, dėl to turime tokias pasekmes. Upės teršiamos, visokie teršalai papuola į marias ir kitur. Manau, kad reikia ištirti visas žuvų rūšis, nustatyti, ar jas dar galima gaudyti, valgyti ir pardavinėti. Ir ar gali vykti verslinė žvejyba, kai tokia tarša. Reikia neužmiršti, kad į kuršių marias, kur mes kaituojame, geriame tą vandenį litrais, visa tai nuteka būtent ten. Taip yra dėl to, kad nėra aplinkosaugos, ir kažkas turi didelį interesą, kad jos nebūtų. Nes tai yra dideli pinigai. Ji yra specialiai žudoma.
– Edgarai, praėjusią savaitę bendravome su jumis, konsultavomės vienas su kitu, kaip elgtis šioje situacijoje. Bet kai „Vilniaus vandenų" žmonės susitiko su aplinkosaugininkais, ar jums susidarė įspūdis, kad jie yra draugai, bičiuliai, vienas kitam padedantys kuo tik gali?
E. Pajauskas: Galiu pasakyti tik iš savo patirties – to, ką aš mačiau. Konkrečiai tie aplinkos apsaugos darbuotojai, su kuriais aš buvau, toje vietoje jie lankėsi pirmą kartą, bet laboratorijos darbuotojas – akivaizdu, kad ne pirmą kartą. Jei į laboratorijos darbuotoją kreipiamasi mažybine vardo forma, man susidaro toks įspūdis.
– Tas, kuris kontroliuoja, ir tas, kuris potencialiai teršia, vienas su kitu bendrauja mažybinėmis formomis, ar ne?
E. Pajauskas: Visiškai suprantu, galbūt toks jų darbas, ir jie ne kartą susitinka dėl panašių iškvietimų, ir jie gali būti pažįstami žmonės, bet tai šį tą pasako apie jų ryšį.
– Pone Švaikauskai, jūs prieš tai buvote gamtosaugininkas, aplinkosaugos Vilniaus regiono vadovas, dabar vadovaujate „Vilniaus vandenims". Ar jūsų specialistai ką nors jums pranešinėjo, kad plastikas gali patekti į Nerį jau mėnesį laiko, nuo praėjusių metų pabaigos?
M. Švaikauskas: Labai aiškiai noriu pasakyti, kad apie tą plastiką mes išgirdome penktadienį.
– Turėjote išgirsti ketvirtadienį, nes ten jau buvo jūsų specialistas per patikrinimą.
E. Pajauskas: Penktadienį greičiausiai buvo tikrinama „Grigeo" prašymu.
M. Švaikauskas: Taip, buvo atvažiavę aplinkosaugininkai ir ėmė mėginius.
E. Pajauskas: Nežinau, ar tai svarbu, bet mano prašymu mėginys buvo imamas išorėje, ten, kur išteka vanduo, o penktadienį jis buvo imamas vidaus teritorijoje.
M. Švaikauskas: Šią žinią išgirdome penktadienį, peržiūrėjome technologinį procesą, pakitimų procese nebuvo. Dėl to ir aplinkosauga mėginius ėmė viduje, nes tiriame ir tvarkome nuotekas, ne atliekas. Niekas niekada negalėjo įsivaizduoti, kad į Vilniaus nuotekyną kažkas išpils smulkintas atliekas, smulkintas plastmasės atliekas. Darbuotojas pasirėmė monitoringo duomenimis, mėginių duomenimis, kurie imami iš vandens. Turbūt atsakymas toks – kai bandėme tą savaitgalį suvaldyti padėtį tam tikromis priemonėmis, padidindami aeracinių sistemų galią, kad tam tikros detalės įsielektrintų ir nusėstų.
Technologinis procesas yra toks: visos į „Vilniaus vandenis" patenkančios nuotekos praeina tam tikrus etapus, pirmiausia – 6 mm filtracines grotas. Per tokio dydžio langelius per dieną sugaudome 3 tonas didelių plastiko ir kitokių atliekų. Štai, ką gamybininkai meta į mūsų nuotekyną. Tada atliekos, patekusios į mūsų įrengimus, pirminius nusodintuvus, turėtų nusėsti, tuomet – pavirsti į dumblą, kurį mes tvarkome. Arba, jei tai yra riebalai, pakilti į viršų – juos nugrebia riebalų gaudyklės.
Sužinoję apie būtent šias atliekas, stengėmės jas įelektrinti, kad jos nusėstų, pirmadienį atliekas Neryje bandėme gaudyti bonomis – tam tikrais užtvarais, kurie yra pritaikyti gaudyti naftai. Tos atliekos neturi būti nuotekyne. Kažkas piktavališkai, piktybiškai atsikratė šiomis atliekomis.
– Vienas dalykas, kuris turbūt akivaizdus, vicemere – sistema absoliučiai neveikia, ar ne? Nes jei ne Edgaras ir Kęstutis, šios atliekos toliau eitų į Nerį.
Pats nieko bendro su gamtosauga iki šiol nesu turėjęs, bet turiu užsiiminėti tokiais reidais, turiu važiuoti tikrinti, kartu su „Vilniaus vandenų" specialistais stovėti prie vamzdžio, nes akivaizdžiai matosi, kad aplinkos apsaugos inspektoriai yra pasimetę, nežino, ko klausti, kaip prašyti, kaip kreiptis į tam tikrus įmonių atstovus, ir tai yra liūdniausia – žmonės, kurie turėtų atstovauti sistemai, ją tiesiog diskredituoja.
– Kreipiuosi į Vladą Venskutonį, bendrovės ECSO direktorių. Pone Venskutoni, ar galite paaiškinti, kaip nuotekose atsirado plastikas, kurį, įtariama, leidžia jūsų vadovaujama įmonė?
V. Venskutonis: Visų pirma noriu pasakyti, kad jokio piktavališkumo čia nėra. Dirbame su „Vilniaus vandenimis" jau penkerius metus, „Vilniaus vandenys" tikrina mus, atlieka tyrimus kas mėnesį ar kas du mėnesius, ir, jei viskas gerai, net negauname ataskaitų, o jei kažkas išeina iš reglamento ribų, jie mus perspėja, ir kartais mes sumokame baudas. Bet nė karto negavome jokios pastabos, kad išleidžiame plastiką.
– Tai dabar jau žinote – leidžiate plastiką, ar neleidžiate?
V. Venskutonis: Dar negavome tyrimo rezultatų, bet iš to, ką man rodė vakar, matomai, gali būti patekusių gabalėlių. Bet kalbėti apie tai, kad išleidžiame atliekas, yra šiek tiek neprofesionalu iš tos pusės, jog mūsų įmonė per mėnesį sutvarko apie pusantro tūkstančio tonų plastiko atliekų. Iš to, ką mačiau vandenyje, yra ne atliekos, o mūsų vertingos žaliavos, mums neapsimoka jų niekur išleidinėti. Tai yra granulės.
– Tai labiau primena ne granules, o plastiko drožles.
V. Venskutonis: Taip, iš plastiko drožlių ir gaminamos granulės. Tai nėra atliekos.
– Jos netgi turi specifinį naftos produktų kvapą.
V. Venskutonis: Mums nėra jokio tikslo išleidinėti šias drožles į „Vilniaus vandenis". Mes mokame komunalinių atliekų tvarkymo įmonėms, ten vežame iki 100 tonų tokių atliekų kas mėnesį.
– Ar galite paaiškinti savo įmonės technologinį procesą, kaip įmanoma perdirbant susieti nuotekas su smulkinimo procesu? Turėtų būti įrengta kažkokia sistema, ar kažkas fiziškai eina ir pila. Jei nuoširdžiai aiškinotės, jau turėjote tai išsiaiškinti.
V. Venskutonis: Procesas atrodo taip: gauname atliekas, jas smulkiname ir plauname. Kai jos išplaunamos, mes jas išlydome, išfiltruojame, ir gaminame granules, iš kurių vėliau gaminama polietileno plėvelė. Ta smulki frakcija atsiranda smulkinimo metu, ir patekti [į nuotekų įrenginius] galėjo tik atsitiktiniu būdu, jokio sistemiškumo čia nėra.
– Klausimas ir vicemerui, ir „Vilniaus vandenų" direktoriui – vakar net antstolį paėmėte važiuodami į šią įmonę. Ką fiksavote?
– Vienos atliekos yra iš upės, kitos – iš vamzdžio, kuris yra dedikuotas tik tai vienai įmonei, ar ne?
M. Švaikauskas: Taip. Iš jokios kitos įmonės teritorijos nuotekos negalėjo patekti. Antstolis fiksavo šį faktą. Norėjome užsitikrinti, kad nebūtų jokio teisminio ginčo, nors turbūt lauksime teisminio ginčo. Dabar įvardytas teršėjas yra „Vilniaus vandenys", tačiau dar kartą pabrėžiu, kad tvarkome buitines ir gamybines nuotekas, o čia yra plastiko atliekos, kurios prašoko pro mūsų įrenginius, nes įrenginiai nėra pritaikyti tokių atliekų tvarkymui.
– Dabar jau aišku, kad blogai, jog jie nėra pritaikyti, nes turėtų būti pritaikyti, tai yra akivaizdu.
M. Švaikauskas: Tai akivaizdu dėl nesąžiningos ar socialiai neatsakingos įmonių veiklos. Dabar, vykdydami Vilniaus nuotekų valyklos rekonstrukciją, bandysime pritaikyti. Nes matome, kad verslas nėra socialiai atsakingas, pasitaiko atvejų – piktybinių ar nepiktybinių – kai leidžiame į buitinį nuotekyną tokias atliekas.
– Kęstuti, turite komentarą?
K. Klimavičius: Graudu klausyti – esame neatsakingi ir pan. Bet mūsų žuvys visa tai valgo, viską nuo paviršiaus, lašišos, šapalai, net antys prisiryja viso to. Kodėl teršiate mūsų upę? Kreipiuosi į jus, Mariau, nors teršalai ne jūsų. Ir pačiam reikėtų prisiimti atsakomybę, muštis į krūtinę ir pasakyti: padarysiu viską, kad to daugiau nebūtų. Tai būtų priimtina.
M. Švaikauskas: Įmonė ir nevengs atsakomybės, ir atlygins žalą aplinkai, ir išsiieškos iš to, kas teršia. Mes nesikratysime atsakomybės, ir nesikratome, ir turime sugaudyti tokias atliekas, jei pasitaiko tokių įmonių, kurios netinkamas atliekas paleidžia į nuotekyną.
– Vicemere, jūs, aišku, neatsakingas už aplinkosaugą, tam yra atskira ministerija su teritoriniais padaliniais. Bet šie pavyzdžiai rodo, kad kažkas turi būti keičiama iš esmės, pradedant finansavimu, požiūriu, galbūt reikia žmones keisti, jei vienas kitam per tikrinimus yra „Mariukai".
– Arba pranešama, kad per artimiausias dvidešimt dienų bus surengtas neplaninis patikrinimas. Tai prieštarauja bet kokiai sveikai logikai.
V. Benkunskas: Ką girdėjome iš „Grigeo Klaipėda" atvejo, kad ten būtų užtekę trijų minučių, sargui sužinojus, jog prokurorai su aplinkosauga užeina, ir galai būtų paslėpti. Tokie taršos atvejai labiausiai apnuogina tas spragas, kurias turime šioje aplinkosaugos sistemoje.
– Turbūt turėtų būti numatytas tam tikras grafikas, privalomas tikrinimas esminių vamzdžių, kurie turi didžiausią potencialią taršą upėse ir kituose vandens telkiniuose.
E. Pajauskas: Tarp kitko, norėjau paklausti, kas kiek laiko „Vilniaus vandenys" patikrina tą išleistuvo vamzdį? Kartą ar du per mėnesį, jei neklystu?
M. Švaikauskas: Tikriname du kartus per savaitę, per 24 val., kas 12 valandų automatinis semtuvas semia.
E. Pajauskas: Kaip įmanoma nepastebėti paviršiumi plaukiančio plastiko?
– Todėl, kad yra formalus požiūris, ar ne?
M. Švaikauskas: Ne. Ką ir atsakė aplinkosaugininkai – niekas nesitiki nuotekyne tokių atliekų. Kad mes jas turime sugauti ir privalome – tai taip. Dėl to ir tiriamos nuotekos, nuotekų sudėtis. Nedalyvavau tame mėginio paėmime, bet įsivaizduoju, kad aplinkosaugininkas sėmė nuotekas iš gylio, o ne paviršiaus, nes tikrina pačią nuotekų sudėtį. Nes ten turi būti tik nuotekos, o čia pasipylė atliekos. Kaip įmonės atstovas ir asmeniškai pats nesikratau atsakomybės, mes privalome tai padaryti, privalome tai sugaudyti, užkardyti. Jau keturias paras konstruojami įrenginiai – čia nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi tinklelio ir nesugaudysi. Žmonės dabar virina tam tikrus įrenginius, kad galėtume integruoti juos į pasenusią infrastruktūrą, kad apsisaugotume nuo tokių atvejų.
– Jei nebūtų to vajaus, jei visi nebūtų atkreipę dėmesio, tikėtina, tokie atvejai galėjo kartotis ir kartotis, kaip manote?
E. Pajauskas: Tikėtina. Tik noriu priminti, kad pirmiausia tas nuotekas pastebėjome apie 40 km už Vilniaus. Tai klausimas, kiek laiko jos turėjo tekėti tuo vamzdžiu, kad nukeliautų tokį atstumą, galbūt šiuo metu jau iki Jonavos ar Kauno. Bet ar kažkas ieškos, ar tikrins, kiek žalos padaryta, ar surinks, aš abejoju. Nes tam tikriausiai nei gamtosaugininkai, nei „Vilniaus vandenys" neturi techninių galimybių.
– Didelė dalis nusės krantuose, kai kas turbūt pateks į Nemuną...
E. Pajauskas: Plastikas yra tik tai, ką matome plaukiant paviršiumi. O kas yra po vandeniu – kitas klausimas. Kitas dalykas, pastatėte boninę užtvanką, kuri neva stabdo plastiką, bet vakar, žiūrėdamas televiziją, mačiau, kad plastikas teka toliau, nėra sustabdytas. Beje, mūsų tikrinimo metu ten praplaukė ir higieninis paketas, ir prezervatyvas, kurį užfiksavo aplinkos apsauga. Reiškia, didesni nešmenys nebūtinai yra šios įmonės. Yra dalykų, kurių dydis viršija šešis milimetrus ar centimetrą, tad klausimas, kaip ten patenka tokie nešmenys.
– Ar gali patekti per viršų, ar jūsų koriai gali būti skylėti?
M. Švaikauskas: Rodydami savo įmonės atvirumą penktadienį, šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį leidome visus suinteresuotus asmenis ir žiniasklaidos atstovus ir rodėme technologiją, kaip valome. Kodėl jos prašoko – turbūt niekas nesitikėjo, kad bus tokia atlieka, ir kad ji prašoks. Labai teisingai pastebėjote, kad viena dalis yra viršuje, o kita dalis – apačioje. Kas blogiausia, kai kurios atliekos yra nei sunkesnės, nei lengvesnės už vandenį, ir prateka viduriu, tad negalime jų nei nugriebti nei nuo paviršiaus, nei nusėda ant pačio dugno, kad galėtume paimti su dumblu – boninė užtvara pritaikyta gaudyti naftai, tad ir ieškome skubaus sprendimo, kaip galime spręsti situaciją, nes jos neturėjo būti.
– Tai yra tik didesnių diskusijų apie aplinkosaugą pradžia, ir gerai, kad jos prasideda. Pirmiausia visos visuomenės vardu reikia dėkoti visuomeniškiems žmonėms, kurie tai pamato, praneša ir patys atlieka tyrimus. Ačiū jums.